Laiškai iš Varšuvos, arba Chopino konkursas
multikultūrinėje eroje
Lina NAVICKAITĖ
PIRMAS LAIŠKAS. PIANISTŲ MEKA
Gandai apie Chopino konkurso mirtį buvo gerokai perdėti. Garsiosios Marko Twaino frazės[1] parafraze norisi pradėti savo reminiscencijas apie 2025-ųjų spalį vykusį 19-ąjį tarptautinį Fryderyko Chopino pianistų konkursą, kurio rezultatai šįsyk sulaukė itin kontroversiškų melomanų reakcijų. Pradžiai – šiek tiek statistikos: konkursui buvo pateiktas rekordinis 642 paraiškų kiekis, preliminariajame ture dalyvavo 162 pianistai iš 28 šalių, pagrindiniam konkursui buvo atrinkti 84 dalyviai (jei kam įdomu – 19 moterų ir 65 vyrai). Šiuos vertino tarptautinė žiuri, sudaryta iš 16 pianistų ir 1 muzikologo. O man nusišypsojo laimė po priešokiais internetu stebėtų pirmųjų dviejų turų gyvai Varšuvoje išklausyti beveik visą trečiąjį turą ir visus finalistų pasirodymus. Karštus savo įspūdžius iš Varšuvos filharmonijos šiame tekste derinsiu su mintimis, kilusiomis jau išsivadėjus pirmajai karštinei ir spėjus perskaityti kitų rašiusiųjų godas – kartais visai pravartu pasitikrinti pirminę impresiją iš laiko perspektyvos.
Bene paskutinis konkursas, kuris man taip aistringai rūpėjo, buvo 1999-ųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkursas, kurį laimėjo ekscentriškasis lenkas Janas Krzysztofas Broja. Nenuostabu: anuomet konkurse dalyvavo mano draugė, man buvo dvidešimt vieni ir buvau ne tik pianomanė, kaip dabar, bet ir dar ką tik studijavusi fortepijoną. Tačiau vargu ar kitų specialybių muzikai labai ką žinojo apie tą konkursą ir jo laimėtoją, ką jau kalbėti apie kitų sričių menininkus ar šiaip „paprastus žmones“. O štai lenkams Chopino konkursas – gyvybės ar mirties klausimas. Šio renginio (ar veikiau reiškinio) organizavimas patikėtas Nacionaliniam Fryderyko Chopino institutui, ir jo lygį iki menkiausių smulkmenų tiesiog sunku įsivaizduoti. Instituto kuruojamas Chopino muziejus, be jokios abejonės, yra privaloma piligrimystės vieta bet kuriam jaunam pianistui. Prekinis konkurso ir paties Chopino vardas puikuojasi ant nesuskaičiuojamos galybės suvenyrų, knygų, garso ir vaizdo įrašų, kas porą dienų pasirodo renginio laikraštis „Chopino kurjeris“, kuriame publikuojamos praėjusių dienų pasirodymų recenzijos lenkų ir anglų kalbomis, o dalyviai netrukus po konkurso „monetizuojami“ nesibaigiančiais koncertais.
Bemaž mėnesį trunkantis konkursas (inauguracinis koncertas įvyko 2025 m. spalio 2 d., o laureatų buvo galima klausytis spalio 21–23 dienomis) – maratonas ne tik jo dalyviams, organizatoriams, bet ir klausytojams, kurių išties netrūksta. Kadangi bilietai į pasirodymus buvo išpirkti akimirksniu, teko matyti žmonių, nuo 5 val. ryto laukiančių eilėje prie filharmonijos kasų – ten kartais atsiranda galimybė nusipirkti bilietą. Dar kiti laukia už vestibiulio durų net vykstant rečitaliams – jei kas išeina nesibaigus perklausai, skubiai griebiamas išeinančiojo bilietas ir skuodžiama tiesiai į atsilaisvinusią kėdę pasiklausyti bent vieno likusio dalyvio. Tiesiog neįtikėtina, bet dėl bilietų buvo kilusios ir muštynės, po kurių filharmonijoje ėmė budėti policija. O štai žurnalisto pažymėjimas garantuoja ne tik patekimą į visas iš anksto sutartas perklausas, bet ir tai, kad mūsų vienintelių netikrina metalo detektoriumi ir apskritai galima patekti į kitiems uždraustus filharmonijos užkaborius, taip pat tai, kad sėdėsi vienoje iš dviejų puikiausių salės eilių. Ir šie žmonės to verti! Sutikau muzikos kritikų, kurie jau buvo išklausę visus pasirodymus nuo pat pirmojo turo, kurie ten sėdi ne su proginiais drabužiais, bet kone su treningais, o kuprinėse nešiojasi gėrimus ir užkandžius, nes praktiškai jau gyvena filharmonijoje. Šiaip ar taip, kasdien čia tenka išklausyti nuo 7 iki 10 valandų gryno grojimo. Jei ne niekuomet nepabostanti Chopino muzika, išties sunku būtų įsivaizduoti, kaip tai įmanoma.
