Kristina MIKULIČIŪTĖ-EKMAN
ISTORINĖ PREMJERA – GIEDRIAUS KUPREVIČIAUS „POLYHOMOFONIA“
Praėjusių metų gruodžio 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre vykusį iškilmingą šio teatro 105-ųjų kūrybinio kelio metinių minėjimą užbaigė solidi koncertinė dalis – Motiejus Bazaras skambino daugiau kaip valandą trunkančią Giedriaus Kuprevičiaus kompoziciją fortepijonui „Polyhomofonia“. Salėje sėdėję aktoriai ir režisieriai, muzikai, meno mecenatai tapo ne tik teatro, bet muzikos istorinio įvykio liudininkais – pirmą kartą suskambo opusas, sukurtas daugiau nei prieš 50 metų!
Po 1972-aisiais Lietuvos kompozitorių sąjungoje įvykusios kūrinio perklausos (atliekant autoriui), niekas viešai viso ciklo nėra pagrojęs. Beje, perklausoje dalyvavę kolegos kūrinį įvertino gana kritiškai. Muzikologas Antanas Venckus kiek vėliau per radiją profesionaliai aptarė naująją kompoziciją, pabrėždamas jos novatoriškumą ir savitumą.
„Polyhomofonia“, preliudų, fugų ir postliudų ciklas, parašytas 24 tonacijose, iki šiol yra vienintelis tokios struktūros kūrinys lietuvių muzikoje. Analogiški J. S. Bacho, P. Hindemitho, D. Šostakovičiaus, R. Ščedrino ciklai išdėstyti nuo C-dur keliaujant kvintų ratu per visas mažorines ir minorines tonacijas, o G. Kuprevičius pasirinko kitokį tonacijų išdėstymo principą: C (preliudas ir fuga) – h (fuga ir postliudas) – Des (preliudas ir fuga) – b (fuga ir postliudas) ir t. t. (žr. schemą).
Šiame monumentaliame cikle ryškėja mini ciklai, kuriuose be pertraukos skamba keturios dalys: mažorinės tonacijos preliudas ir fuga bei minorinės tonacijos fuga ir postliudas. Anot A. Venckaus, „G. Kuprevičius ne tik muzikinio tematizmo, bet ir formaliosios struktūros priemonėmis linkęs siekti kūrinio vientisumo“. Manau, kad tai jam pavyko.
Motiejaus Bazaro interpretuojama „Polyhomofonia“ panardino į savotišką meditacinę būseną, kurioje patirtas susikaupimas, gėrėjimasis, netgi nušvitimas, regis, paliko įsimintiną žymę visiems to vakaro dalyviams. Buvo justi, kaip publika klausėsi tarsi sulaikiusi kvėpavimą. Dodekafoniniu principu pagrįsta melodika ir netikėtai pasigirstančios lietuvių liaudies dainų intonacijos, polifoniją keičiantys homofoniniai epizodai susilieja į vientisą muzikinę tėkmę. Ypač norėčiau pabrėžti kompozitoriaus talentą itin jautriai ir skoningai į muzikinį audinį įterpti mūsų liaudies dainų elementų. Šis Kuprevičiaus gebėjimas akivaizdus ir daugelyje kitų jo kūrinių.
Reikia pasidžiaugti Motiejaus Bazaro universalumu, nes jo repertuare gausu įvairiausių stilių muzikos. Ypač didelės pagarbos pianistas nusipelnė už nacionalinės muzikos puoselėjimą. Jis yra vienas iš nedaugelio atlikėjų, nuolat atrandančių ir koncertuose pristatančių įvairių kartų lietuvių autorių kūrinius. Su broliu Mykolu Bazaru 2021 m. išleido kompaktinę plokštelę „[Ne]Žaidimai“, kurioje įrašyti Vytauto Barkausko, Giedriaus Kuprevičiaus, Zitos Bružaitės, Algimanto Kubiliūno, Teisučio Makačino, Arvydo Malcio, Vidmanto Bartulio kūriniai dviem fortepijonams arba fortepijonui keturioms rankoms.
