Daiva KŠANIENĖ
Artėjančioms šv. Kalėdoms išpuoštoje Klaipėdos koncertų salėje, tęsiantis festivaliui „Salve musica“, gausiai susirinkusi publika praėjusių metų gruodžio 7 d. klausėsi ypatingo, daugelio klaipėdiečių labai laukto koncerto. Miesto kamerinis orkestras (vadovas Mindaugas Bačkus) parengė romantišką programą, jungiančią nostalgišką klasiką ir efektingo šiuolaikiškumo kūrinius.
Labai malonu buvo scenoje išvysti klaipėdiečiams beveik savą iškilųjį violončelininką ir dirigentą Davidą Geringą. Nors maestro grojimą per beveik 50 metų man teko girdėti daugybę kartų, jis visada žavi ir stebina.
Tą vakarą D. Geringas pasirodė abiejuose amplua. Intrigavo jo diriguojama nedažnai koncertų salėse skambanti lenkų neoromantiko Miecszysławo Karłowicziaus (1876–1909) Serenada styginių orkestrui, op. 2. Lietuvoje gimęs didelio talento kompozitorius ir dirigentas nespėjo parašyti daug kūrinių – aistringas profesionalus alpinistas, būdamas vos 33-ejų, žuvo po sniego lavina savo taip mylimuose Tatruose.
Keturių dalių Serenadą (Maršas, Romansas, Valsas, Finalas) dirigentas interpretavo kaip vientisą kūrinį, švelniai pereidamas iš vienos dalies į kitą, taikliai išryškindamas jų nuotaikų, ritmų kaitą, spalvingos orkestrinės technikos savybes. Imponavo ramus, neblaškantis dirigavimo stilius, nė kiek neslopinęs emocinės raiškos.
Koncerto staigmena ir žavinga dovana klausytojams tapo prancūzų kompozitoriaus Camille´io Saint-Saënso (1835–1921) Koncertas violončelei ir styginių orkestrui Nr. 1 a-moll, op. 33. Violončele griežė talentinga vienuolikmetė Charlotte Melkonian (Vokietija), praėjusių metų Tarptautinio Davido Geringo konkurso Klaipėdoje laureatė. Visomis prasmėmis – technine, emocine, dramaturgine – sudėtingą trijų dalių Koncertą (Allegro non troppo, Alegretto con moto, Molto allegro) jaunoji violončelininkė atliko nepaprastai artistiškai, virtuoziškai, švariai ir įtaigiai. Solistė ir kamerinis orkestras, vedami dirigento Davido Geringo, atskleidė kūrinio formos grakštumą, pavergiantį melodingumą ir jaunatvišką romantizmą.
Netylant aplodismentams, publikai iš scenos neišleidžiant talentingosios atlikėjos, išgirdome programoje neskelbtą miniatiūrą – Fryderyko Chopino Largo, aranžuotą dviem violončelėms ir styginių orkestrui. Geringo ir Melkonian dueto skleidžiamas šviesios muzikos grožis, nuoširdumas, ansambliškumas nė vieno nepaliko abejingo.
Franzo Schuberto (1797–1828) Sonatos arpedžionui ir fortepijonui a-moll, D 821, paties kompozitoriaus sukurta versija violončelei ir styginių orkestrui atsiskleidė netikėtai nauja spalva. Trijų dalių (Allegro moderato, Adagio, Allegretto) kūrinys, solo griežiant D. Geringui, nuskambėjo tarsi vienu atsikvėpimu. Klausytojus užbūrė muzikos įtaiga, perteikta tobula virtuozine technika, lengvais štrichais, subtilia niuansuote, sodriu violončelės tembru, vyksmo vientisumu. Orkestras taip pat muzikavo su įkvėpimu, skambėjo darniai ir jautriai.
Koncertą užbaigė sudėtingas šiuolaikinio lenkų kompozitoriaus bei pianisto Wojciecho Kilaro (1932–2013) kūrinys „Orawa“ kameriniam orkestrui. Gaila, kad mes taip menkai pažįstame kaimynų lenkų muziką, nes giliau pasidomėjus atsiskleidžia jos įvairovė ir turtingumas. W. Kilaras yra vienas ryškiausių šios šalies kompozitorių, parašęs daugybę įvairių žanrų veikalų, pasaulyje žinomas kaip muzikos filmams (apie 130) kūrėjas, lenkų muzikinio avangardo atstovas (kartu su K. Pendereckiu, H. M. Góreckiu ir kt.). Patyręs ryškią muzikinės kalbos ir stilistikos evoliuciją, vėlyvuoju laikotarpiu atsitraukė nuo avangardo technikos ir ėmė kurti paprastesnę, labiau minimalistinio pobūdžio muziką.
Vienas tokių veikalų – „Orawa“ (pavadintas Oravos upės, tekančios per Tatrų kalnus, vardu). Kūrinys nuskambėjo įspūdingai, visus pakerėdamas hipnotizuojančiu ritmu, faktūros koloritu, dinaminiu augimu ir garso jėga. Įkvėptai grojęs D. Geringo diriguojamas orkestras perteikė beveik regimą paslaptingų ir galingų kalnų įspūdį.