Dar vienas išskirtinis šiandienos konkursų bruožas – aktyvus jų klausymosi ir komentavimo persikėlimas į virtualią erdvę. 2025-ųjų Chopino konkurso finalinius pasirodymus savo „Facebook“ paskyroje kas vakarą komentavo net Varšuvos meras! Tiesa, jis yra pianisto sūnus, tad turbūt galime konstatuoti, kad apie konkursą savo nuomonę pareiškė kiekvienas, bent minimaliai susijęs su muzika. Negana to, nuo 2010-ųjų, kai Chopino konkursą imta gyvai transliuoti internetu, ši fortepijono žinovų ir mėgėjų Meka tapo prieinama ne tik keliems tūkstančiams laimingųjų Varšuvos filharmonijos salėje, bet ir dešimtis tūkstančių žiūrovų visame pasaulyje.
ANTRAS LAIŠKAS. TREČIASIS TURAS
Tris dienas nuo ryto iki vėlaus vakaro trukęs trečiasis Chopino konkurso turas – sonatų, mazurkų ir laisvai pasirinktų kūrinių lydinys – leido atsidėjus įsigilinti ne tik į dvidešimties atlikėjų individualybes, bet ir pamėginti įžvelgti platesnes šiuolaikinio šopeniško atlikimo tendencijas, kurios šiandien, regis, itin palankios Azijos pianistams. Absoliutus techninis saugumas, nepriekaištinga smulkioji technika, skaidrios „perlinės“ tekstūros ir balansavimas ties girdimumo riba tapo kone bendru visų girdėtų interpretacijų vardikliu. Tačiau būtent šiame kontekste ypač aiškiai buvo matyti, kur už techninių priemonių glūdi prasmė, o kur ji nuslysta paviršiumi. Visų trečiojo turo dalyvių neaptarsiu (juoba ne visus girdėjau gyvai), pakaks paminėti patekusius į finalą ir gal kelias kitas įsiminusias pavardes.
Pirmąją dieną itin ryškus kontrastas atsivėrė tarp Shiori Kuwaharos (Japonija) ir Hyo Lee (Pietų Korėja). Itin sodrus, minkštas Shiori garsas, nuoseklus legato ir kontempliatyvios būsenos (retsykiais rizikuojant prarasti dramaturginę įtampą) vis dėlto gerokai paskendo perteklinėje pedalizacijoje, nors klausantis nuotoliu atrodė, kad pedalo ji bemaž visai nenaudoja. Hyo Lee, priešingai, skambino skaidriai, judriai, kiek manieringai – po Shiori monumentalumo tai buvo it drugelio plasnojimas. Nors sonatos finale ir kai kuriuose kituose epizoduose jo vaizduotė ir spalvinė klausa sužibėdavo itin ryškiai, įdomesnis man pasirodė šio konkursanto brolis Hyukas Lee – praėjusio Chopino konkurso finalininkas. Itin savitas šio pianisto kūniškumas, subtilus, žaismingas gestikuliavimas leido įsitikinti, kad estetiniu atžvilgiu ne tik toks apibendrintas vienetas kaip „Azijos pianistai“, bet ir du broliai gali būti nepaprastai skirtingi menininkai.
Tik po daugelio variantų trečiojo turo pianistų vardus ir pavardes išmokau užrašyti atmintinai, niekur nežvilgčiodama, tačiau tenka pripažinti, jog tai, kad mums sudėtinga įžvelgti skirtumus tarp keturių iš eilės grojančių dalyvių pavarde Lee ir trijų Li, yra veikiau mūsų pačių problema. Vakaro sesiją užbaigęs Tianyou Li (Kinija) man tapo vienu ryškiausių tos dienos vardų: jo mazurkos išsiskyrė tikru šokiškumu, nostalgija ir spalvingumu, o Sonatoje b-moll atsiskleidė retas garso projekcijos, erdvės ir laiko pojūtis. Ypač gedulo maršas ir Variacijos, op. 2, parodė ne tik instrumento valdymo meistrystę, bet ir brandų muzikinį charakterį – tamsų, gilų, įtikinamą.