Lauksime naujų, o ir senesnių, bet dar neskambėjusių G. Kuprevičiaus opusų, taip pat naujų Motiejaus Bazaro koncertinių programų.
KŪRYBINIAI „KAUNO SANTAKOS“ PROVERŽIAI
Pastaruosius kelerius metus pastebimai išsiplėtė koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ kūrybinė veikla. Matome ne tik naujų programų įvairovę, bet ir vertingų tradicijų tąsą.
Išskirčiau du 2026 metų pradžios muzikinius įvykius.
Pirmasis – sausio 12 d. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje įvykęs koncertas, dedikuotas Laisvės gynėjų dienos 35-osioms metinėms. Jame įvyko kauniečio kompozitoriaus Raimundo Martinkėno kūrinio „Liūdno vėjo alėjoje“ premjera. Jo pagrindas – Juozo Kėkšto (1915–1981) poezija, kupina gilių transcendentinių patirčių, gyvenimo prasmės paieškų. Pasirinkta unikali atlikėjų sudėtis: Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (vyr. dirigentas Giedrius Vaznys), aktorius Dainius Svobonas, solistė Marija Arutiunova (sopranas), vokalinis ansamblis „Duodeco“ (meno vadovas ir dirigentas Povilas Vanžodis), Kauno muzikos ansamblis „Ainiai“. Visi atlikėjai jautriai atliepė įtaigiems dirigento Giedriaus Vaznio mostams.
Muzikinėje dramaturgijoje sėkmingai derinamas galingas pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų skambesys su švelniais kanklių, birbynių garsais, įgarsintas 8 balsų vokalinis ansamblis skamba kaip mišrus choras, ekspresiją sustiprina sopranas, o aktoriaus skaitomi poezijos posmai sujungia kūrinio fabulos grandis. Kompozitorius meistriškai išnaudoja specifines atlikėjų grupių galimybes siekdamas maksimalių dinamikos, tembrų, melodikos, ritmikos kontrastų, kuriais pagristas muzikinio audinio plėtojimas. Didingi muzikos epizodai susipina su lyriniais, sakraliniais intarpais, kuriuos vis perskrodžia sukrečiančio dramatizmo kupini skaitovo tekstai. Finale pasiekiama apoteozė, išaukštinanti žmogaus dvasios stiprybę.
Antrasis muzikinis įvykis, jau tapęs reiškiniu, – sausio 29 d. Kauno filharmonijoje skambėjęs koncertas „Muzika pučia“. Šiuo pavadinimu koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ devynerius metus organizuoja tradicinius renginius. 2018 m. „Kauno santakos“ vadovui Vaidui Andriuškevičiui kilo idėja pakviesti gabiausius Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivius pagroti solo su profesionaliu pučiamųjų instrumentų orkestru „Ąžuolynas“. V. Andriuškevičius prisimena: „Tuomet gimnazijos mokytojai į tokį kvietimą reagavo labai abejodami: kaip derės smuikininkas solistas su pučiamųjų orkestru?
Drąsiausieji sutiko, ir koncerto idėja pasiteisino su kaupu. Jaunieji virtuozai įgijo naujos patirties ir išgyveno nuostabų muzikavimo scenoje džiaugsmą. Džiaugėsi ir gausiai susirinkę klausytojai – pedagogai, jaunųjų solistų šeimos nariai, pažįstami, giminės ir kiti prijaučiantieji. Sėkminga pradžia ir pedagogų susidomėjimas įkvėpė tęsti pradėtą darbą. Be to, tolesnę veiklą skatino noras praplėsti visuomenės supratimą apie pučiamųjų instrumentų orkestro galimybes ir paskirtį, parodyti, kad pučiamųjų orkestras tinka ne tik šventinėse eisenose, lauko estradose, bažnyčiose ar proginiuose koncertuose, bet ir akademinės muzikos salėse.“ Reikia pabrėžti ir svarbią edukacinę šių koncertų misiją. Klausytojai gali susipažinti ir mėgautis įvairiausių instrumentų, tarp jų retai girdimų, tembrais bei techninėmis ypatybėmis.
