Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“
audringai užbaigė LVSO sezoną
Eglė ŠEDUIKYTĖ-KORIENĖ
Gegužės 14 ir 15 dienomis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertuose jau devintąjį kartą nuskambėjo kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Šio įspūdingo keleto talentingų Lietuvos menininkų kūrinio radimasis tapo dar viena legenda, apie tai prieš paskutinį koncertą buvo galima išgirsti muzikologės Jūratės Katinaitės ir kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus pokalbyje.
1976 m. Vytauto Kernagio paskatintas sukurti roko operą „Eglė“, kompozitorius atsisakė idėjos ją rašyti pagal visiems gerai žinomą Salomėjos Nėries poemą. Poetas Sigitas Geda lietuviškos pasakos motyvais parašė libretą, o jį kompozitorius koregavo palikdamas pačią esmę ir filosofinę sakmės šerdį. Muzikinis tekstas gimė 1980-aisiais, tačiau operos partitūra daugiau nei 30 metų nerado kelio į sceną. 2015 m. po autorinio Laimio Vilkončiaus koncerto, kuriame skambėjo ir kelios arijos iš operos „Eglė“, ja susidomėjo maestro Gintaras Rinkevičius. Jo užsidegimas ir atkaklumas padėjo sutelkti geranoriškai nusiteikusių menininkų pajėgas, ir roko opera 2017 m. buvo pastatyta Kongresų rūmų salėje.
Šių metų gegužę LVSO salėje vėl turėjome puikią galimybę išgirsti koncertinę operos versiją, stebėti ja besimėgaujančius orkestrantus, temperamentingą svinguojantį dirigentą ir spalvingą Lietuvos dainininkų puokštę.
Ona Kolobovaitė išlavintu balsu ir įtaigia vaidyba perteikė Eglės virsmą – iš nerūpestingos žavios merginos į dramatiško gyvenimo subrandintą moterį.
Kultinio miuziklų dainininko Jeronimo Miliaus Žilvinas žavėjo ekspresija, įsijautimu į antgamtiškos būtybės vaidmenį.
Skirtingus žemiškuosius Eglės brolių charakterius įtikinamai atskleidė Raimundas Juzuitis – Kariūnas, Rafailas Karpis – Artojas ir Česlovas Gabalis – Girinis.
Publiką užbūrė ir jos ovacijas sukėlė Vladas Bagdonas – raiški aktoriaus kūno plastika, balso įtaiga, tembro amplitudė leido sukurti neįprastą personažą – Rupūžę, šaltakraujišką tarpininkę tarp žemės ir vandens stichijų.
„Įgarsindami“ jūros gyventojus aukščiausią profesinį meistriškumą pademonstravo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas), šaunieji Žilvino ir Eglės vaikų vaidmenų atlikėjai – M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai Smiltė Kavoliūnaitė, Kristupas Lapė, Danielius Rinius ir Rokas Zagorskis. Pasigėrėjimą kėlė Tomo Varnagirio soliniai gitaros epizodai, lydimi Andrejaus Daugirdo bosinės gitaros ir sodrios perkusijos (Antonas Neverovskis (būgnai), Andrei Veryshka (timpanai), Dzmitry Syrets ir Biagio Gino Grillo (marimba ir melodiniai mušamieji)). Justas Čeponis meistriškai atliko fortepijono partiją.
Kuo patraukli ši „Eglė“? Roko operos siužetas gerokai peržengia lietuviškos pasakos ribas, tai kosmopolitiškas kūrinys, kuriame kalbama apie bendrąsias žmonijos vertybes – meilę, drąsą, tikėjimą, ištikimybę – ir joms priešingus negatyvius jausmus.
