„La vida breve“: sustabdyto laiko muzika
Ala BENDORAITIENĖ
Koncertų salėje „Organum“ gegužės 6 d. vykęs koncertas „La vida breve“, kuriame pasirodė smuikininkė Sihana Badivuku ir pianistė Vaida Kirvelytė, paliko įspūdį kaip itin konceptuali meninė refleksija apie atmintį, vidinę melancholiją ir trapų žmogaus laikinumą. Pats koncerto pavadinimas tapo ne vien nuoroda į Manuelio de Fallos kūrinį „La vida breve“ (liet. „Trumpas gyvenimas“), bet ir platesniu egzistenciniu leitmotyvu, kalbėjusiu apie prabėgančią akimirką, apie atminimą, kuris muzikoje tampa ilgesnis už patį gyvenimą. Visai programai vientisumo suteikė profesionalūs vakaro vedėjos Dalios Tarailaitės-Sverdiolienės komentarai, subtiliai vedę klausytojus į kiekvieno kūrinio estetinį ir emocinį pasaulį. Muzikologė išlaikė retą pusiausvyrą tarp akademinio tikslumo ir gyvo santykio su publika, todėl koncertas įgavo apmąstytos kultūrinės patirties pobūdį.
Vaida Kirvelytė yra viena ryškiausių Lietuvos pianisčių. Jos meninis kelias anksti įgavo profesionalų mastą – pirmąjį rečitalį surengė būdama dvylikos metų, yra laimėjusi nemažai Lietuvos ir tarptautinių konkursų, tarp jų „Virtuosi per musica di pianoforte“ (Čekija), apdovanota konkurso „Palma d´Oro“ (Italija) specialiuoju prizu. Studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje ir Miuncheno aukštojoje muzikos mokykloje suformavo jos europietiškai plačią interpretacinę mąstyseną. Šiandien Kirvelytė dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, aktyviai koncertuoja ir dalyvauja tarptautinių konkursų žiuri veikloje. Jos atlikimui būdingas subtilus garso spalvų valdymas, poetiška frazuotė ir kartu struktūrinis mąstymas, kai emocija visada susiejama su forma.
Sihana Badivuku, albanų smuikininkė iš Kosovo, muzikinį kelią pradėjo būdama šešerių. Mokėsi pas savo tėvą Hyseni Badivuku, vėliau studijavo pas žymius pedagogus prof. Vanco Stoilkovą, prof. Blagoją Dimcevskį ir prof. Pavelą Vernikovą. Jos akademinis kelias ėjo per Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją ir Detmoldo muzikos akademiją. Badivuku aktyviai koncertuoja tarptautiniuose festivaliuose, dalyvauja kamerinės muzikos projektuose, kuria ansamblius ir dirba su jaunaisiais atlikėjais. Jos interpretacijos pasižymi techniniu tikslumu ir emociniu atvirumu.
Ypatingą svorį vakarui suteikė dedikacinis aspektas – koncertas buvo skirtas studijų draugų prof. Ingridos Armonaitės, Zbignevo Tatolio bei Vaidos Kirvelytės dėstytojo prof. Jurgio Bialobžeskio atminimui, tad programa įgavo papildomą emocinį atspalvį: muzika čia atrodė kaip atminties ir vidinio dialogo terpė. Net Franzo Schuberto kūriniuose nuolat tvyrojo atsisveikinimo nuojauta, tarsi muzika kalbėtų apie grožio trapumą.
Vakaro pradžioje skambėję Schuberto Ekspromtas Nr. 3 Ges-dur, D. 899, Muzikinis momentas Nr. 2 As-dur, D. 780, bei Ekspromtas Nr. 4 f-moll, D. 935, leido atsiskleisti Vaidos Kirvelytės savitumui. Jos interpretuojamas Schubertas nebuvo sentimentalus romantikas ar saloninės lyrikos autorius, atvirkščiai – pianistė subtiliai išryškino vidinį jo muzikos nerimą, nuolatinį jos balansavimą tarp šviesos ir nuojautos, kad ta šviesa tuoj išnyks.
- Kirvelytės atlikimas išsiskyrė itin rafinuotu garso valdymu. Ypač subtiliai pianistė perteikė tylos ir rezonanso pojūtį: frazės nebūdavo mechaniškai užbaigiamos, jos tarytum ištirpdavo erdvėje. Tai itin svarbu Schuberto muzikoje, kurios dramatizmas dažnai slypi ne kulminacijose, o trapiose pereinamosiose būsenose.
Trečiasis Ekspromtas skambėjo beveik kaip sustabdytas laikas – čia pianistė išvengė perdėto rubato ar romantinio manieringumo, pasirinkdama skaidrią, kvėpuojančią tėkmę. Ekspromte f-moll atsiskleidė kita jos meninės asmenybės pusė: dramatinė energija buvo valdoma itin disciplinuotai, nesugriaunant formos architektūros. Net intensyviausiose vietose išliko aiškus harmoninis mąstymas ir polifoninių sluoksnių kontrolė.
