Skaidrė BARANSKAJA
Mes, lietuviai, sparčiai nykstame, mūsų vaikai neskaito Donelaičio, tarpusavyje kalbasi angliškai, o ir tų vaikų vis mažėja. Savo aštriais lietuviškais dantukais mes vis dar kabinamės į tradicijų gelbėjimosi ratą, išdidžiai pozicionuojame savo identitetą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos ir visuose kituose įmanomuose kontekstuose, nenorėdami matyti ir apmąstyti tylaus nykimo ar transformacijos.
Baletas „Legenda“ – šokio epitafija išnykusioms prūsų gentims, subtili memento mori užuomina istorijos audrose išlikusioms, valstybingumą sukūrusioms baltų gentims, kurių dalis esame ir mes, lietuviai.
Greičiausiai panašios nuojautos vyravo ir tarp lapkričio 30 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Jūros“ salę paliekančių žiūrovų. Antano Jasenkos sukurtos partitūros dramaturgija – stiprų asmeninės vizualizacijos efektą stimuliuojantis reiškinys, universalių sąskambių poezija, politinis manifestas. Muzikoje sunkiai aptiksi lietuvių liaudies melodijos temą, atvirkščiai – perlais pabyrantis fortepijonas skamba šopeniškai, o sodri viso orkestro harmonija itin šiuolaikiška ir universali. Kaip teigia pats kompozitorius, „karo Ukrainoje akivaizdoje, Rusijai kėsinantis sunaikinti ukrainiečių tautinę tapatybę ir valstybingumą, vėl aktualus ir artimas tampa Herkaus Manto siekis išsaugoti savo kraštą, savo gentį, savo tapatybę.“
Taikant fenomenologinį požiūrį, t. y. vertinant, kaip praeities fenomenai gyvuoja dabartyje, panašu, kad mūsų šokio mene, reflektuojančiame istorinius įvykius ar asmenybes, ryškėja liūdesio, simbolių, savirefleksijos, aukštų substancijų, transcendentinis pasakojimas. Tokioje prieigoje įkvėpimo semiasi ir choreografė Agnija Šeiko įspūdingame šiuolaikinio šokio spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Projekt“, ir Martynas Rimeikis operoje-balete „Dievo avinėlis“, panašus ir Roberto Bondaros „Čiurlionis“. Gražu ir liūdna.
Žinoma, palyginimas su „Indigo“ daugiau asociatyvus, nors ir neatsitiktinis. „Legendos“ scenovaizdį kūrė ta pati kompanija, gerai vienas kitą suprantantys žmonės: scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dalininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Ši kompanija yra puikiai įvaldžiusi žaidimo idėjomis meną ir „Legendoje“ pasiūlė šiuolaikišką romantinę viziją, darniai susijusią su atmosferine A. Jasenkos muzika (spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas – Tomas Ambrozaitis).
Scenos lubose Sigitos Šimkūnaitės „išaugintas“ medis – subtilus, lyg iš japoniškos graviūros atkeliavęs objektas, simbolis, tampantis viso veiksmo centru, idėja ir paaiškinimu. Medis, vizualiai matomas kaip medžio šakos ir šaknys vienu metu, galingas savo universalumu ir puikiai dera prie kompozitoriaus formuluojamos koncepcijos. Juo labiau kad jo hipnotizuojamai besisukančios šakos (šaknys) yra pagrindinis scenovaizdžio elementas viso spektaklio metu ir tarsi antrina reprizomis (ostinato?) grįstam muzikiniam audiniui. Faktas, kad šis scenografijos elementas buvo kuriamas 3D spausdintuvu, tarsi liudija inovacijų ir postmodernios minties triumfą. Tačiau antroje abstraktaus baleto dalyje atsiradęs tapybiškas lyg artėjančios audros nuojautą kuriantis M. Norvaišo paveikslas-ekranas yra duoklė į romantizmą gravituojančiai spektaklio projekcijai. Idėjomis žaidžia ir kostiumų dalininkė – vyrai ir moterys, plevėsuojantys tokiais pačiais judesio nevaržančiais sijonais, gali būti užuomina ir į prūsams būdingą gana liberalią visuomenės sanklodą, ir į romantinę istorijos apie išnykusius prūsus suvokimo paradigmą. Dailininkė nesistengia dominuoti ar kitaip provokuoti, minimalistinė koncepcija leidžia išryškinti šokio, judesio minties grožį.