Lietuvišką pasaką Geda ir Vilkončius pavertė epu, kurio pagrindinis herojus Žilvinas nežūsta. Ne Eglė, kurios vardu pavadinta opera, bet Žilvinas-Žaltys čia yra pagrindinė figūra. Jis – vandens ir žemės stichijų valdovas, pranašesnis už žmogų, jis prilyginamas senovės Egipto išminties simboliui. Žilvinas, pamilęs Eglę, siekia išplėsti žemiškosios žmonijos galias, atverdamas jai vandens stichiją: gimę po vandeniu „mūsų vaikai pradės naują giminę“.
Ir Eglė čia kitokia nei lietuvių liaudies pasakose, kuriose jaunamartė tėvų namus palieka apverkdama savo dalią. Čia Eglė žavi, nerūpestinga ir mylima, be galo smalsi, laisva, trokštanti naujos patirties ir siekianti ištrūkti iš ją supančios aplinkos – „begalinėmis jūrų erdvėm aš norėčiau keliauti…“ Todėl atvykus jūrų pasiuntiniams ji iškart sutinka vykti pas Žilviną, iki tol jo net nemačiusi.
Žilvino nemirtingumas išryškina filosofinę mintį, kad ne kūne yra gyvybė, o sieloje, kuri yra mūsų esmė. Į jį pasikėsinusiems Eglės broliams jis taria: „Jūs neužmušit savyje švento gyvybės gemalo, jūs neužmušit manęs.“ Šiame pasakojime ne Eglė paverčia vaikus ir save medžiais, bet Žilvinas, turintis antgamtiškų galių: „Tegul bus prakeikta ši žmonių giminė, tegul mano vaikai virsta medžiais, laukdami amžinybės, lemtingojo ženklo, laukdami paslapties išsipildymo.“ Paversdamas juos medžiais, kurie gyvena po kelis šimtus metų, jis palieka viltį, kad grįš, kai žmonija bus tam pasiruošusi.
Pasak kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus, meno misija yra paveikti klausytojo ar stebėtojo emocijas, o meno kūrėjo misija – kelti klausimus ir vesti klausytoją į apmąstymus, kad šis ieškotų savo atsakymų. Taigi, kodėl žemiškieji Eglės broliai nori nužudyti Žilviną, sunaikinti mylimos, mylinčios ir laimingos sesers laimę? Roko operos autorius atsako: todėl, kad jis kitoks. Verta susimąstyti, kiek pasaulyje yra tokių apraiškų ir kiek mes kiekvienas savo mintimis „žudome“ kitus, kitokius, mums nesuprantamus, nepasiekiamus.
Buvo jaudinamai gera stebėti, kaip kompozitorius L. Vilkončius, 35 metus pravaikščiojęs su operos vizija širdyje ir partitūra rankose po institucijas, ieškojęs entuziastų ir rėmėjų, dabar scenoje buvo apipiltas gėlėmis, džiaugsmingai, bet kartu ir santūriai priėmė audringus publikos aplodismentus, lydimus entuziastingų „bravo“ ir kitokių susižavėjimą reiškiančių šūksnių.
Abstract
On May 14 and 15, the Lithuanian State Symphony Orchestra closed its concert season with the ninth performance of Laimis Vilkončius’ rock opera Eglė, one of the most striking musical events of the season. Based on a libretto by Sigitas Geda, the work transforms the Lithuanian folk legend into a universal story about love, otherness, freedom, and the limits of the human spirit.
The concert version featured an outstanding cast of Lithuanian performers: Ona Kolobovaitė appeared as Eglė, Jeronimas Milius as Žilvinas, while Eglė’s brothers were portrayed by Raimundas Juzuitis, Rafailas Karpis, and Česlovas Gabalis. A particularly memorable impression was created by Vladas Bagdonas in the role of the Toad. The performance was further enriched by the Kaunas State Choir, young performers from the M. K. Čiurlionis School of Arts, and an impressive instrumental ensemble.
The article highlights not only the musical and dramatic power of the opera, but also its long journey to the stage — from the first ideas in 1976 to its realization in 2017 through the determination of conductor Gintaras Rinkevičius. Eglė is presented as a Lithuanian epic in which the traditional folk tale expands into a broader philosophical reflection on humanity and existence.