Audronė ŽIGAITYTĖ
APIE KĄ KALBA MUZIKA
Richardo Wagnerio „Lohengrinas“ (premjera – 1850 m. Veimare, dirigavo Franzas Lisztas) – romantinė pasaka apie nežemišką riterį, Šventojo Gralio pasiuntinį, atvykstantį ginti Elzos iš Brabanto nuo neteisingo kaltinimo, bet privalantį likti nežinomu. Tai meilės istorija, kelianti klausimus apie pasitikėjimą, tikėjimą ir žmogaus norą pažinti tai, kas privalo likti paslaptimi.
Nuo „Skrajojančio olando“ prasidėjęs Wagnerio muzikos vizualumas tęsiamas „Lohengrine“, kuris tampa jungtimi tarp romantinės operos tradicijos ir būsimos Wagnerio muzikinės dramos. Čia dar gausu melodijų grožio, skaidrios harmonijos, tačiau jau formuojasi didžioji vizualinė muzikos koncepcija – garsų tapyba. Wagneriui orkestras nėra fonas, jis – pagrindinė idėjos išraiška, šviesos ir erdvės menas. Styginiai čia tarsi piešia sidabrinio spindesio atmosferą – „šviesos garsus“, pučiamieji suteikia heraldinių spalvų, o chorai – sakralumo pojūtį. Ypač įstabiai šią viziją perteikia operos preliudas: iš aukštųjų styginių registrų kylantis spindėjimas pamažu įgauna formą ir tampa beveik matoma Gralio šviesa. Tai vienas pirmųjų pavyzdžių, kaip muzika pati tampa reginiu – garsine tapyba.
„Lohengrinas“ – opera, reikalaujanti sakralinės atmosferos. Nuo Liszto diriguotos premjeros Veimare iki Wielando Wagnerio minimalistinio pastatymo Bairoite ar Stefano Herheimo vizualinių vizijų Osle – visur buvo siekiama sukurti būseną, o ne vietą.
Pastatymas turėtų remtis šviesos dramaturgija. Tai teatras, kuriame dvasinės būsenos išreiškiamos ne kostiumais, bet šviesos intensyvumu, spalvų pulsavimu, tylos ir spindesio ritmu. Minimalizmas čia ne skurdas ir ne forma – tai būdas palikti erdvę muzikai. Gralio pasaulis – šviesos ir tyrumo zona – priešpriešinamas tamsiai Ortrūdos ir Telramundo erdvei. Tokia spalvų dramaturgija atspindėtų pagrindinį Wagnerio konfliktą: tarp šviesos, kuri trokšta būti suprasta, ir žmogaus, kuris ją neišvengiamai sunaikina bandydamas pažinti.
KAI VADYBA NURUNGIA IDĖJĄ
2025 metų rugpjūčio 8-osios vakaras Klaipėdos festivalyje turėjo tapti Wagnerio triumfu – „Lohengrino“ koncertinis atlikimas su Edgaru Montvidu, Lauren Fagan, Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestru ir choru, papildytu Tarptautinio vyrų choro „Unia“ dainininkais. Tačiau vietoj stebuklo žiūrovus pasitiko kontrastas: industrinė aplinka, raudonai apšviesti vamzdynai, švytintis kaminas (krematoriumo?..), tamsios konstrukcijos.
Taip, vizualiai įspūdinga, tarsi scena iš filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“. Bet Wagnerio pasaulis – ne iš metalo. Jis gimsta iš šviesos. Stebuklą kuriančios šventovės vietą užėmė šiluminės elektrinės kiemas – erdvė, neturinti jokios vidinės sąsajos su kūriniu.
Ypač keistas šis sprendimas atsižvelgiant į tai, kad ką tik atidarytas naujasis Klaipėdos muzikinio teatro pastatas, turintis puikią akustiką ir „Lohengrino“ koncepcijai būtiną įgyvendinti techniką. Ten, kur buvo galima kurti šviesos teatrą, pasirinkta vieta, slopinanti kompozitoriaus partitūroje užfiksuotą garsą, juo labiau lauke anaiptol ne subtiliai naudojant įgarsinimo aparatūrą. Nebuvo titrų, libreto vertimo programėlėje, net ir ekranuose nebuvo teksto. Regis, išprususi Klaipėdos publika viską žino, viską supranta ir be organizatorių pastangų.
