Tomas BAKUČIONIS
Lietuvos šiuolaikinės muzikos sceną būtų sunku įsivaizduoti be styginių kvarteto „Chordos“ (Ieva Sipaitytė, Vaida Paukštienė, Robertas Bliškevičius, Arnas Kmieliauskas) veiklos, ir tai nėra reklaminė frazė, tai – realybė ir absoliuti tiesa. Jokių „valdiškų“ etatų neturintis kolektyvas šiemet skaičiuoja jau 28-uosius savo veiklos metus, jo kūrybinėje biografijoje – šiuolaikinės muzikos autorių programos daugelyje prestižinių festivalių, kvartetui nesvetimi ir vadinamieji tarpdisciplininiai projektai. Nors „Chordos“ diskografija nėra gausi, tačiau tai vertingas garso įrašų paveldas, nes čia rasime ne vieno ryškaus šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinių. 2024 m. kvartetas įvertintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija,
Lapkričio 8-ąją „Chordos“ pakvietė į antrąjį koncertų ciklo „Kas aš esu“ koncertą „Audinys“ Vilniaus Sapiegų rūmų menėje. Kvartetas atliko keturių moterų kompozitorių – Onutės Narbutaitės, Julios Wolfe, Helenos Tulve ir Caroline Shaw kūrybą. Manau, kad juntama tam tikra feministinė potekstė šioje programoje jau būtų pasenusi ir gal net „nebemadinga“, nes programos koncepciją bene geriausiai atspindi vienas sakinys iš koncerto anotacijos: „Audinys“ kuria erdvę klausytojui – savoms interpretacijoms, klausimams ir pojūčiams, kurie, susiliedami, tampa kiekvieno asmenine patirtimi.“
Maždaug valandos trukmės koncertą (labai gera trukmė šiandienos skubėjimo sąlygomis…) pradėjo O. Narbutaitės 2004-ųjų opusas „Drappeggio“. Šį kūrinį kvartetas įrašė Onutės Narbutaitės autoriniame CD drauge su kitais kompozitorės kameriniais kūriniais, tad tai galima laikyti repertuariniu „Chordos“ kūriniu. Man šis pavadinimas kažkaip natūraliai asocijuojasi (galiu ir klysti) su dviem žodžiais – drapiruotė ir arpedžio, nes ir muzikinėje kalboje iškyla tarsi lengvo vėjelio siūbuojamų klosčių vaizdiniai, o paties muzikinio audinio struktūros primena juvelyriškai išaustų arpedžio konstrukcijų logiką. Kita vertus, čia atpažįstamas kompozitorės braižas, stilius ir tai savaip suteikia klausytojui daugiau klausymo komforto, kai skambančios muzikos nereikia prisijaukinti, o tada ir klausančiojo „įsipynimas“ į kūrinio audinį įvyksta tarsi savaime. Šiuo aspektu programoje savaip derėjo koncertą užbaigęs amerikietės Caroline Shaw 2015-ųjų opusas „Plan & Elevation“, nors ir kalbantis visai kita, rokui artima muzikine kalba ir pasakojantis kitą istoriją, labiau apeliuojantis į mūsų emocijas. Pati kompozitorė lankėsi pernykščiame „Gaidos“ festivalyje, kur jos kūrybai buvo skirtas visas koncertas. Lapkričio 8-ąją Lietuvoje šis kūrinys skambėjo pirmą kartą, kaip ir dar du opusai – Julios Wolfe „Dig Deep“ bei Helenos Tulve „nec ross, nec puvia…“.
Man patiko kvarteto programos koncepcija ir idėja, jos stiprioji pusė buvo kūrinių kontrastingumas bendrąją prasme (tai – vėlgi patrauklumas klausytojams), tačiau nenuklystant į visišką popsinį pataikavimą publikai, ką šiandien neretai randame didžiosiose koncertų salėse. Kita stiprioji pusė – „Chordos“ interpretacijos, visų faktūrinių niuansų atskleidimas, skverbimasis į gilesnius kiekvieno kūrinio idėjinius klodus, ir tai pasakytina ne tik apie O. Narbutaitės „Drappeggio“, bet ir apie kitus tris premjerinius opusus.
Naujojo kvarteto „Chordos“ koncertų ciklo programose klausytojai išgirs naujausių kvartetų ir kitų kamerinės muzikos kūrinių, tarp jų bus dvi pasaulinės premjeros, o dauguma Lietuvoje gyvai skambės pirmą kartą. Tarp kvarteto scenos partnerių matysime ir avangardinio džiazo garsenybes – Liudą Mockūną ir prancūzų gitaros virtuozą Marcą Ducret, kuris naują kompoziciją sukūrė specialiai šiam projektui.
