LVSO koncertų salėje atgyja simfoniniai šedevrai
Živilė RAMOŠKAITĖ
Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad sostinėje turime didžiulį būrį muzikos mėgėjų, kurie klausosi simfoninės muzikos ir puikiai žino, kas yra Gustavas Mahleris, Antonas Bruckneris, Richardas Wagneris, Richardas Straussas… Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras per trisdešimt septynerius meninės veiklos metus užaugino ir subūrė savą publiką, atliko daugybę simfoninės muzikos šedevrų. Šių autorių kūriniai skambėjo ne vieną ir ne du kartus, su jais susipažindavo vis nauji koncertų lankytojai.
Dabartinė LVSO publika yra pakitusi kardinaliai, dauguma klausytojų, kai 1988 m. susikūrė orkestras, gal dar lankė vaikų darželį. Laikas veikia ir orkestro sudėtį – vyriausius narius pakeitė jaunimas, laisvas vietas konkurso būdu užpildo nauji muzikantai, dažnai iš užsienio šalių. LVSO tikslą siekti aukščiausio profesionalumo ir nesustoti patvirtina nuolat tobulėjančios interpretacijos ir auganti meninė branda.
Tad logiška, kad greta niekad neskambėjusių opusų orkestras turi kartoti ir jau anksčiau atliktą muziką, suteikti jai šviežią kvėpavimą, pateikti įtaigesnę interpretaciją, ypač kad grojama naujoje modernioje LVSO koncertų salėje. Praėjusiame sezone orkestras pagrojo dvi G. Mahlerio simfonijas – Antrąją („Prisikėlimo”) ir Šeštąją („Tragiškąją“), o lapkričio 14 d. koncerte skambėjo Pirmoji simfonija D-dur („Titanas“). Dvidešimt penkerių metų kompozitorius parašė stulbinamai brandų ir originalų veikalą, atvėrusį kelius jo tolesnei kūrybai. Čia pasirodė tai, kas vėliau plėtota kitose simfonijose – jausminga lyrika, drama, konfliktas, garsai „iš gatvės“ gyvenimo, groteskas.
Tačiau Pirmojoje simfonijoje dominuoja šviesus romantiškumas, ypač akivaizdus jos pirmoje dalyje. Orkestras ją grojo pagirtinai, su polėkiu, suteikdamas visas reikiamas spalvas, jautrius dinamikos niuansus. Virtuoziškai buvo atliktas energingas trimitų signalas už scenos (Algirdas Januševičius, Ernesta Švelnytė, Matteo Novello), išraiškingai nuskambėjo keliautojo tema iš kompozitoriaus „Keliaujančio pameistrio dainų“ (violončelių grupė su Povilu Jacunsku), tikslios valtornų melodijos (Gediminas Abaris, Tomas Bidva, Gintaras Ščerbavičius ir visa įspūdinga grupė). Šios dalies pabaigoje buvo pasiekta galinga kulminacija, perteikusi kone nevaldomą džiaugsmo proveržį.
Antroji dalis prisodrinta liaudiško skambesio, įtaigiai atlikta austriško lendlerio melodija su reikiamais akcentais ir idilišku trio. Minėtas groteskas atsiranda trečiojoje minorinėje dalyje, kurią pradeda kontraboso solo viduramžiška melodija „Bruder Martin“ arba „Bruder Jakob“. Ją vienodu tyliu garsu, kaip nurodo kompozitorius, tiksliai pagrojo Alfredo Alejandro Supino, paskui perėmė violončelės ir altai, plėtodami kanoniškai. Klausant šios dalies akivaizdu, kad G. Mahleris pašiepia menamas laidotuves, įkvėptas vaikystėje mėgto paveikslėlio. Beje, esu skaičiusi ir kitą versiją apie šios melodijos atsiradimą.
Simfonijos klausymą galima palyginti su žmogaus gyvenimo kelione. Maestro G. Rinkevičius į partitūrą sutelkė ypatingą dėmesį. Kiekvienas jos epizodas buvo ne tik aiškiai artikuliuotas, bet ir giliai išgyventas. Todėl paskutinėje dalyje maestro vedamas orkestras pasiekė ypač didelę raišką, tragizmo kupini konfliktiški epizodai nuskambėjo sukrečiamai, o artėjimas į šviesų Re-mažorą prilygo dvasiniam nušvitimui. Ši ir visos kitos G. Mahlerio simfonijos nuolat skamba žymiausiose Europos koncertų salėse, leidžiami vis nauji jų įrašai. Galbūt mūsų orkestrui irgi vertėtų pakartotinai įrašyti bent kai kurias iš jų.
Koncertas buvo pradėtas niekada pas mus neskambėjusiu Antono Rubinšteino Antruoju koncertu fortepijonui F-dur, op. 35. Tai Lietuvoje gyvenančio pianisto Alexanderio Paley´aus sumanyto ciklo dalis, jame numatyta atlikti visus penkis A. Rubinšteino koncertus fortepijonui su orkestru. Pianistas jau yra skambinęs Pirmąjį koncertą, o lapkričio 14-ąją išgirdome Antrąjį. Itin virtuoziškas opusas leido atlikėjui pademonstruoti savo įspūdingas technines galimybes ir perteikti beribes muzikos autoriaus pianistines fantazijas. Begaliniai pasažai per visą klaviatūrą, akordų lavinos, sudėtingai išdėliotos romantiškos melodijos, įgarsinant didelio meistriškumo tirštą faktūrą, bei daugybė kitų dalykų buvo atlikti su nepaprastu polėkiu, prilygusiu XIX a. fortepijono virtuozams. Išklausius kūrinį, A. Rubinšteinas kaip pianistas su fantastiško virtuozo legenda ir puikiais žymių amžininkų atsiliepimais man išlieka aukščiau už kompozitorių.
Tačiau gausiai susirinkusiai publikai patiko ir kūrinys, ir pianistas, ji audringai plojo tol, kol A. Paley´us vėl sėdo prie fortepijono. Išgirdome A. Rubinšteino Valsą-kaprisą, žaismingą melodiją su gausiomis variacijomis, pareikalavusiomis beveik kaskadinių virtuozinių triukų. Pianistas grojo su tokia aistra ir užsidegimu, tarsi būtų persikūnijęs į patį A. Rubinšteiną.