Antroji diena dar labiau sustiprino įspūdį, kad ribinis pianissimo šiame konkurse tapo naująja realybe. Lenkijoje gyvenanti kinų pianistė Tianyao Lyu – viena publikos favoričių. Nors man asmeniškai ji nelabai įdomi, imponavo organiškas skambesys ir itin žavingas sprendimas užbaigti trečiojo turo pasirodymą ne triuškinama virtuozerija, bet nuostabiąja lyrine Lopšine (Berceuse) Des-dur, op. 57. Ir jeigu ši šešiolikmetė nesielgtų kaip instagraminė žvaigždė, rodanti klausytojams iš pirštų sunertas širdeles, gal taip neerzintų ir ją supantis ažiotažas. Vincentas Ongas (Malaizija) išsiskyrė perlinio, kaskadomis besiliejančio garso estetika ir nuostabiu improvizaciškumo pojūčiu, kuris vienus žavėjo, kitus migdė. Vis dėlto ilgainiui šis bravūriškumas ėmė varginti, o interpretacijose – stigti prasminės gelmės, ypač lėtosioms dalims balansuojant ties girdimumo riba.
Trečią dieną ryškiai išsiskyrė Zitong Wang (Kinija) – jos interpretuota Sonata b-moll buvo ne tik viena stipriausių visame konkurse, bet ir apskritai viena įdomiausių kada nors girdėtų. Mano skoniui kiek šaižokas Wang forte sudarė fantastiškus kontrastus su piano ar hiperpianissimo epizodais, kuriems ji dar ir paieškodavo įdomesnių štrichų, o ne tik naudodavo kaip ištisinę plūduriavimo garso paviršiuje būseną (ko šiame konkurse tikrai nestigo). Trečioji Sonatos dalis – tas sausas, kraupus, beveik be pedalo sugrotas maršas ir po jo užsisklendusi anapusybė – buvo tai, dėl ko verta nustoti kvėpuoti. Apie kosminį, šmėklinį, tobulą kūrinio finalą nėra ko ir kalbėti… Williamas Yangas (JAV) ir Kevinas Chenas (Kanada) demonstravo itin aukštą, „be priekaištų“ lygį – gražų, turtingą garsą, struktūruotą muzikavimą, tačiau būtent jų atveju kilo klausimas apie papildomą dimensiją, kuri atskirtų meistriškumą nuo išskirtinumo. Pagaliau Erico Lu (JAV) pasirodymas tapo savotišku brandos etalonu. Nors šio pianisto virtualiai klausytis man buvo gana sunku („Fazioli“ fortepijono garsas atrodė pernelyg sausas, net agresyvus), gyvai jis tikrai nokautavo kaip visiškas lyrikas, poetas. Kiti pianistai atrodo dar tik daug žadantys jaunuoliai, o Lu Chopinas – ne efektingas, nors giliai išgyventas, skirtas ne konkursinei kovai, bet koncertinei patirčiai kaupti.
Kadangi daugiau europiečių konkurso finišo tiesiojoje nebūta (labai apmaudu, kad negirdėjau kartvelo Davido Khrikuli), lenkų pianistų pasirodymai trečiajame ture tapo reikšminga atsvara vyraujančiai renginio estetikai, kurioje dominavo techninis tobulumas, ekstremaliai greiti tempai ir ribinio pianissimo strategijos. Įdomiausiu lenkų atstovu laikyčiau Piotrą Pawlaką, dėl kurio nepatekimo į finalą raudojo ištisi interneto forumai. (Jau po konkurso paaiškėjo, kad ir žiuri pirmininkas Garrickas Ohlssonas labai aukštai įvertino būtent šį pianistą.) Jo atliekamose mazurkose ypač atsiskleidė savitas folklorizmas, kampuoti ritmai, kontrastai ir gyva, kvėpuojanti muzikinė medžiaga. Atsitiktinumai ir netikėti lūžiai čia veikė kaip interpretacinė vertė, o ne trūkumas – tai buvo „čia ir dabar“ gyvenanti muzika, nebijant slystelėjimų ar rizikingų sprendimų. Pawlako Sonatos h-moll traktuotė taip pat virto alternatyva steriliam standartui: lėtesni tempai, savotiškas finalo „galopas“ ir drąsus pedalo nenaudojimas (Pawlakas Chopiną skambina ir istoriniais fortepijonais, kas neišvengiamai daro įtaką jo interpretaciniams pasirinkimams) kūrė savitą, ne visada patogią, bet įsimenamą dramaturgiją.
