Klavesinininkės
Giedrės Lukšaitės – Mrázkovos
interpretacijų pasaulis
Ramunė KRYŽAUSKIENĖ
LDK Valdovų rūmuose rengiamas Tarptautinis Marco Scacchi festivalis tiesia kultūrinius tiltus tarp skirtingų Europos muzikinių tradicijų – Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos. Lietuvos ir Čekijos kultūrinį dialogą šių metų festivalyje mezgė iškili klavesinininkė Giedrė Lukšaitė-Mrázková: kovo 17 dieną Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje salėje ji surengė įsimintiną rečitalį, kuris tapo svarbiu renginio akcentu.
Atlikėja, tyrinėtoja, pedagogė Giedrė Lukšaitė-Mrázková yra viena ryškiausių klavesino meno asmenybių, jos vardas jau daug dešimtmečių skamba ne tik mūsų šalyje, bet ir tarptautinėje senosios muzikos scenoje. Ji – profesorė, buvusi ilgametė Prahos menų akademijos (HAMU) Klavesino skyriaus vedėja, šiuo metu emeritė. Klavesinininkė yra koncertavusi daugelyje Europos šalių, Japonijoje, jos pasiekimai atskleidžia itin platų baroko muzikos interpretacijos lauką ir gilią pedagoginę įtaką kelioms kartoms. Jungdama praeitį su dabartimi, atlikėja paverčia klavesiną įvairių muzikinių istorijų pasakotoju, instrumentas skamba taip, tarsi būtų išsaugojęs senųjų kultūrų atgarsius, to meto atlikimo meno filosofiją, kartu perteikdamas šiuolaikinio žmogaus mąstyseną. Viename interviu muzikė sakė, kad klavesinas yra „instrumentas, kuris pražysta tik tada, kai juo kalbama su pagarba ir meile“.
- Lukšaitės-Mrázkovos muzikinė tapatybė susiformavo veikiama kultūrinės aplinkos. Ilgus metus gyvendama Čekijoje, ji natūraliai įsiliejo į šalies senosios muzikos tradiciją, kuri pasižymėjo ypatingu dėmesiu baroko ir ankstyvojo klasicizmo repertuarui. Ši aplinka suformavo jos pasaulėjautą, o čekų kompozitorių kūryba tapo neatsiejama jos koncertinių programų dalimi. Šviesi ir harmoninga atlikėjos pasaulėjauta atsispindi jos interpretacijose, kurios neretai primena intelektualią meditaciją – jautrumo ir brandžios muzikinės minties sintezę. Jose subtiliai dera pagarba kūrėjui, o kartu ir atlikėjo interpretacinė laisvė, emocinė įtaiga ir muzikos teatrališkumas. Baroko epochos palikimas G. Lukšaitei-Mrázkovai nėra muziejinė vertybė – jis gyvai pulsuoja, atspindi ir išreiškia daugybę šiuolaikiniam žmogui artimų emocijų. Išlaikydama pagarbą istorinei stilistikai, atlikėja leidžia muzikai „kalbėti“ taip, kad ji būtų suprantama ir šiandienos klausytojui.
Pastaruosius dvidešimt metų G. Lukšaitė-Mrázková didžiulį dėmesį skiria čekų baroko ir ankstyvojo klasicizmo autorių kūrybai, nuolat ieško mažai žinomų ar nepelnytai pamirštų autorių opusuų, juos analizuoja ir atlieka. Keturi čekų kompozitoriai – Josefas Antonínas Štĕpánas, Leopoldas Koželuhas, Jiří Antonínas Benda, Janas Ladislavas Dusíkas, kurių muzika skambėjo 12-ame Marco Scacchi senosios muzikos festivalyje, – turėjo nemažą įtaką XVIII a. Europoje sparčiai besivystančiai simfoninei, kamerinei ir klavišinei kūrybai, naujai gimstančio stiliaus metamorfozėms. Iš šių autorių vėliau mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi Beethovenas, Mozartas, Schubertas bei kiti kompozitoriai.