Antrojoje Schuberto programos dalyje skambėjusi Didžioji sonata smuikui ir fortepijonui tapo vakaro ašimi. Ši sonata dažnai interpretuojama beveik kaip simfoninio masto kūrinys, ir būtent tokį jo monumentalumą atlikėjos sugebėjo atskleisti.
Sihana Badivuku pasirodė kaip itin brandi kamerinės muzikos interpretatorė. Jos smuiko garsas pasižymėjo reta techninio tikslumo ir emocinio atvirumo pusiausvyra. Ypač išsiskyrė gebėjimas formuoti ilgą muzikinę liniją – frazės nesubyrėdavo į atskirus epizodus, bet organiškai vedė viena į kitą, sukurdamos didelės apimties formos pojūtį.
Pirmojoje dalyje Allegro moderato atlikėjos itin subtiliai išlaikė sonatinės dramaturgijos pusiausvyrą. Tempai nebuvo skuboti, todėl atsiskleidė Schubertui būdingas harmoninis klaidžiojimas – nuolatinė tonacinė kaita ir neapibrėžtumas, kuriame muzika tarsi vis ieško stabilaus emocinio centro, bet jo taip ir neranda.
Atliekant Scherzo. Presto buvo juntama beveik orkestrinė energija. Čia ypač imponavo ansamblinis tikslumas – ritminiai impulsai tarp fortepijono ir smuiko buvo perduodami su stulbinamu jautrumu, net virtuoziniuose epizoduose nebuvo jokio efekto dėl efekto – technika visuomet likdavo pavaldi muzikinei minčiai.
Trečioji dalis Andantino tapo vienu emociškai stipriausių vakaro momentų. Būtent čia atsiskleidė tikroji šio dueto meninė branda. Menininkės nebandė muzikos dirbtinai dramatizuoti, priešingai, leido Schuberto melancholijai skleistis natūraliai, vengdamos perteklinės ekspresijos. Tylios fortepijono harmonijos ir itin subtiliai vibruojanti smuiko linija kūrė beveik kamerinės išpažinties atmosferą.
Po Schuberto monumentalumo ispaniškoji programos dalis neatrodė kaip kontrastas, veikiau tai buvo emocinis perėjimas nuo vokiško introspektyvumo prie pietietiško temperamento, kuriame melancholija tampa kūniškesnė, ritmiškesnė, labiau susijusi su šokio impulsu. Manuelio de Fallos Noktiurną Vaida Kirvelytė interpretavo labai struktūruotai, išryškindama subtilų harmoninio kolorito kitimą, o Isaaco Albénizo pjesėse „Granada“ ir „Kordoba“ itin jautriai perteikė ispaniškai muzikai būdingą ritminio pulso ir melancholijos sambūvį. Čia jos garsinė vaizduotė atsiskleidė visu ryškumu: fortepijonas skambėjo tai kaip gitara, tai kaip tolimo miesto varpai, tai kaip paslaptingas naktinio šokio aidas.
Vakaro kulminacija tapo Ispanų liaudies siuitos („Suite populaire espagnole“) ir Ispanų šokio iš „Trumpo gyvenimo“ interpretacijos. Šiuose kūriniuose duetas pademonstravo ne tik techninį virtuoziškumą, bet ir stulbinamą stilistinį lankstumą.
Sihana Badivuku itin įtaigiai perteikė vokalinę ispaniškos muzikos kilmę – jos smuikas ne tiek grojo, kiek „dainavo“. Lopšinėje „Nana“ garsas tapo beveik bekūnis, itin švelnus, o „Polo“ dalyje atsiskleidė temperamentinga, ritmiškai aštri artikuliacija. Vaidos Kirvelytės fortepijonas buvo lygiavertis dramaturginis partneris, pianistė itin jautriai reagavo į kiek-vieną smuiko intonacinį poslinkį, kartu išlaikydama aiškią ritminę struktūrą.
Viso vakaro metu ryškiausiai veikė ne atskiri interpretaciniai sprendimai, o bendras šių dviejų atlikėjų muzikinis mąstymas. Jų ansamblyje nebuvo solistės ir akompaniatorės hie-rarchijos. Tai buvo reta kamerinės muzikos situacija, kai abi atlikėjos kuria vieną emocinę erdvę ir vieną dramaturginę mintį. Todėl „Trumpas gyvenimas“ įsiminė ne kaip virtuoziškas koncertas ar reprezentacinis kamerinės muzikos vakaras – jis veikiau priminė labai asmenišką, intelektualiai subtilų pasakojimą apie atmintį, trapumą ir muziką kaip vieną iš nedaugelio būdų trumpam sustabdyti laiką.