Nuo pirmojo koncerto „Muzika pučia“ programas diriguoja Jonas Janulevičius. Jis žinomas kaip puikus dirigentas, o šio projekto koncertuose atsiskleidžia ir jo gebėjimai padrąsinti jaunuosius solistus. Prie pakylėtos koncertų nuotaikos prisideda ir jų vedėja – artistiška muzikologė Justė Jankauskaitė, profesionaliais komentarais pristatanti muzikos kūrinius ir gyvai komunikuojanti su auditorija.
Per devynerius metus kūrybinga „Kauno santakos“ administracijos komanda pateikė originalių, nesikartojančių programų, skambėjo daugybė kūrinių aranžuočių pučiamųjų instrumentų orkestrui nuo baroko iki XXI a. Deramas dėmesys skirtas įvairių kartų lietuvių kompozitoriams. Minėtinos Giedriaus Kuprevičiaus, Giedrės Pauliukevičiūtės, Jono Jurkūno kūrinių premjeros, taip pat Eduardo Balsio, Zitos Bružaitės, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Algimanto Bražinsko, Arvydo Malcio, Balio Dvariono kompozicijų aranžuotės. Buvo kviečiami ir kitų Kauno muzikos mokyklų moksleiviai, VDU Muzikos akademijos studentai, 2025 ir 2026 m. koncertavo jaunieji muzikantai iš Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos. Tradiciškai į koncertus kviečiami ir muzikos profesionalai. Šiais metais Andrius Dirmauskas, Egidijus Stanelis, Jurgita Staniulytė-Jankevičienė, Arvydas Valatkevičius pagrojo Roberto Schumanno Koncertą keturioms valtornoms ir orkestrui F-Dur, op. 86. Kelerius metus buvo rengiamos kūrybinės dirbtuvės, taip pat kūrybiniai mainai su regionų pučiamaisiais orkestrais ir muzikos mokyklomis.
PAMINĖTOS JULIAUS JUZELIŪNO 110-OSIOS GIMIMO METINĖS
Vasario 20 d. Miko ir Kipro Petrauskų namuose įvyko jaukus vakaras-susitikimas „Julius Juzeliūnas. Mokytojas ir mokiniai“. Tai buvo III Baltijos ir šiaurės šalių muzikos festivalio atidarymo renginys.
Festivalio įkūrėja ir meno vadovė Zita Bružaitė į Juzeliūno kūrybą ir asmenybę pažvelgė per istorijos ir tradicijų tęstinumo prizmę, todėl dėmesys buvo skirtas trims kompozitoriams – Juliui Juzeliūnui, jo kompozicijos mokytojui Juozui Gruodžiui ir buvusiai mokinei Lietuvos muzikos akademijoje Loretai Narvilaitei. Minėjimui neatsitiktinai pasirinktas muziejus, kur saugoma mūsų tautos muzikinės kultūros istorija.
Muziejininkė, muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė anonsavo virtualią parodą, parengtą iš muziejaus rinkinių. Nuotraukos, dokumentai, laiškai, koncertų programos, kūrinių rankraščiai ir leidiniai gyvai byloja apie Juzeliūno studijas pas Gruodį Kauno konservatorijoje, kūrybą sovietų okupuotoje ir laisvoje Lietuvoje. Eksponatai pristatomi išsamiais aprašais.
