Maestro Vytautas Miškinis:
„Per tiek metų mes publikos nenuvylėme“
Ieva PAKALNIŠKYTĖ
Gruodžio 20-osios popietę LVSO koncertų salėje skambėjo vaikų balsai – čia vyko šventinis koncertas „Kalėdos su „Ąžuoliuku“: V. Miškinis. „Padainuosim pasakėlę“. Beveik du šimtai jauniausių „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos choristų klausytojams padovanojo trylika muzikinių pasakėlių, tapusių jaukia įžanga į artėjančias Kalėdas.
Profesoriaus Vytauto Miškinio sukurta muzika suteikė naują skambesį Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Janinos Degutytės, Zitos Gaižauskaitės bei kitų lietuvių poetų tekstams. Kūriniai atskleidė vaiko pasaulio jautrumą, vaizduotės gyvumą, chorinės muzikos skaidrumas subtiliai sujungė poeziją, muziką ir sceninį pasakojimą.
Programą atliko „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos I–IV klasių berniukų chorai. Jų mokytojos – Renata Kuncie-
nė, Eglė Čigriejūtė-Strolienė, Edita Narmontienė ir Daiva Leipuvienė, choristams talkino koncertmeisteriai Loreta Kuliešiuvienė, Renata Milašiūtė-Drungilienė ir Rimvydas Mitkus. Diskantų solines partijas atliko Aleksandras Kunskis ir Gabrielius Martinezas Martinas.
Šventinę atmosferą kartu su chorais kūrė Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos styginių instrumentų ansamblis (vadovės Onutė Švabauskaitė ir Rasa Vosyliūtė), taip pat Egidijus Ališauskas (birbynė), Aistė Bružaitė (kanklės), Ona Abarytė-Liaškovienė (smuikas), Vaidotė Benaitienė (gitara), Fausta Kučinskienė (fleita), Arvydas Barzinskas (trimitas), Kęstutis Kuncė (saksofonas) ir Edvardas Kuleševičius (klarnetas).
Koncerto meno vadovas ir dirigentas – Vytautas Miškinis, dekoracijų autorė – Jūratė Narmontaitė. Koncertą vedė Gintarė Latvėnaitė-Glušajeva ir choro dainininkas Serafimas Glušajevas.
Ši šviesi, žaisminga popietė tapo jautria šventinio laikotarpio pradžia, kvietusia klausytojus bent trumpam sugrįžti į vaikystės pasaulį ir susikurti savąją Kalėdų pasaką.
Prieš koncertą pakalbinau „Ąžuoliuko“ meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Vytautą Miškinį.
– Profesoriau, kaip prisimenate tą akimirką, kai supratote, kad muzika bus Jūsų gyvenimo kelias? Ir ką patyrėte pirmą kartą atsistojęs prieš chorą?
– Mano muzikinio kelio pradžia buvo labai buitiška. Būdamas trejų metų ir sėdėdamas ant puodelio, ilgai improvizuodavau ir dainuodavau, nes, tiesą sakant, kakukas neskubėdavo. Tėveliams tas dainavimas patiko, jie pamatė manyje muzikinių gabumų. Tais laikais tualetų nebuvo, mes gyvenome nepritekliuje, tad puodelis stovėdavo kambario viduryje – visi matydavo, visi girdėdavo. Taip prasidėjo mano muzikinis kelias.
Prieš chorą pirmą kartą realiai atsistojau jau studijuodamas tuometėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo pirmo kurso pradėjau dirbti „Ąžuoliuke“ su mažiukais, bet tikrasis dirigavimo jausmas aplankė antrame kurse, kai konservatorijos kameriniam chorui padirigavau „Bėkit, bareliai“. Ten tokios mažytės frazės… pajudini pirštą – ir choras iškart atsiliepia. Buvo toks didžiulis kaifas, kad mane tai pririšo visam gyvenimui. Nuo tos akimirkos pradėjau labai gerai mokytis, tapau pažangus studentas. Iki tol truputį kvailiojau, bet dirigavimo džiaugsmas viską sudėliojo į vietas.