Yehuda Prokopowiczius ir Piotras Alexewiczius atstovavo santūresnei, labiau subalansuotai lenkiškos tradicijos linijai. Prokopowicziaus grojime buvo girdimas savotiškas kompromisas tarp lenkiško stiliaus pojūčio ir rytietiško skaidrumo – tai techniškai labai tvarkingas, estetiškai patrauklus muzikavimas, tačiau ne visada peržengiantis „gražaus atlikimo“ ribą. Alexewiczius, nors ir pasižymėjo natūraliu mazurkų supratimu bei aristokratiška laikysena, dažniau rinkosi saugią, tradicinę trajektoriją, kuri ne visuomet leido atsiskleisti ryškesniam asmeniniam balsui. Galbūt labiausiai šis pianistas atsipalaidavo jau baigdamas pasirodymą puikiuoju Andante spianato et Grande Polonaise brillante Es-dur, op. 22, kas turbūt ir padėjo jam patekti į finalą. Nors ir nevienalytė, ši lenkiškoji linija paryškino viso konkurso metu komentatorių keltus klausimus: ar Chopino muzikoje svarbiau absoliutus atlikimo tobulumas, ar gyva, rizikuojanti, kartais net netobula interpretacija, kurioje išlieka šokis, kūniškumas ir istorinės atminties pojūtis.
TREČIAS LAIŠKAS. FINALAS
2025-ųjų Chopino konkurso finalui klausimas „kas geriausias?“ aiškiai per siauras. Kur kas įdomesnis kitas: kas šiandien laikoma „teisingu“ Chopinu ir kas lieka to teisingumo užribyje? Papildomas dramaturginis 19-ojo Chopino konkurso finalo svoris – kiekvienam pianistui privalomas Polonezas-fantazija, op. 61, atliekamas prieš Koncertą su orkestru, šiam sėdint ir laukiant scenoje. Idėja, kad visi atlikėjai grumtųsi su tuo pačiu vėlyvuoju, formos atžvilgiu itin sudėtingu kūriniu, teoriškai atrodo viliojanti, tačiau finale ji dažnai veikė kaip tonusą numušantis faktorius. Ne vienam pianistui tai tapo savotiškais spąstais, juolab kad išsyk po vieno paskutinių Chopino opusų reikėjo pereiti prie vieno iš jaunatviškųjų kompozitoriaus koncertų.
Ryškiausia ir, sakyčiau, savaip laureatiška linija finale nusidriekė per Tianyao Lyu, Keviną Cheną ir Ericą Lu. Jų grojimas toks, koks turi būti: forma sukaupta, garsas tinkamai projektuojamas, orkestrinėje tekstūroje nepaskęstama, konkursinis jaudulys nekliudo. Lyu atveju tai pasiekė beveik idealų pavidalą – jos Polonezas-fantazija buvo išties įtikinamas, o Koncertas e-moll skambėjo taip, kaip, regis, ir turėtų skambėti konkurso finale: žėrėdamas bravūra ir absoliučiu profesiniu komfortu. Chenas demonstravo nepriekaištingą pasirengimą, puikią koordinaciją su orkestru, subtilų darbą su detalėmis, tačiau kartu paliko jausmą, kad šis tobulumas dar ne iki galo peržengia amato ribą. Lu pasirodymas išsiskyrė brandžia laikysena ir įdomiomis idėjomis, netikėtais dramatiniais akcentais. Šis pianistas neabejotinai turi ką pasakyti, ir tam nelabai pakenkė netgi išskirtinai ne kartu griežęs Varšuvos filharmonijos orkestras, diriguojamas paprastai puikiai akompanuojančio Andrzejaus Boreyko.
Kitoje ašyje atsidūrė pianistai, kurių muzikinė vaizduotė ir profesionalumas abejonių nekelia, tačiau užsižaidimas detalėmis kenkia gyvo atlikimo realybei. Tianyou Li finale nebeatrodė toks įtaigus kaip trečiajame ture: skambindamas Polonezą-fantaziją jis paskendo pertekliniame pianissimo ir pedalo gausoje, o Koncerte e-moll, nors ir grįžo jautrioji šio pianisto lyrika, pritrūko vidinės įtampos ar tiesiog pasiruošimo. Vincentas Ongas ir Williamas Yangas priklauso tai pačiai garsinei paradigmai: Ongas žavi kibirkščiuojančiais štrichais ir improvizaciškumu, Yangas demonstruoja stulbinamą techniką, mikroskopinį girdėjimą ir muzikinį intelektą, tačiau abiejų šių pianistų polinkis į perteklinį ribinį pianissimo tiesiog paskendo orkestro faktūroje. Paradoksas akivaizdus: vieni įdomiausių finalo pianistų liko paprasčiausiai neišgirsti.