Jeigu būtų ką ryškinti… Choreografo Gajaus Žmavco choreografinė mintis, besiremianti neoklasikinio baleto teikiamomis galimybėmis, bendrame kontekste netikėtai pasirodo gana skurdi. Sumanymas polifoniniu principu plėtoti abstraktaus turinio choreografinį veikalą – strategiškai pagrįstas ir teikiantis daug kūrybinės raiškos galimybių. Neoklasikos užgimimo laikotarpiu tokie baletai buvo vadinami simfoniniais ir dėl George´o Balanchine´o talento tapo puikia atsvara tuo metu vyravusioms choreodramoms. Tačiau G. Žmavcas, kurio kūryba šiaip jau pasižymi puikiu judesio išmanymu ir valdymu, „Legendoje“ nugravituoja į elementarią, net kiek vaikišką kompiliaciją ir žinomų choreografijų remiksą. Žinoma, šiandien kuriami neoklasikiniai baletai savo choreografine raiška neišvengiamai supanašėja, ir tai tikrai nėra plagiatas. Itin talentingi ir novatoriškų idėjų apsėsti meistrai sukuria ką nors labai paveikaus, autentiško ir atpažįstamo, bet „Legendos“ kūrėjo pasitelkiamos citatos iš Alexanderio Ekmano ar Kirillo Simonovo choreografijų „polifoniškai“ išsivysto į šešėlių sceną iš „Bajaderės“, Edwardo Clugo kūrybos inspiracijos perbrandinamos ir tampa „Gulbių ežero“ actu. Žmonės-paukščiai – gera idėja ir ja puikiai galima žaisti, bet gal ne Fokino mirštančios gulbės įvaizdžiu. Toks atviras klasikinių šedevrų citavimas galėtų būti traktuojamas kaip grynoji baleto estetika, bet jai pritrūksta tikrai autentiškos raiškos ir kitų svarbių elementų. Pavyzdžiui, puantų. Moterys, intensyviai plevėsuojančios „gulbių“ rankomis, bet įžemintos pas de bourrée ar arabesque judesiais, kelia tam tikrą neišsipildymo įspūdį. Norėtųsi tikėti, kad tai specialus, temą pabrėžiantis choreografo sumanymas, o ne nepasitikėjimas trupės galimybėmis.
KVMT baleto trupė – neblogos formos, stebina sinchronišku šokiu, turi įdomių solistų. Šiame kontekste ypač pastebimas Yanas Malaki, „Legendoje“ sukūręs abstraktų Herkaus Manto paveikslą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Herkus Mantas, Notangos žemės sukilėlių vadas, spektaklyje itin apibendrintas, vietoj jo sėkmingai galėtų būti ir koks Devonis Lokys iš Bartos ar Auktuma iš Pagudės. Vyro personažą dalijasi keletas šokėjų, jų veikimas scenoje – lyg figūros tolumoje potėpis, istorinė užuomina, o visas baletas orientuotas į grynesnį, nematerialųjį, pradą. Šioje vietoje vieniems šokėjams lyg ir pritrūksta baleto technikos, kitiems – metafizinės raiškos, nors visi kartu atrodo gana įtaigiai. Solistės Oleksandra Borodina, Ana Chekmarova, Aurora Ruvoletto, Maho Takami – profesionalios ir individualiai ryškios šokėjos. Minėti puantai suteiktų joms papildomų galimybių save atskleisti ir kaip neoklasikinio baleto šokėjas, bet peržvelgus teatro repertuarą matyti, kad spektaklių, šokamų su puantais, jame nėra. Galbūt tai aiškios saviidentifikacijos, atrasto trupės veido kaina? Na, bet po gulinčiu akmeniu vanduo neteka, o Klaipėdos baletas turi nemenką potencialą tobulėti, tad teatro strategams vertėtų atkreipti dėmesį į įvairius su šiuo faktu susijusius aspektus.
Choreografas Gajus Žmavcas sako, kad jį įkvėpė elegancija, grožis, meilė ir pats gyvenimas. Kas galėtų paneigti? „Legenda“ – gražus, meditatyvus, grakščiais baletiniais mostais užburiantis spektaklis. Gal net ir universalus, kaip teigia choreografas. Metų tėkmėje stebint užsienio kūrėjų bandymus perprasti didžiuosius lietuvių pasakojimus, darosi akivaizdu, kad kažkas labai svarbaus, kažkas, ką mes suvokiame kartu su motinos pienu, lieka už jų regos lauko ir dažnai tampa tik dar viena universalia istorija apie meilę, grožį ir pan.
Abstraktumo koncepcija įgyvendinant istorinį pasakojimą netrukdo suvokti meninio veikalo, šiuo konkrečiu atveju net ir padeda asmeninės percepcijos metodu pasiekti trūkstamą temperatūrą, tačiau kažkodėl nepalieka mintis, kad Antano Jasenkos muziką šiam spektakliui dar išgirsime kituose choreografiniuose kontekstuose.