Laulasmos tyloje
Arvo Pärtui – 90
Vilimas NORKŪNAS
„Šiemet kompozitoriui sukako 90 metų, o jo muzika tebėra dvasinio atsinaujinimo šaltinis, neatsiejama pasaulinės kultūros dalis, jungianti Vakarų ir Rytų tradicijas, praeities asketiką ir šiuolaikinį jautrumą.“
Arvo Pärto centras įsikūręs pušų apsuptyje Laulasmoje, trisdešimt kilometrų nuo Talino, ir apsilankyti toje ramybės oazėje – vienas geriausių būdų pažinti kompozitoriaus savastį. „Tyla turi du sparnus: ji gali vienu metu būti išorėje ir mumyse. Mūsų sielų tyla, kuriai neturi galios joks išorinis triukšmas, išties yra labiau esminė, bet daug sunkiau pasiekiama“, – viena iš nušvintančių jo minčių kolonų, primenančių medžių kamienus.
- Pärto centro visatos idėja – lankytoją paruošti susitikimo patirčiai, sulėtinti gyvenimo tempą pradedant lėtu ėjimu per pušyną norint pasiekti tylos šventovę, baigiant kompozitoriaus gyvenimo istorijos pristatymu (dokumentinis filmas), dvasingumo centro (koplyčia) aplankymu, tylos perkėlimu į scenos erdvę (koncertų salė), minčių – į popierių (biblioteka ir archyvas), kompozicijų įrašais ir A. Pärto įžvalgų kolonomis (meditacinė erdvė). Tarp šioje erdvėje skambančių kūrinių – kompozicija fortepijonui „Alinai“, nuo kurios išsirutuliojo naujasis tintinnabuli (lot. varpelių) komponavimo stilius, ir Sauliaus Sondeckio diriguojamas Lietuvos kamerinio orkestro įrašas „Psalom“.
Mane sužavėjo 20 minučių dokumentinis filmas apie Arvo Pärto gyvenimą ir kūrybinį lūžį. Filmo leitmotyvas, neatspėsite, – dviratis. Filmas prasideda mažojo Arvo portretu ir pasakojimu, kaip kaimynė jo mamai sako: „Oi, kaip gražiai Jūsų berniukas dainuoja.“ Mama atsako, kad nėra girdėjusi. Kaimynė tęsia: „Kai tik išeinate pro duris, vaikas taip gražiai dainuoja (Negaliu prisiekti, kad pažodžiui įsiminiau dialogą. – V. N.). Vėliau, pradėjęs mokytis muzikos, jis dažnai valandų valandas suka dviračiu aplink miesto stulpą, ant kurio įtaisytas garsiakalbis, vakarais per radiją grojantis simfonijas. Dviratis veža jį į kompozicijos studijas tuometėje Estijos konservatorijoje, dviračių, zujančių mieste, chaosas atspindi ir kūrybines paieškas, pradėjus kurti atonalią muziką. Tačiau to laikotarpio muzikoje jis neranda dvasios ramybės, vidinės harmonijos ir prasmės. Viena iš Arvo įsiminusių dėstytojo Heino Ellerio minčių: „Sunkiau rasti vieną teisingą natą, nei užrašyti jų daugybę ant popieriaus.“ Pärto minties kolonos citata: „Nieko tikro ir puikaus tavo širdyje ar ant popieriaus negali įvykti, kol nesumokėjai pasidavimo (bet čia ne kapituliavimo, o atviro nuogumo prasme) kainos.“
Trumpai peršoksiu į paralelinį pasaulį: šiuo metu kino teatruose rodomas dokumentinis filmas „Irena“ (režisierė Giedrė Žickytė, 2025), kuriame pasakojama, kad Alina, Lietuvos literatūrologės ir teatrologės bei artimos Arvo ir Noros Pärtų draugės Irenos Veisaitės dukra, atskirta geležinės uždangos, liko Anglijoje, o motina – tuometėje Sovietų Sąjungoje. Gimsta pirmasis jo naujo stiliaus kūrinys „Für Alina“ , kurio šerdis – vaikiškas paprastumas ir melodijos bei prieštarų simbiozė: „Tintinnabuliuose du skirtingi pasauliai susijungia ir suformuoja vieną. Vienas plius vienas yra vienas. Dvi prieštaraujančios jėgos egzistuoja vienu metu judesyje ir tyloje.“