Koncertinėje dalyje griežė Kauno styginių kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas) ir Kasparas Šerpytis (violončelė). J. Gruodžio „Jūros daina“ iš baleto „Jūratė ir Kastytis“, aranžuota Z. Bružaitės, leido gėrėtis savita kompozitoriaus harmonine kalba. Džiugino ausiai maloni salės akustika, kurioje buvo girdėti kiekvieno akordo spalva, visų kvarteto instrumentų melodikos slinktys ir skambesio darna. J. Juzeliūno Styginių kvartetas Nr. 1, sukurtas daugiau kaip prieš 60 metų (1962), pasirodė aktualus bei modernus ir mūsų laikui. Koncertinę programą užbaigė L. Narvilaitės specialiai šiai progai parašytas elegantiškas „Žiemos laiko šokis“. Ažūrinis muzikos audinys skambėjo lengvai ir šviesiai, partitūroje gausu įvairiausių štrichų ir dinamikos niuansų, kuriuos Kauno kvartetas perteikė meistriškai.
Papildomų potėpių Juzeliūno portretui suteikė iš įvairių gyvenimo laikotarpių medžiagos sūnaus Gedimino ir dukters Emilijos sumontuotas dokumentinis filmas, taip pat kalbėjusiųjų prisiminimai. Su dėkingumu apie savo buvusį mokytoją kalbėjo kompozitorės L. Narvilaitė, Z. Bružaitė, Jurgita Mieželytė.
Sūnus Tomas atskleidė ryškiausius tėvo būdo bruožus, jo meilę Lietuvai ir pasiaukojamą darbą Sąjūdžio metais:
Mano sesuo Danguolė yra filologė, poetė, brolis Gediminas – žymus mokslininkas, fizikas, o aš nuėjau savo tėvo keliu – tapau kompozitoriumi. Mano santykius su tėvu galima suskirstyti į tris etapus.
Pirmasis etapas – nuo gimimo iki 18 metų. Tai buvo vaiko santykis su tėvu. Prisimenu vieną nutikimą: kai man buvo devyneri, susirgau gripu. Tuo pačiu metu susirgo ir tėvas, tad mes abu kokias dvi savaites gulėjome lovose tame pačiame kambaryje. Tuomet daug bendravome, netrūko visokių „šposų“ ir humoro. Per tas kelias savaites mes labai susidraugavome.
Antrasis etapas prasidėjo man grįžus iš kariuomenės. Tai buvo jau kitoks, subrendusio žmogaus santykis. Mano tėvas buvo tarnavęs nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, o kareivis kareivį visada supras. Tuo metu daug diskutuodavome meno bei visuomenės gyvenimo temomis. Užsidegiau tėvo idėja, kurią jis perėmė iš savo profesoriaus Juozo Gruodžio – sukurti nacionalinę kompozicijos mokyklą. Idėja aiški: egzistavo Nyderlandų tapybos mokykla, yra tokie reiškiniai kaip prancūzų ar vokiečių muzika, vadinasi, turi būti ir lietuviška muzika. Manau, ši idėja aktuali ir šiandien – esu girdėjęs užsieniečius sakant, kad lietuviška muzika jiems skamba kažkaip savitai ir keistai.
Trečiasis etapas – Atgimimo ir Sąjūdžio metas. Čia mes su tėvu jau buvome bendražygiai, idėjos broliai. Tėvas tuomet dirbo Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, o aš buvau Sąjūdžio grupės „Muzika“ aktyvistas. Prisimenu epizodą, kai su kolegomis studentais gaminome tautines vėliavas studentų dainų šventei „Gaudeamus“. Tėvui tada labai patiko ši mūsų iniciatyva ir aktyvumas – jis vis užeidavo pažiūrėti, kaip mums sekasi, pasakydavo vieną kitą pastabą. Jam apskritai buvo prie širdies tai, kas vyko Sąjūdžio metu: tas nedidelis chaosas, šiokia tokia netvarka, bet svarbiausia – kad kažkas vyko. Profesorius Algirdas Ambrazas šį tėvo gyvenimo laikotarpį pavadino „Simfonija – Lietuva“. Ši „simfonija“ vyko 1988–1991 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tėvas grįžo į savo įprastą veiklos barą – kūrybą ir pedagogiką.