– Kaip vaikystės patirtis „Ąžuoliuke“ suformavo Jūsų santykį su chorine muzika?
– Mano „Ąžuoliuko“ patirtis buvo labai solidi, turint omenyje tuometę aplinką. Nebūdavo daug pramogų, koncertų, tad „Ąžuoliukas“ atrodė tikra kultūrinė sala. Aš buvau labai stropus ir dėmesingas mokinys, sėdėdavau taip, kad vadovas visada matytų mano akis. Jis buvo labai įtaigus: pabandyk pažiūrėti į šoną – atrodydavo, kad tave suvalgys. Ta patirtis buvo labai vertinga, palyginti su tuo, ką tuo metu veikdavo kiti vaikai.
Be to, anksti pradėjau dirbti – jau keturiolikos stovykloje buvau tarsi vadovukas. Pedagogai pamatė, kad man bendrauti su vaikais nėra sudėtinga, kad jie mane mėgsta. Be to, viską gyvenime baigiau metais anksčiau – ir mokyklą, ir konservatoriją (į ją įstojau šešiolikos), tad profesinis skonis ir dirigavimo pajauta atėjo itin anksti.
– Kuo Jums asmeniškai svarbi Lietuvos chorinė tradicija ir jos tęstinumas?
– Tai sudėtingas klausimas. Choriniame gyvenime „maudausi“ nuo pat studijų, esu atsakingas už tam tikrus dalykus, įsipareigojimus, matau problematiką, džiaugsmus, teigiamybes ir skaudulius. Mano parašas yra ant Dainų švenčių įstatymo – buvau pakviestas į grupę, kūrusią jo apmatus, o vėliau ir patį įstatymą. Nacionalinę premiją gavau už chorinės veiklos plėtojimą ir jos propagavimą Lietuvoje ir užsienyje. Man dažnai tenka atstovauti Lietuvai, kalbėti apie mūsų chorinę kultūrą, ir tai sulaukia rezonanso. Tad chorinis gyvenimas – mano natūrali aplinka.
– Koks yra chorinės tradicijos tęstinumas šiandien? Su kokiais iššūkiais susiduriame?
– Nors turime Dainų švenčių įstatymą ir UNESCO saugomą tradiciją, vis dar susiduriame su pagrindine problema – valstybėje nėra jokios estetinio ugdymo koncepcijos. Švietimo įstatyme apie tai net neužsimenama. Tai kelia nerimą, ypač lyginant su Latvija ir Estija. Ten šie dalykai yra savaime suprantami, jiems net nekyla klausimas, kodėl reikia dainuoti. Estai net sako: „Kam mums įstatymas? Tai mūsų kasdienybė.“
Be to, Latvijoje ir Estijoje dainų švenčių estrados nesutalpina visų norinčiųjų – konkurencija milžiniška, o tai automatiškai kelia bendrą lygį. Rygos Mežaparke telpa 20 tūkstančių dainininkų, o paraiškų pateikia 26 tūkstančiai. Lietuvoje taip nėra, nors esame didžiausia Baltijos šalis. Reikia suprasti ir istorinį skirtumą: Latvijai ir Estijai dainų šventės buvo būdas įtvirtinti identitetą, o pas mus tai vyko jau atkūrus valstybingumą.
Yra ir religinio, bendruomeninio gyvenimo niuansų. Estijoje ir Latvijoje liuteronų tradicija sutvirtino chorinį bendravimą – žmonės gieda ir bažnyčioje, ir bendruomenėje. Pas mus bažnyčioje nelabai taip pagiedosi, nebent bažnytiniuose choruose, kurių ne visi patenka į dainų šventes. Organizaciniai dalykai taip pat komplikuoti: koncertui bažnyčioje reikia klebono geros valios, o programa turi būti sakralinė.