Portretų galerijoje man pritrūko Sauliaus Sondeckio portreto. Prie kito Pärto bendražygio Gidono Kremerio portreto rašoma, kad smuikininko prisidėjimas prie „Tabula rasa“ premjeros 1977 metais cannot be overstated (negali būti pervertintas). Muzikos ir tylos kvėpavimas, girdimi Kremerio ir T. Grindenko strykų garsai tapo Pärto tintinnabulių kvintesencija. Tačiau gaila, kad Sondeckio portretas ar kadras su visu orkestru į galeriją „netilpo“. Iš A. Žigaitytės interviu su Pärtu akivaizdu, kad Sauliaus Sondeckio ir jo užaugintų mokinių Lietuvos kamerinis orkestras artimas jo širdžiai, jų įrašyta plokštelė „Tabula rasa“ lėmė kompozitoriaus populiarumo ir pripažinimo šuolį. Jų svarbą liudija ir paties Pärto žodžiai, ir jo kūrinių dedikacijos Sondeckiui bei Lietuvos kameriniam orkestrui.
Grįžtant prie kompozitoriaus Arvo Pärto dvasios ir minčių, jo teigimu, „Meilė yra visų menų šaltinis. Menas egzistuos tol, kol egzistuos gebėjimas mylėti“. Žmogus, išdrįstamas leistis į vidinę kelionė link savo širdies, atranda daug bendrystės su kompozitoriumi ir turi galimybę pasijusti vienminčiu, atrasti naują vidinį kelią arba to, kuriuo eini, patvirtinimą. Man labai suprantamas ir artimas Pärto gelmės ir dvasingumo troškimas muzikos skambesyje, tylos reikšmė muzikoje. Kiek įvairių jausmų ir afektų gali tilpti pauzėje, jeigu muzikantas ją matuoja ne tik sekundėmis (ar aštuntinėmis)! Kaip ir jis sunkiai atsiriboju nuo triukšmo ar prastos muzikos aplinkoje. J. Mathessohnas dar Baroko laikais rašė, kad jeigu reikėtų apibūdinti muzikos esmę, tai ją sudaro „skambesio, žodžio ir gesto vienybė“. O prasmė jam glūdi laudando et commovendo – Dievą garbinant ir žmonių širdis liečiant. Tokia man yra senoji muzika, kurią dažniausiai renkuosi, tokia man yra Arvo Pärto muzikos dvasia.
Šiuo metu kompozitorius atsitraukęs nuo visuomenės, nepriima nei kūrinių užsakymų, nei kvietimų kur nors dalyvauti, todėl pamatyti jį viešumoje 90-mečio proga yra labiau išimtis ir nuostaba. Šių metų gegužę Pärtui buvo įteiktas Monako kultūrinis apdovanojimas, renginyje dalyvavo tik mažas ratas žmonių, tarp jų Estijos prezidentas Alaris Karis, Kunigaikščio Pierre´o fondo nariai, keli kompozitoriaus bendražygiai dirigentai ir atlikėjai bei A. Pärto centro darbuotojai.
Norėčiau pabaigti straipsnį Arvo Pärto išmintimi: „Jei visus klausimus ir problemas svarstytumėte taip, tarsi tai būtų paskutinė akimirka prieš mirtį, gautumėte aiškius, lakoniškus ir teisingus atsakymus. Tai trumpiausias kelias į tiesą. Teoriniu požiūriu, gyvenimo laikrodis visada rodo be penkių minučių dvylika.“