IN MEMORIAM
Liucija Gražina Drąsutienė
(1937–2025)
Ramunė KRYŽAUSKIENĖ
Mieloji Profesore, šiandien rašau Jums paskutinį laišką ir gerai žinau, kad atsakymo į jį nebesulauksiu.
Dosnus likimas lėmė Jus visapusiškai pažinti. Buvote mano fortepijono dėstytoja, Jūsų vadovaujama baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), vėliau kelis dešimtmečius dirbau Pedagogikos katedroje, kuriai vadovavote ir kurią iš Jūsų perėmusi toliau tęsiau Jūsų puoselėtas tradicijas. Buvote ne tik puiki pedagogė, vadovė, bet ir nuostabus žmogus, tikra gyvenimo Mokytoja – iki šiol vadovaujuosi kai kuriomis Jūsų tiesomis ir patarimais… Dėkodama Jums už kartu praleistą laiką, trumpai pasidalinsiu prisiminimais.
Visuomet didžiavausi mūsų artima draugyste. Jūs mokėte pažinti tikrąsias gyvenimo vertybes, skatinote siekti užsibrėžto tikslo. Nuolat pabrėždavote, kad investicijos į pasirinktą specialybę, mokslą, nors ir reikalauja didelių laiko, gebėjimų sąnaudų, visuomet atsiperka ir duoda didžiausius dividendus. Jūsų gyvenimas mums buvo geriausias pavyzdys.
Tradicinė laikmečio biografija buvo susieta su puikiais pedagogais, kurie Jums perdavė gerąsias tiek rusų, tiek ir Vakarų Europos fortepijoninės mokyklos tradicijas. Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos (dabar – J. Gruodžio konservatorija) dėstytoja Teresė Klimavičiūtė pažadino domėjimąsi muzika, skatino daug dirbti, sukaupti nemažą repertuarą. Studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1955–1960), plačios erudicijos maestro Balio Dvariono klasėje, toliau plėtė muzikinį akiratį, profesinius atlikimo meno horizontus. Ne kartą minėjote įspūdį palikusią jo, dirigento, mąstyseną, pagarbą autoriaus tekstui ir mums primindavote jo credo: „Nulenk galvą prieš kompozitoriaus mintį – jis taip norėjo“.
Keleri metai, praleisti Operos ir baleto teatre, Jums leido savo tikrąjį pašaukimą rasti pedagogikoje. 1960 m. pradėjusi dirbti M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nuolat auginote savo pedagoginį meistriškumą. Didele dalimi jį lėmė mokinių, tarp jų ir labai gabių, gausa, nepaprastas reiklumas sau, uolios pedagoginio repertuaro bei metodinės literatūros studijos. Daugelis Jūsų auklėtinių iki šiol prisimena itin nuoširdžią pamokų atmosferą, kurioje „sausa“ dėstymo metodika imdavo tarnauti muzikos raiškai. Pasak Jūsų, didžiausia pedagoginio tobulėjimo mokykla Jums buvo mokinių rengimas konkursams, nes tai mokė formuoti repertuarą, atskleisti geriausias mokinių savybes, išgyventi ir dideles sėkmes, ir nusivylimo akimirkas.
Jūs visuomet kartodavote, kad muzikos pedagogo specialybė ne mažiau svarbi, įdomi ir kūrybinga negu atlikėjo. Ji reikalauja plačios erudicijos, taip pat ir atlikėjo meno supratimo, pašaukimo. Be to, muzikos pedagogas turi išskirtinę galimybę dirbti su mokiniu individualiai ir kūrybingai, jį gerai pažinti.
Sukaupta pedagoginė patirtis, taip pat išsiplėtusi veikla Konservatorijoje (joje dirbta nuo 1973-iųjų) paskatino Jus imtis mokslinės veiklos. Pasinėrusi į lietuviškos fortepijoninės mokyklos raidos analizę, apibendrinote keturių dešimtmečių vidurinės mokymo grandies pedagogų metodiką. Sėkmingai apginta daktaro disertacija, vėliau pasirodžiusi didžiulė monografija „Lietuvos fortepijono pedagogikos puslapiai. XX amžius“ (2015), apdovanota Onos Narbutienės premija, atspindi lietuvių fortepijoninės mokyklos ištakas ir jos ryšius su didžiaisiais Europos centrais. Šiandien tie darbai turi neįkainojamą reikšmę tolesniems lietuviškos fortepijoninės mokyklos tyrinėjimams.
Savo pedagoginę misiją supratote labai plačiai. Jūsų profesiniai interesai, švietėjiška veikla gana greitai peržengė tiek M. K. Čiurlionio menų mokyklos, tiek ir LMTA sienas. Dalyvavimas Lietuvos pianistų metodinių komisijų, konkursų žiuri darbe, konsultacijos rajonų pedagogams, atviros pamokos-seminarai Vilniaus ir Kauno zonų muzikos mokyklų pedagogams – šios svarbios veiklos sritys skatino dalytis individualia fortepijono dėstymo metodika, atskleisti jaunųjų menininkų ugdymo perspektyvas, padėjo stiprinti ganėtinai jauną lietuviškos fortepijono pedagogikos mokyklą.
Visiškai atsidavusi savo profesijai, nuolat kupina entuziazmo, naujų idėjų – Jūs niekada nepavargdavote, nes darbas Jums buvo svarbiausias gyvenimo variklis, asmenybės išraiškos būdas. Dirbdama su neišsenkama energija, neskaičiuodama valandų, nuolat „tikrindavote“ ankstesnes fortepijono dėstymo tiesas, todėl nenuostabu, kad Jūsų individuali metodika įgavo tęstinumą, suformavo savitą L. Drąsutienės mokyklą. Ryškiausi auklėtiniai – Petras Geniušas, Albina Šikšniūtė, Daumantas Kirilauskas, Gabrielius Alekna, Artas Balakauskas ir daugelis kitų – įvairiuose pasaulio kraštuose šiandien sėkmingai plėtoja Jūsų fortepijono dėstymo metodikos tradicijas, dirba mokytojais, koncertmeisteriais, rengia koncertus.
Sunkią išsiskyrimo valandą, palydėdami Jus į transcendentinį pasaulį, netariame „sudie“… Iš Jūsų gautas profesines žinias, Jūsų išugdytas gyvenimo vertybes, meilę ir pagarbą žmogui mes perduosime kitiems. Jūs visuomet liksite mūsų atmintyje, darbuose ir prisiminimuose.
Su meile – Jūsų auklėtinė, vėliau kolegė Ramunė Kryžauskienė