Čekų kompozitorių palikimas – tai pasaulis, kuriame susipina vokiečių polifoninė tradicija, italų melodinis lengvumas ir savita retorika. Koncertui pasirinkti keturi autoriai atskleidė klavesino instrumentines galimybes, jo daugialypiškumą. Kūriniuose gausu baroko retorikos elementų, techniškai sudėtingų epizodų, virtuoziškų ornamentų ir ryškių ritminių kontrastų, leidusių atlikėjai pademonstruoti aukščiausio lygio meistriškumą. G. Lukšaitės-Mrázkovos interpretacijose ši muzika skambėjo gyvai ir organiškai – vyravo emocingas pasakojimas ir natūralus muzikos alsavimas. Pabrėždama dramaturgiją, atlikėja išryškino kūrinių struktūrą, pasitelkė lanksčią, „kvėpuojančią“ artikuliaciją, subtiliai atskleidė muzikinio audinio polifoniškumą. Netrūko spontaniškų sprendimų ir netikėtų, kartais net romantiškai nuspalvintų interpretacinių akcentų. Čia buvo svarbi ne tik garsinė linija, bet ir pauzė kaip muzikinės minties tęstinumas, ornamentika atrodė ne kaip puošmena, o kaip prasminės struktūros dalis. Atlikėja nevengė improvizacinės laisvės, tačiau išlaikė pagarbą stilistiniam autentiškumui.
Visa programa pasižymėjo šviesia elegancija, subtiliu melancholijos atspalviu ir vidine pusiausvyra – kiekvienas kūrinys turėjo aiškią vietą ir dramaturginę funkciją. Josefo Antoníno Štěpáno (1726–1797) Sonata klavesinui A-dur atspindi pereinamąjį laikotarpį tarp vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo, kai klavesino muzikoje ima ryškėti nauji stilistiniai bruožai: pamažu įsivyraujanti klasicistinė darna, aiškumas ir formos logika. Allegro dalis pasižymi gyvybinga, aiškios struktūros tematika ir lengva, skaidria faktūra, būdinga ankstyvajam klasicizmui, o antrojoje dalyje (Andante non molto) ryškus lyrinis pradas. Atlikėja čia didelį dėmesį skyrė melodinei raiškai, harmoniniams poslinkiams, kūrė jautrią intonacinę išraišką. Trečioje dalyje (Menuet su Trio) buvo pabrėžtas šokio charakteris, saloninės muzikos elegancija. Energingą judėjimą sugrąžinęs kūrinio finalas (Allegro) leido atlikėjai atskleisti ritminį muzikos karkasą, o virtuoziniai elementai – pademonstruoti savo technines galimybes.
Kitas kompozitorius, atspindintis dviejų epochų stilistinį virsmą, yra Jiří Antonínas Benda (1722–1795). Nors šiandien jis dažniau minimas dėl melodramų, jo kūryba klavesinui taip pat yra reikšminga ir įdomi. G. Lukšaitės-Mrázkovos atliekamos penkios šio kompozitoriaus sonatos pasižymėjo ypatingu elegantiškumu. Šių miniatiūrinių kūrinių interpretacijose atsiskleidė ankstyvojo klasicizmo struktūrinė darna, teatrališkas lengvumas ir emocinis santūrumas. Dažni nuotaikų kontrastai, netikėtos harmoninės slinktys, akcentuotos kulminacijos ir vis dar „gyvų“ barokinių elementų raiška leido atlikėjai sukurti kontrastingų muzikinių paveikslų seriją, kurioje subtiliai susipynė dvi muzikinės epochos.
Leopoldo Koželucho (1747–1818) Sonata klavesinui e-moll, op. 13, Nr. 3 (Allegro molto. Cantabile) ir Adagio iš Sonatos fortepijonui Es-dur, op. 38, Nr. 1 atspindėjo dar ryškesnį posūkį į klasicizmo estetiką ir naujojo instrumento – fortepijono – galimybių suvokimą. Sonata e-moll pasižymi dramatiniu charakteriu, ypač pirmojoje dalyje (Allegro molto), kur juntama įtampa, energinga ritmika ir kontrastingos temos. Tai jau nebe vien dekoratyvi klavesino muzika, bet kryptingai plėtojama muzikinė mintis. Antroji dalis (Cantabile) išryškino dainingą, beveik vokalinės prigimties melodiją, lydimą lengvo akompanimento. Čia svarbi buvo atlikėjos pasirinkta frazuotė, subtili artikuliacija ir išraiškingas melodijos vedimas – bruožai, siejantys klavesino epochos tradiciją su besiformuojančia fortepijonine estetika.