Labai ryški priešprieša šiai „perlinio“ Chopino estetikai buvo girdėti Zitong Wang ir Davido Khrikuli grojime. Wang sąmoningai vengia bet kokios vaidybos ar romantizavimo – jos Polonezas-fantazija buvo sausas, griežtas, kartais galbūt atskleidęs tam tikras koncentracijos problemas, tačiau Koncerte e-moll ji pasiūlė kone stipriausią vakaro dialogą su orkestru ir įtaigiausią, šokiškai kampuotą finalą. Khrikuli Chopinas buvo tarsi iš kitos epochos: bajoriškai atsainus, efemeriškas, tartum muzika skambėtų privačiame salone. Vargu ar tai buvo labiausiai stulbinantis Koncertas f-moll, tačiau originalus pianisto muzikavimas abejingų nepaliko.
Japoniškoji finalo linija – Miyu Shindo ir Shiori Kuwahara – išryškino įdomų santykį tarp garso, kūno ir Chopino poetikos. Shindo imponavo savitu, nekanoniniu kūniškumu ir išjausta lyrika, ypač antrojoje Koncerto e-moll dalyje, tačiau jai daug kur pritrūko garso projekcijos ir svorio. Neretai atrodė, kad pianistė labiau šoka aplink muziką nei ją skraidina salės gilumon. Vienas fortepijono techniką kiaurai išmanantis kolega socialiniuose tinkluose rašė: „Shindo paneigia visa, ką tarėmės žinantys apie tai, kaip negalima skambinti fortepijonu“. Kuwahara, priešingai, pasiūlė daug, net per daug garso: Poloneze-fantazijoje pedalo gausa išplovė esminį ritminį šio kūrinio ostinato, o štai Koncerte e-moll nebeliko kitiems pianistams būdingų girdimumo problemų, bet atsirado techninio patikimumo ir kontrolės klausimų. Tokiai asmeniškai, minkštai interpretacijai, manding, būtų buvę pravartu rinktis Koncertą f-moll.
Vieninteliam finalo lenkui Piotrui Alexewicziui sunkiai galiu priskirti kokį nors vaidmenį šioje kompanijoje. Nors jo grojimui netrūko stilingų epizodų ir natūralios, atviresnio, sakytum, europietiško tipo kantilenos, nei Poloneze-fantazijoje, nei Koncerte neradau ryškesnės interpretacinės įtampos ar savito balso. Normalus, tvarkingas pasirodymas, nesiekiantis varžovų lygio.
Galutinis įspūdis: nepaisant paskirų įstabių momentų, nesu tikra, ar girdėjome 60 000 eurų vertą pasirodymą. Aiškaus lyderio kaip ir nėra, tad belieka užjausti žiuri – kad ir koks sprendimas būtų priimtas, vienos ar kitos žvaigždutės gerbėjų jis vis tiek bus aršiai kritikuojamas.
KETVIRTAS LAIŠKAS. KONKURSO REZULTATAI IR RECEPCIJA
Vakar ryte pakilusi Fryderyko Chopino oro uoste ir nusileidusi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio oro uoste, šiandien visą dieną dar maudausi tebeputojančiuose konkurso aptarinėjimo pursluose. Smagiausi aptarimai, aišku, buvo su atlikimo meno studentais, o tai, kas nesibaigiančia ir kiek nuodinga lavina tebeplūsta lenkų socialiniuose tinkluose, stulbina tiek agresyviu savo dievukų propagavimu (Team Tianyao! Team David! Team Shiori!), tiek neblėstančiu entuziazmu ir visuomenės įsitraukimu į šį akademinės kultūros reiškinį. Kas vakarą Varšuvos filharmonijoje su pasimėgavimu skanavusi konkurso partnerių dalytus šokoladukus, tik renginiui jau pasibaigus žvilgterėjau į tai, ką jie reklamuoja… Sporto totalizatorius. Ar gali būti kas tinkamesnio ir ironiškesnio pianistų konkursui paremti?!