Sapiegų rūmų salė – trumpas ekskursas nuo muzikos
Prisipažinsiu, po baigto Sapiegų rūmų atstatymo 2024-aisiais čia lankiausi pirmą kartą ir patyriau tam tikrą nusivylimą tiek dėl rūmų vaizdo, tiek dėl sprendimų priėmėjų strateginio mąstymo ribotumo. Rūmuose su Antakalniečių bendruomenės ekskursija teko lankytis dar tuo metu, kai buvo ką tik atkurtos autentiškos rūmų erdvės (gal apie 2015-uosius), taip pat dalyvauti bent keliose diskusijose apie rūmų pritaikymo vizijas. Turint omenyje, kaip klaikiai Sapiegų rūmai buvo nuniokoti per visas okupacijas, jų atstatymas buvo didelis iššūkis, pareikalavęs nemenkų viešųjų išteklių, todėl natūralu, kad tokiam objektui keliami ypatingi reikalavimai ir čia neturėtų būti vadovaujamasi atsitiktiniais ar juolab politinės konjunktūros sprendimais.
Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai pro statybų dulkes įžengiau į jau atkurtos autentiškos rūmų erdvės menę ir išgirdau, kokia puiki čia akustika – aidėjimo tiek, kiek reikia, ideali kamerinei muzikai ir mažam orkestrėliui (kokį greičiausiai turėjo Sapiegos…). Dabar menės lubos užgrūstos apšvietimo prožektorių rėmais ir masyviais teatriniais prožektoriais, o visą salės perimetrą juosia užtraukiama teatro scenai skirta juoda drapiruotė. Manau, kad būtent šie erdvės svetimkūniai ir sugadino salės akustiką. Beje, „Chordos“ kvarteto nariai taip pat skundėsi „sausa“ akustika.
Kai 2009 metais rūmai buvo perduoti Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (KPD) valdyti patikėjime teise, tuomet, vykdant įvairaus pobūdžio rūmų tiriamuosius ir tvarkomuosius darbus, tai buvo lyg ir logiškas sprendimas. Tačiau gerai atsimenu anuometės KPD direktorės Dianos Varnaitės išsakytą „galvos skausmą“, kad būtina rasti tinkamą pritaikymą rūmams, nes departamentas nevykdo istorinio pastato valdymo ir veiklų organizavimo funkcijų. Tvarkybos ir remonto darbams lėtai, bet vis dėlto judant į priekį, šis klausimas tapo dar aktualesnis, kol 2017 metais (kaip suprantu, Kultūros ministerijos vadovų politine valia) rūmai buvo perduoti valdyti Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) ir netrukus čia buvo įkurtas jo padalinys, o 2024-aisiais, baigus tvarkybą, rūmai atsivėrė visuomenei. Beje, įdomi detalė, kad naujai įsteigto ŠMC padalinio Sapiegų rūmų vadove tapo 2016–2020 m. (kaip tik tada, kai buvo priimtas politinis sprendimas dėl rūmų ateities) kultūros viceministre dirbusi dr. Gintautė Žemaitytė.
Nesigilindamas į konkrečias personalijas (tai antraeilis klausimas), vis dėlto esu giliai įsitikinęs, kad rūmų valdymo perdavimas ŠMC buvo esminė tuometės Kultūros ministerijos (jai vadovavo Liana Ruokytė-Jonsson) strateginė klaida. Dėl labai paprastos priežasties: suskaičiuokite, kiek tuo metu Vilniuje jau buvo erdvių ir vietų, skirtų šiuolaikinio meno prezentacijai, ir kiek autentiškų rūmų, juolab barokinių, erdvių. Neketinu tvirtinti, kad autentiškuose barokiniuose rūmuose negali būti prezentuojamas ir šiuolaikinis menas. Suprantu ir dabartinių rūmų valdytojų norą pagrindinę rūmų erdvę paversti universalia, šiuolaikinio meno projektams tinkama vieta, tačiau turint omenyje, kad rūmų restauratoriams pavyko iš dalies atkurti ne tiek jau mažai autentiško dekoro detalių, centrinė rūmų menė turėjo būti maksimaliai išsaugota, gal net kai kur atsisakant atidengti abejotino autentiškumo plytų mūrą (ypač kai suklijuotos šiuolaikinės plytos), jau nekalbant apie gausias šią erdvę sudarkiusias ir akustiką sugadinusias šiuolaikinio teatro technologijas.