Kalbant apie perspektyvą, nėra paprasta: formalus pagrindas yra, bet realaus kasdienio palaikymo iš valstybės sulaukiama ne visuomet. Šiuo požiūriu turiu solidžią patirtį, kadangi teko daugelį metų prisidėti prie dainų švenčių kūrimo. Prieš kiekvieną šventę reikia daug pastangų, kad net ir turint atskirą biudžeto eilutę viskas įvyktų. Estijoje nuolat dirba ministrų komitetas, kuris sprendžia dainų švenčių klausimus viso tarpšventinio laikotarpio metu. Lietuvoje sukurta tarpinstitucinė dainų švenčių komisija, kurios darbas suaktyvėja, kai svarstomas artėjančios šventės biudžetas.Visą mėgėjų meno kolektyvų gyvenimo ritmą tarp švenčių prižiūri Lietuvos nacionalinis kultūros centras, švietimo sistemos kolektyvus – M. K. Čiurlionio menų mokykla, kuriai šias funkcijas delegavo Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Pastaruoju metu optimistine gaidele suskambo noras dainų švenčių rengimą paskirti kuruoti dviem ministerijoms. Žiūrėsime, kaip tai vyks.
Kitas iššūkis – choristų amžius. Pagyvenę žmonės chorą traktuoja kaip bendruomenę, o jaunimui prisijungti prie jų dažnai nėra patrauklu. Tačiau yra ir gerų žinių: kitų metų moksleivių Dainų šventėje prognozuojamas dalyvių skaičius planuotą viršija net keliais tūkstančiais. Po kovido ištiko sąstingis, kai kurie chorai nebeatsigavo, bet per šimtmečio Dainų šventę akivaizdžiai buvo juntamas pasiilgimas, euforija. Vien iš mūsų „Ąžuoliuko“ į šventę buvau užregistravęs 150 choristų, o dalyvavo 185, nes buvę dainininkai bei užsienyje gyvenantys auklėtiniai, grįžę į Lietuvą, prašė natų, norėjo prisidėti. Kaip jiems uždrausi? Žiniasklaida padarė įspūdingą darbą – tokios reklamos kampanijos nepamenu.
Taigi entuziazmo iš vidaus yra, bet sistemos iš viršaus – nepakanka. Muzika mokykloje yra podukros vietoje, vyresnėse klasėse tai pasirenkamasis dalykas. Anksčiau chorai bendrojo lavinimo mokyklose buvo privalomi, stiprius kolektyvus turėjo muzikos mokyklos. Dabar privalomumo nebėra. Choro skyrių sumažėjo, o kartu sumažėjo ir natūralus chorų pasipildymas.
– Pakalbėkime apie kalėdinio koncerto programą. Ar yra kūrinys, kuris Jums ypač artimas? O gal choras turi savo mėgstamiausią dainą?
– Visi kažkodėl mini „Šiaurės pasaką“. Melodija graži, tekstas labai filosofiškas, vos kelios eilutės, bet aromatas – nepaprastas: „O giria aukštoji, o giria žalia, apsiavus kojas kvepiančia žole…“ Atrodytų, nieko daug nėra, bet nuotaika labai stipri.
Labai charakteringa ir dainelė apie lietutį – „Ciku caku“. Pats garsų žaidimas mane privedė prie muzikinės idėjos: lašeliai „lašeliuoja“.
Sunkoka išskirti vieną dainą, nes tai – mano kūriniai. Pavyzdžiui, „Baisi pasaka“ turi repo, roko ir džiazo elementų, ten vartoju tokį „kreivą“ akordą – F♯, Do ir Fa bekar. Vaikai turi repuoti apie raganas gauruotas – tai jiems labai patinka.
„Pasaka apie debesėlį“ – čia jau sielos istorija. Degutytės tekstas šviesus, labai švarus. Beje, ji skambės ir Moksleivių dainų šventėje.
Yra daug nuostabių poetų: Skučaitė, Degutytė, Puišytė, Skripka… Puišytė prieš porą metų spontaniškai atsiuntė man siuntinį, pilną savo knygų. Sakė nustebusi, kiek daug vaikų dainelių esu sukūręs pagal jos tekstus.
„Rugių pasaka“ – dar vienas kūrinys, kurį labai myliu. Ją atliks duetas. Tekstas yra nuostabi metafora: „Taip tyra nuo rugelių, žaliuojančių aplinkui. Šaltiniai tarsi žmonės žiūrėt jus susirinko.“
Labai nelauktos, gražios poetinės mintys.