Pianistų totalizatoriaus rezultatų, t. y. žiuri verdikto, iki antros valandos nakties sulaukė tik ištikimiausi gerbėjai. Kadangi piniginiai prizai išties nemenki, tais atvejais, kai du pianistus skiria vos kelios šimtosios balo, žiuri balsų skaičiavimus turi patvirtinti dar ir konkursą finansuojančios lenkų institucijos. O tai, kad šįsyk net dvi – ketvirta ir penkta – konkurso premijos buvo skirtos ex-aequo, turbūt geriausiai ir parodo, jog konkursantai buvo labai apylygiai. Apskritai šio konkurso balsavimo taisyklės ganėtinai painios, taip siekiant išvengti bet kokios korupcijos ar susitarimų tikimybės (nors žiuri narių, kurių studentai dalyvauja konkurse, gausa vis tiek nedžiugina). Pirmų trijų turų rezultatai yra apdorojami visiškai matematiškai ir niekas pačioje žiuri nenumano, kurie pianistai atsidurs finale. Kaip tik dėl to 19-ajame konkurse į finalą pateko ne dešimt, kaip turėjo būti, bet vienuolika pianistų – mat 10 ir 11 vietos surinko beveik po tiek pat balų. Įdomu tai, kad žiuri pirmininkas amerikiečių pianistas Garrickas Ohlssonas po trečiojo turo rezultatų jais taip nusivylė, kad net neišėjo jų pranešti ir pakomentuoti, kaip tai yra įprasta. Vėliau „YouTube“ pasirodęs interviu su Ohlssonu atskleidė dar daugiau: pasirodo, tą naktį po finalo žiuri nuomonių skirtumų būta tokių nesutaikomų, kad balsuojant buvo neįmanoma pasiekti konsensuso ir teko pasilikti prie matematiškai pagrįstų išankstinio balsavimo rezultatų.
Kokia bendra nuotaika po konkurso? Internete – „šokas“, „košmaras“, „vagystė“, „a. a. Chopino konkursui“ ir pan. Lenkų komentatoriai vadino žiuri sprendimą saliamonišku – tokiu, kuris gal ir sutaiko skirtingus estetinius požiūrius, bet esą aukoja meninę gelmę. Manęs asmeniškai rezultatai visai nenuliūdino, gal tik kiek nustebino. Turint omenyje, kad galutinį vertinimą sudaro pirmųjų trijų turų ir finalo rezultatų suma, nenustebau, kad stabiliai konkursiškam Kevinui Chenui, kuris finaliniame pasirodyme tikrai nesublizgėjo, vis dėlto atiteko antroji vieta. Labai nudžiugino trečia vieta ir prizas už geriausią sonatos atlikimą kinei Zitong Wang. Savotiškai palengvėjo išvydus, kad publikos išliaupsinta „porcelianinė princesė“ Tianyao Lyu dalijasi vos ketvirtąja vieta su Shiori Kuwahara. Beje, pastarosios paskutinis pasirodymas konkurso finale sukėlė didžiules publikos ovacijas, tačiau, teko girdėti, net „YouTube“ transliacijose buvo matyti mano mina, aiškiai sakanti, kad ovacijoms nepritariu… (Ir ne aš viena: bemaž niekas iš šalia manęs sėdėjusios visos muzikos kritikų eilės neplojo taip, kaip likusi salės dalis.) Penktąją premiją pasidalijo Piotras Alexewiczius ir Vincentas Ongas. Šiek tiek nuliūdino Williamui Yangui atitekusi vos šešta vieta, bet taip jau yra, kai groji įstabiai, niuansuotai ir išradingai, tačiau tai girdi tik interneto transliacijos žiūrovai, o ne salėje sėdintys klausytojai, įskaitant ir žiuri narius.
Didžiausias publikos nusivylimas – tai, kad be jokio apdovanojimo liko Davidas Khrikuli. Jau ryškiai pasirodęs kituose svarbiuose konkursuose Khrikuli man buvo vienas favoritų, tačiau nesyk konkurso dienomis teko išgirsti: „Jis puikus pianistas, bet ar puikus šopenistas?..“ Neturiu atsakymo. Khrikuli interpretuojant Koncertą f-moll retsykiais pagalvodavau, kad taip įsivaizduočiau skambinant Chopiną (įskaitant ir suveltus, nenuskambėjusius efemeriškus pasažus), o retsykiais dingodavosi, kad šis pianistas įspūdingiau atliktų Čaikovskio koncertą. Labai džiaugiuosi, kad Khrikuli kovo mėnesį atvažiuoja koncertuoti Paliesiaus dvare, kur skambins vien Chopiną – štai ir turėsime progą įsitikinti jo kaip šopenisto talentu.
Na, ir labiausiai tikėtinas netikėtumas – pirmoji konkurso vieta Ericui Lu. Tikėtinas, nes šis pianistas tarsi sugrįžo laimėti konkurso, kuriame 2015 m. tenkinosi ketvirtąja vieta. Tikėtinas, nes tai atlikėjas su jau „įsukta“ karjera, užsakymais ir agentais. Netikėtumas, nes konkurso metu jį persekiojo nesėkmės (piršto trauma), kurios, regis, negalėjo nepaveikti galutinio rezultato. Sunku pasakyti, kas labiausiai nulėmė žiuri palankumą šiam dalyviui. Gal tai, kad jis turbūt vienintelis turėjo pakankamai patirties ir savitvardos atlaikyti pirmąjį finalo vakarą ypač nekokybiškai griežusį Varšuvos filharmonijos orkestrą, negana to, tokiomis aplinkybėmis sugebėjo tikrai labai įdomiai interpretuoti Koncertą f-moll (tai tik trečias kartas konkurso istorijoje, kai laimėjo šis koncertas!).