ANTRO VEIKSMO TYLA ARBA PRARASTA DRAMATURGIJA
Didžiausias praradimas – antro veiksmo atsisakymas. Galbūt techninio kompromiso ir reikėjo, kad koncertas vyktų be pertraukos, tačiau meniniu požiūriu tai yra kūrinio dramaturgijos žalojimas. Antras veiksmas – Wagnerio psichologinės dramaturgijos šerdis. Čia Ortrūda ir Telramundas paleidžia abejonės virusą, čia Elza pradeda klausinėti, čia gimsta klastos išprovokuotas lemtingasis klausimas, sugriaunantis Elzos ir Lohengrino meilę.
Be šio veiksmo tampa neaiški Elzos elgesio motyvacija. Jos klausimas „Kas tu esi?“ praranda prasmę, o meilė – logiką. Tai ne smulkmena, bet prasminė katastrofa. Be šios vidinės dialektikos opera netenka filosofinio svorio ir virsta gražia, bet paviršutiniška pasaka.
O juk net kupiūravus veiksmą buvo galima išsaugoti operos koncepcijos logiką – keliais sakiniais (juo labiau kad porą dienų prieš premjerą vykusį „Lohengrino“ pristatymą girdėjo vos kelios dešimtys žmonių) įvesti į situaciją, bent trumpai perteikti pagrindinio konflikto esmę.
BALSO TEMBRO DRAMATURGIJOS SVARBA
Wagnerio muzikoje balsas – ne vien instrumentas, jis yra idėjos įsikūnijimas. „Lohengrino“ partijai reikia ypatingo tembro: skaidraus, sidabrinio spindesio, gebančio iškilti virš orkestro ne jėga, o vidine šviesa. Tai vadinamasis heldenlyrischer Tenor – herojinis-lyrinis tenoras, jungiantis jėgą ir trapumą, herojiškumą ir kontempliaciją.
Ne kiekvienas net labai talentingas dainininkas gali dainuoti viską, ką panorėjęs, kiekvienas vaidmuo reikalauja tam tikros tembrinės prigimties. Lohengrinas turi skambėti rein und hell klingend – šviesiai ir skaidriai. Balsas čia ne dainuoja, bet spindi – ne iš krūtinės, o iš vidaus.
Edgaras Montvidas – subtilaus, intelektualaus tembro dainininkas, jo balsas pasižymi švytinčiu, bet švelniu lyrizmu. Jis puikiai tinka Elgarui, Brittenui, Massenet – repertuarui, kuriame vyrauja vidinė poezija ir emocinė niuansų šviesa. Tačiau Lohengrinas reikalauja daugiau dvasinio skaidrumo nei emocinės šilumos, daugiau šviesos nei aistros. Industrinėje aplinkoje, dirbtinai stiprinant garsą, Montvido balsas prarado savo aurą.
Šis „Lohengrinas“ galėjo tapti Klaipėdos festivalio viršūne, simbolizuojančia miesto ir teatro brandą. Tačiau jis tapo pamoka, kaip vizualinė ambicija gali sunaikinti muzikinį turinį. Industrinė aplinka būtų įdomi, jei turėtų idėją. Bet šį kartą ji tapo beprasmiu gestu.
Kai Wielandas Wagneris 1953 m. Bairoite pastatė „Lohengriną“, jis atsisakė visko – dekoracijų, spalvų, daiktų. Scenoje liko tik šviesa ir žmogus. Kai Clausas Guthas Zalcburge (2014) perkėlė veiksmą į šiuolaikinį pasaulį, jis tai padarė logiškai – rodydamas idealą tarp žmonių, kurie nebemoka tikėti. Kai Stefanas Herheimas Osle (2020) kūrė projekcijų sapną, tai buvo vizija, kylanti iš muzikos.
Klaipėdos versija nebuvo nei moderni, nei klasikinė – ji tiesiog nebuvo vagneriška. Kompozitorius tikėjo, kad opera yra visų menų sintezė – Gesamtkunstwerk, jungianti garsą, žodį, šviesą ir simbolį. Klaipėdos „Lohengrinas“ šią sintezę pavertė priešingybe: garsas atskirtas nuo prasmės, šviesa – nuo vizijos, žmogus – nuo mito.
***
WAGNERIS KLAIPĖDOJE
1836 m. rugpjūtis–rugsėjis. Richardas Wagneris vieši Klaipėdoje (tuometiniame Mėmelyje) su Karaliaučiaus operos trupe. Jaunas kapelmeisteris diriguoja kelis spektaklius ir koncertus, publika žavisi jo energija ir muzikiniu temperamentu. Tai buvo vienintelis dokumentuotas Wagnerio apsilankymas dabartinėje Lietuvos teritorijoje.