Šį mėnesį ne tik tėvo, bet ir mamos jubiliejai – vasario 15 dieną jai būtų sukakę 100 metų. Noriu tarti kelis žodžius ir apie ją. Ji buvo geroji namų dvasia, visą gyvenimą paaukojusi šeimai – vyrui ir vaikams. Mama buvo labai apsiskaičiusi, iki pat mirties skaitė grožinę literatūrą, poeziją. Jos dėka mūsų namai buvo demokratiški, tolerantiški ir atviri svečiams. Tėvas man yra sakęs: „Mes su tavo mama esame labai skirtingi žmonės.“ Tačiau, matyt, priešingybės (introvertas ir ekstravertas) viena kitą traukia. Mama visada įžvelgdavo gerąsias mūsų, vaikų, puses, jas skatino ir puoselėjo. Paskutinius dvejus jos gyvenimo metus teko ją slaugyti – per tą laiką su mama pajutau gilų ryšį, kurį jaučiu iki šiol.
Mūsų namuose Lietuva ir jos reikalai visuomet buvo aukščiau visko. Viską, ką tėvas darė, darė vardan Lietuvos ateities. Leisiu sau pasidalinti viena įžvalga apie lietuvišką tapatybę, kuri, manau, tėvui būtų patikusi: vokiečių neaplenksi kultūroje, lenkų – religijoje. O kuo gi ypatingi mes? Galbūt tiesa ta, kad lietuviai yra puikūs mąstytojai. Senovės šventosios giraitės – tyli, rami vieta, skirta pamąstyti. Arba mūsų Rūpintojėlis – mąstančio Dievo atvaizdas. Kitose kultūrose Dievas kovoja, laimina, baudžia ar net šoka, o mūsiškis – mąsto! Tai unikalu pasaulio kontekste.
Pabaigai pacituosiu tėvo mintį. Jauni žmonės dažnai išdidžiai sako: „Aš esu pasaulio žmogus, pasaulio menininkas“. Tėvas sakydavo: „Iš pradžių būk Lietuvos žmogumi, o tik po to galvok, kaip tapti pasaulio žmogumi“. Juk ir Bachas yra pasaulio žmogus, bet kartu – koks tikras vokietis! Toks buvo ir mano Tėvas – pirmiausia Lietuvos žmogus.
*
Kiek anksčiau, vasario 8 dieną, Danutės ir Juliaus Juzeliūnų sukaktys paminėtos Muzikos svetainėje. Popietėje savo kūrinius skambino Tomas Juzeliūnas, Andrius Vasiliauskas – J. Juzeliūno jaunystės laikotarpio sonatą, kalbėjo muzikologė Jūratė Gustaitė, kompozitorius Jurgis Juozapaitis, buvo parodytas nuotraukų iš šeimos archyvų ir dokumentinių kadrų montažas.
Summary
The article presents an overview of significant events in Kaunas’ musical life, highlighting the vitality of the city’s cultural scene and the continuity of its traditions. Particular attention is given to the historic premiere of Giedrius Kuprevičius’ cycle Polyhomofonija, performed more than fifty years after its creation. Motiejus Bazaras’ interpretation revealed the structural originality and expressive depth of the work, combining dodecaphonic techniques with elements of Lithuanian folk intonation.
The text also examines the activities of the concert institution “Kauno santaka,” emphasizing its diverse creative projects and strong educational mission. Two key events are discussed: the premiere of Raimundas Martinkėnas’ composition Liūdno vėjo alėjoje and the long-standing concert series Muzika pučia, which provides young performers with opportunities to collaborate with a professional wind orchestra while expanding the perception of wind music within an academic concert context.
The final part of the article focuses on the commemoration of the 110th anniversary of composer Julius Juzeliūnas. Through concerts, archival materials, and personal recollections, the event revealed both the artistic and human dimensions of the composer. Overall, the text underscores Kaunas as an important center of Lithuanian musical culture, where history, creativity, and intergenerational dialogue converge.