Įdomu tai, kad konkursas savotiškai validavo du pianistus, kurie jau yra laimėję kitas, kiek mažesnio kalibro varžybas – Ericą Lu (Lidso konkurso laimėtojas) ir Keviną Cheną (Arturo Rubinsteino ir Ženevos konkursų laureatas). Chopino konkurso laimėtojas turi daugybę pareigų, ypač jų padaugės 2027-aisiais, jubiliejiniais konkurso metais. Dar ir tai galėjo lemti žiuri pasitikėjimą vienu brandžiausių konkurso menininkų.
Bet mano asmeninė pirmoji vieta Ericui Lu atitektų vien už įstabų privalomąjį Polonezą-fantaziją. Pasak Garricko Ohlssono, šis kūrinys yra sunkiausiai išsprendžiama lygtis Chopino muzikoje, ir konkurso metu nė viena interpretacija jam nepasirodė pakankamai magiška. Pritarčiau su tam tikra išlyga. Iš tiesų joks kitas konkurso dalyvis nesugebėjo to kūrinio sugroti taip, kaip tai padarė Ericas Lu: tarsi senas išminčius, bylojantis apie nueitą kelią, o sulig paskutiniu akordu pakylantis ir mus visus išsviedžiantis amžinybėn.
PENKTAS LAIŠKAS. KAS KEIČIASI FORTEPIJONO MENO PASAULYJE
2025-ųjų Chopino konkursas itin ryškiai įsiminė keletu aspektų: kai kurie susiję su fortepijono meno raida, o kiti atliepia visą kultūros lauką, kuris vis labiau virsta „globaliu kaimu“, ir labiau vertintini kaip sociokultūrinis reiškinys. Kaip bet koks konkurso dalyvių veido krustelėjimas, taip ir kiekvienas žiuri narių žingsnis būna pastebėtas, aptartas, sukritikuotas ar išgirtas milijonų fortepijono meno gerbėjų visame pasaulyje. Konkursą aistringai stebintieji nejučia įsisuka į visuotinio komentavimo, ginčų ir sąmokslo teorijų sūkurį. Teko skaityti daugybę priekaištų dėl to, kad vertinimo komisijai pirmininkavo ne lenkų pianistas, tad ypač prajuokino individualių žiuri narių balų paviešinimas, iš kurio matyti, jog prieštaringiausi rezultatai, kaip tyčia, priklauso kai kuriems Lenkijos atstovams.
Nepaprastai svarbus aspektas vertinant konkurso rezultatus yra akustinės realybės klausimas. Palyginti su virtualioje erdvėje stebėtomis pirmųjų turų perklausomis, nuvykus į Varšuvą teko gerokai perkainoti savo favoritus pagal gyvo atlikimo realijas. Kaip sakė vienas žiuri narys, „nenuostabu, kad visas pasaulis paskui mūsų nekenčia, nes jie girdi visiškai ne tai, ką girdime mes“. Beje, nors atlikėjai galėjo rinktis iš trijų scenoje stovėjusių instrumentų („Steinway“, „Fazioli“ ir „Shigeru Kawai“), garsą girdėjome skirtingiausią tiek kartų, kiek grojo pianistų. Tad interpretaciniu atžvilgiu esminis man regisi esantis garso projekcijos klausimas. Pastaroji – tai ne banalus „grojimas garsiai“, bet garso kalbėjimas, artikuliavimas, gebėjimas pasiekti klausytoją ne tik instrumentą gaubiančiais mikrofonais, bet ir gyvo garso prisilietimu atokiausiuose koncertų salės kampeliuose.
Konkrečiai Chopino interpretacijose ryškus posūkis prie išlyginto, nupoliruoto, idealiomis kaskadomis krintančių pasažų lietaus. Sunku būtų paneigti, kad tokia interpretacija Chopino muzikai išties atrodo labai tinkanti, tad, galima numanyti, dar bent keletą metų ši tendencija vyraus ir generuos naujus laureatus iš Azijos šalių. Būtent jų smulkioji technika šiuo atžvilgiu yra nepralenkiama. Palyginti su laikais, kai konkursuose dominuodavo rusų fortepijono mokykla, kurioje, leisiu sau pajuokauti, visi grojo greitai ir garsiai, dabar ją išstūmė pianistai iš Azijos, grojantys dar gerokai greičiau ir… nepaprastai tyliai. Šiame konkurse daugybę kartų nutiko taip, kad salės kaimyno kvėpavimas buvo girdėti garsiau nei nuo scenos sklindantys fortepijono garsai. Regis, tikrai pereiname prie mikrofonams ir gyvai transliacijai, o ne didelei koncertų salei skirtų interpretacijų.