– Ko tikitės iš šio koncerto?
– Kadangi dalyvauja daug vaikų, ateis daug tėvelių. Jiems didžiausias džiaugsmas – matyti savo vaiką scenoje. O jei dar vaikas jaučia simpatiją tam, ką daro, džiaugsmas dvigubas.
Tie, kurie ateina tiesiog paklausyti „Ąžuoliuko“, tikriausiai žino, kad per tiek metų mes publikos nenuvylėme. Koncertai su mažiukais visuomet turi savo dramaturgiją, vientisą mintį. Šis koncertas – ne išimtis.
Dabar esame tokioje situacijoje, kad LVSO salę nuomojamės, tad tėvai turi pirkti bilietus, kad koncertas atsipirktų. Bet tai – prestižinė salė, joje dainuojant daug atsakomybės ir daug džiaugsmo. Vaikams tai ypatingas įvykis.
Žmonės į tokią salę eina nusiteikę girdėti ką nors tikra, prasminga. Ne šiaip koncertuką koridoriuje. Tai – scena. Ir nors šį kartą „Ąžuoliukas“ dainuoja vien tik Miškinio muziką, noriu pabrėžti: žmonės ateina ne Miškinio paklausyti, o „Ąžuoliuko“. Jaukas yra vaikų dalyvavimas, jų pastanga perteikti vientisą ciklą, kuriame yra ir režisūra, ir vedėjai, ir instrumentininkai. O vaikai stengiasi realizuoti mano muzikines mintis taip, kaip jas įdėjau į natas.
Šaunuoliai vaikai ir jų mokytojai.
Vytautas Miškinis
Vytautas Miškinis (g. 1954) – choro dirigentas, kompozitorius, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Vienas ryškiausių Lietuvos chorinės kultūros kūrėjų ir puoselėtojų, ilgametis Lietuvos dainų švenčių dirigentas. Aktyviai koncertuoja, veda meistriškumo kursus ir seminarus Lietuvoje bei užsienyje. Jo kūrybinį palikimą sudaro gausus chorinių kūrinių repertuaras, atliekamas tarptautinėje koncertinėje praktikoje.
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai V. Miškinis apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2010), Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ (2014). 2022 m. jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2024 m. suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas.
Summary
The article presents the festive concert “Christmas with Ąžuoliukas: Vytautas Miškinis ‘Let Us Sing a Fairy Tale’,” held on December 20, 2025, at the Lithuanian State Symphony Orchestra Concert Hall, featuring the youngest choirs of the Ąžuoliukas Music School. The programme, based on vocal cycles composed by Vytautas Miškinis to texts by Lithuanian poets, highlights the artistic and educational potential of children’s choral music.
The publication includes an interview with composer and conductor Vytautas Miškinis, reflecting on his personal musical path, creative approach, and long-standing work within the Ąžuoliukas choral system. It also addresses the significance of Lithuania’s choral tradition, its continuity, and the challenges it faces within contemporary cultural and educational contexts.
The article emphasizes the importance of children’s choral education and underlines the role of Ąžuoliukas as one of the key institutions shaping Lithuania’s choral culture.
Keywords: Vytautas Miškinis, Ąžuoliukas, children’s choir,
choral music, Lithuania
About the interviewee
Vytautas Miškinis (b. 1954) is a Lithuanian choral conductor, composer, and professor at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, and the artistic director of the Ąžuoliukas Boys’ and Youth Choir. He is one of the leading figures in Lithuanian choral culture, a long-standing conductor of national song festivals, and an active lecturer and guest conductor internationally. His extensive output of choral compositions forms an important part of contemporary choral repertoire.
For his contribution to Lithuanian culture, Miškinis was awarded the Lithuanian Government Prize for Culture and Arts (2010), the Ministry of Culture Honor Badge “Carry Your Light and Believe” and the 1st Degree Medal “For Merits to Vilnius and the Nation” (2014). In 2022, he received the Lithuanian National Prize for Culture and Arts, and in 2024 he was named Honorary Citizen of Vilnius.