Adagio iš vėlesnės Sonatos fortepijonui Es-dur liudija dar didesnę kompozitoriaus stilistikos brandą, bruožus,rodančius įsitvirtinusį klasicizmą. Ši dalis leido atsiskleisti platesnei dinamikai, atviresnėms atlikėjos emocijoms.
Programos pabaigoje skambėjo Jano Ladislavo Dusíko (1789–1800) kūryba – Sonata G-dur fortepijonui, op. 35, Nr. 2. Šis kompozitorius buvo vienas pirmųjų, pradėjusių rašyti nebe klavesinui, o tuo metu naujam instrumentui fortepijonui. Jo laikais šis instrumentas sparčiai tobulėjo, todėl kompozitorius išnaudojo platesnes jo galimybes – dinamiką, registrų kontrastus, tirštesnę faktūrą ir vokalinės prigimties melodiką. G. Lukšaitė-Mrázková, persėdusi prie fortepijono, akivaizdžiai atskleidė tą epochos stilistinį lūžį: atliekamos sonatos romantinį skambesį, virtuozišką faktūrą, netikėtas moduliacijas ir išplėtotą formą. Tapo aiški klavišinio instrumento raidos kryptis, nes klavesinas jau nebegalėjo perteikti tokio masto naujų muzikos raiškos galimybių.
Klavesino muzikos koncertą papildė pačios atlikėjos komentarai apie kompozitorių epochą, jų gyvenimo aplinkybes ir kūrybos kontekstus. Tai padėjo klausytojams geriau suvokti muzikos prasmę ir jos vietą platesniame kultūriniame lauke.
Šiandien, kai klavesino muzikos rečitaliai tampa vis retesni, o klavesinininkai vis dažniau buriasi į įvairios instrumentinės sudėties kamerinius ansamblius, G. Lukšaitė-Mrázková lieka ištikima solinei tradicijai ir geba pritraukti gausią publiką. Jautrus ir dėmesingas klausytojų reagavimas, gausios ovacijos koncerto pabaigoje buvo akivaizdi padėka atlikėjai už jos atvirumą, įkvėpimą, teigiamas emocijas. Tai liudijo ne tik klavesinininkės meistriškumą, bet ir jos gebėjimą užmegzti gyvą emocinį ryšį su tokio meno gerbėjais. O ir pati atlikėja yra dėkinga už galimybę koncertuoti Valdovų rūmuose, kur sudaromos sąlygos išgirsti senąją muziką, kur galima realizuoti įvairius kūrybinius sumanymus. Valdovų rūmų erdvės, pasižyminčios istoriškai įkvepiančia aplinka ir akustika, ypač tinka tokio pobūdžio muzikai – jos padeda sukurti autentišką atmosferą. Na, o šių metų festivalis dar kartą patvirtino savo svarbą senosios muzikos atlikėjams ir klausytojams, suaktyvino kultūrinį dialogą ir istorinio paveldo sklaidą.
Summary
On March 17, harpsichordist Giedrė Lukšaitė-Mrazková gave a memorable recital at the International Marco Scacchi Early Music Festival at the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, which became one of the highlights of this year’s festival. The article presents the performer’s long-standing concert, pedagogical, and scholarly activities, her close connection with the Czech early music tradition, and her special attention to the works of Czech Baroque and early Classical composers. The programme included compositions by Josef Antonín Štěpán, Jiří Antonín Benda, Leopold Koželuch, and Jan Ladislav Dusík, revealing the stylistic transformation from Baroque to Classicism and the emerging possibilities of keyboard instruments. The author offers a detailed analysis of Giedrė Lukšaitė-Mrazková’s interpretations, highlighting her sensitive articulation, dramaturgical thinking, improvisational freedom, and ability to transform music into a vivid emotional narrative. The article also emphasizes the significance of the Marco Scacchi Festival within Lithuania’s cultural life, its role in nurturing the tradition of early music, and its contribution to international cultural dialogue.