Didele dalimi būtent su transliacijomis ir virtualiąja realybe susiję ir tai, kad šiandienos muzikos atlikėjai norom nenorom susiduria su poreikiu atliepti ne tik meninius muzikos atlikimo iššūkius, bet dar ir susikurti konkursui ar tolesnei karjerai tinkamą viešąją personą. Neatsitiktinai rafinuotas, šaltokas pirmosios vietos laureatas buvo dažnai priešpriešinamas vieninteliam jokio prizo negavusiam finalininkui – emocingam, šiltam kartvelui Davidui Khrikuli. Ericas Lu išties pasižymi itin santūria emocijų raiška – šis aspektas, tiesą sakant, jau virsta retenybe surežisuotais gestais ir „nuomonės formuotojų“ stiliaus komunikacija persmelktame muzikos pasaulyje. Tad gal kaip tik dėl šiųmetės kontroversijos Chopino konkursas darsyk įrodė savo neblėstantį svarbiausio, madas diktuojančio pianistų konkurso statusą.
POST SCRIPTUM. DAR APIE NACIONALINĮ PASIDIDŽIAVIMĄ
Spalio 17-oji, Fryderyko Chopino mirties diena. Kol vienuolika konkurso finalininkų repetuoja su orkestru, mes renkamės Varšuvos Šv. Kryžiaus bazilikoje, kurioje palaidota Chopino širdis. Kasmet tą dieną čia skamba Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“. 2025-ųjų pasirinkimas – neordinarinis: ukrainiečių pianistas Vadimas Kholodenko atliks retai skambančią šio kūrinio transkripciją fortepijonui. Jau likus pusvalandžiui iki koncerto bazilika perpildyta: žmonės stovi ir sėdi visur, kur tik įmanoma prisiglausti.
Chopino konkurse lankiausi ne vien tenkindama muzikos kritikės ir pianomanės smalsumą, bet ir atlikau Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo mokslininkų grupės projekto „Lietuvių fortepijoninio kanono interpretacijos“ (Nr. S-MIP-24-136) tyrimus. Kuo gi, sakysite, susiję Chopinas ir lietuviškasis fortepijoninis kanonas? Tuo pat metu Varšuvoje besiruošdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirto tarptautinio kongreso pranešimui ir stebėdama fantastišką Nacionalinio Fryderyko Chopino instituto darbą supratau, kad susiję dar daugiau, nei aš iki tol maniau. Projekto apie fortepijoninį kanoną paraišką rašiau dar prieš tuomečiam kultūros ministrui Šarūnui Biručiui paskelbiant apie lietuviškojo meno kanono sudarymą (labai įdomu, ar šią mintį ilgainiui mėgins įgyvendinti kitos vyriausybės). Su kolegomis tiriame, kaip, kodėl ir kur susiformuoja fortepijoniniai kanonai, kokios muzikos savybės ar kitos aplinkybės lemia vieno ar kito repertuaro virsmą „nacionaliniu kanonu“. Ir kai klausaisi tolimoms šalims ir mokykloms atstovaujančių Chopino interpretacijų, kai girdi lenkus, niūniuojančius tuo metu scenoje skambantį polonezą, stebi patekimą į konkursą prižiūrinčią policiją ar, regis, pusę Varšuvos susirenkant paminėti Chopino mirties metinių, darosi akivaizdu, kad kanonai randasi ne vien tik dėl kompozitorių genialumo, bet veikiant ir sąveikaujant galybei individualių bei institucinių veiksnių. Tos būtinos simbiozės, kaip ir multikultūrinės interpretacijų įvairovės, lietuviškajam kanonui ir linkiu.
Abstract
Based on impressions from the 19th International Fryderyk Chopin Piano Competition held in Warsaw in 2025, this article discusses the event’s artistic and sociocultural significance. The author analyses the performances in the third round and the final, the reception of the results, current trends in Chopin interpretation, and the impact of the virtual sphere on the perception of the competition. The text raises broader questions about what is considered a “correct” Chopin style today, about sound projection, changing pianistic aesthetics, and the conditions under which a national canon is formed in a multicultural era.
[1] Rašytojo frazė „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti“ (angl. The report of my death was an exaggeration) yra tapusi populiariu posakiu. Šią frazę Twainas ištarė 1897 metais, kai žurnalistai per klaidą buvo paskelbę apie jo mirtį.