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, įvertinant šio kompozitoriaus apsilankymo svarbą, buvo pradėtas švęsti Wagnerio gimtadienis, kartu ugdant teatro kolektyvą atlikti sudėtingą muziką, o publiką – ją suvokti.
2006 m. gegužės 22 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras surengė koncertą „Gražiausi Wagnerio operų puslapiai“. Dirigentas – Ilmārs Harijs Lapiņš. Skambėjo fragmentai iš „Lohengrino“, „Tanhoizerio“, „Tristano ir Izoldos“ (Izoldos mirties sceną atliko D. Kužmarskytė), „Reino aukso“, „Valkirijos“ ir „Dievų žuvimo“. Spaudoje koncertas buvo įvardintas kaip išskirtinis metų įvykis.
2007 m. gegužės 22 d. koncertas „Gražiausi Wagnerio operų puslapiai“. Dirigentas – Ilmārs Harijs Lapiņš. Skambėjo fragmentai iš „Lohengrino“, „Tanhoizerio“, „Tristano ir Izoldos“, „Reino aukso“, „Valkirijos“ ir „Dievų žuvimo“.
2007 m. rugpjūtį teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, teatro partnerystės su užsieniu iniciatorė Marie-Luize Knechtel ir Klaipėdos kultūros skyriaus vadovė Goda Giedraitytė Wolfgango Wagnerio kvietimu lankėsi Bairoite. Vizito tikslas – susipažinti su festivalio teatro architektūra ir pasirengti naujo teatro statyboms Klaipėdoje. Žiūrėta R. Wagnerio opera „Tristanas ir Izolda“, per vakarienę Wagnerių šeimos apartamentuose aptartos galimo bendradarbiavimo galimybės, po spektaklio susipažinta su teatro pastatu, akustikos specifika ir techniniais sprendimais.
2009 m. gegužės 21 d. koncertas „Gražiausi Wagnerio operų puslapiai“. Dirigentas – Ilmārs Harijs Lapiņš. Skambėjo fragmentai iš operų „Niurnbergo meisterzingeriai“, „Dievų žuvimas“ (Brunhildos mirties sceną dainavo D. Kužmarskytė) ir operos „Skrajojantis olandas“ II veiksmas. Dalyvavo teatro solistai V. Balsytė (Zenta), A. Dovydaitienė (Mari), A. Kozlovskis (Olandas), G. Platūkis (Dalandas), choras ir orkestras.
2009 m. rugpjūčio 9 d. Juodkrantėje, L. Rėzos kultūros centro lauko estradoje, koncertas „Su Wagneriu pas Thomą Manną“. Dalyvavo bosas Almas Švilpa. Skambėjo fragmentai iš „Niurnbergo meisterzingerių“, „Dievų žuvimo“ ir „Skrajojančio olando“.
2010 m. gegužės 22 d. koncertas „Gražiausi Wagnerio operų puslapiai“. Dirigentas – Normunds Vaicis. Skambėjo fragmentai iš „Lohengrino“, „Tanhoizerio“, „Tristano ir Izoldos“, „Reino aukso“, „Valkirijos“ ir „Dievų žuvimo“.
2020 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pastatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“ senajame uosto elinge (Paulio Lindenau laivų statykloje). Muzikinis vadovas – Modestas Pitrėnas, režisieriai – Dalius Abaris ir Gediminas Šeduikis, scenografai – Dalius Abaris ir Sigita Šimkūnaitė, solistai – Almas Švilpa (Olandas), Tadas Girininkas (Dalandas), Sandra Janušaitė (Zenta). Tai buvo pirmasis Wagnerio veikalas Klaipėdos festivalyje, pastatytas po atviru dangumi.
2021 m. liepa–rugpjūtis. „Skrajojantis olandas“ pakartotinai parodytas keturis kartus (liepos 29, 31, rugpjūčio 1 ir 4 d.), jis tapo Klaipėdos festivalio ašimi.
2022 m. rugpjūčio 5, 6 d. Trečią kartą „Skrajojantis olandas“ sugrįžo į Klaipėdos uosto elingą. Spektaklis pristatytas kaip festivalio vizitinė kortelė.
2025 m. rugpjūčio 8 d. Klaipėdos festivalio atidarymo koncertas – Richardo Wagnerio „Lohengrinas“ AB „Klaipėdos energija“ industrinėje erdvėje (Danės g. 8). Dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir choras, dirigentas – Gintaras Rinkevičius, solistai – Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Lauren Fagan (Elza).