Kai Sauliaus Sondeckio vardas gyvas

Kai Sauliaus Sondeckio vardas gyvas

 

 

Audronė
Žigaitytė-Nekrošienė

Sauliaus Sondeckio šiame konkurse nebuvo. Ir vis dėlto kartais atrodė, kad jis visur. Prisiminimuose. Komisijos narių pokalbiuose. Nijolės Prascevičienės rūpestyje dėl kiekvienos konkurso smulkmenos. Jauno smuikininko susikaupime prieš išeinant į sceną. Reiklume, su kuriuo klausėmės kiekvieno garso. Ir tame ypatingame jausme, kurį turbūt galėjome patirti tik mes, asmeniškai pažinoję Maestro: klausydamiesi vaikų, gimusių jau visai kitoje muzikinėje epochoje, suvokėme, kad jiems perduodame tai, ką patys buvome iš jo gavę.Ne prisiminimą. Ne legendą.
Mąstymo būdą.

„Aš visą gyvenimą jaučiuosi Sauliaus Sondeckio mokiniu“, – spaudos konferencijoje Šiaulių miesto savivaldybėje sakė Davidas Geringas. Jis prisiminė, kad Sondeckis atėjo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kai būsimajam violončelininkui buvo maždaug devyneri. „Jis padarė labai didelį darbą – išugdė styginių meistriškumą Lietuvoje. Tai davė pradžią Lietuvos kameriniam orkestrui, tapo pagrindu ir konservatorijos, ir mūsų mokyklos styginių tradicijai…“

Sondeckio mokinių ratas iš tiesų buvo gerokai platesnis už būrį tų, kuriems jis kada nors oficialiai dėstė.

Tą pačią mintį, tik kitais žodžiais, išsakiau ir aš. Saulius Sondeckis buvo mokytojas mums visiems – nebūtinai tiesioginis. Augant šalia jo formavosi tai, kas ne mažiau svarbu už profesinius įgūdžius, – mąstymas.

Kaip klausytis. Kaip būti reikliam sau ir kitam. Kaip nepasitenkinti tuo, kas „beveik gerai“. Kaip mokinyje pamatyti ne šiandienos galimybių ribas, o tai, kuo jis galėtų tapti.

Gal todėl VIII tarptautiniame Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurse taip stipriai jautėsi ne praeitis, o ateitis.

 

Dvidešimt metų auginamas konkursas

Pirmasis konkursas Šiauliuose surengtas 2003 metais. Jo sumanytoja ir ilgametė meno vadovė, smuiko mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė Saulių Sondeckį gerai pažinojo, todėl Maestro vardas konkursui niekada nebuvo vien garbingas užrašas afišoje.

„Jau daugiau kaip dvidešimt metų šis konkursas gyvuoja, – kalbėjo ji. – Džiaugiuosi, kad nuo pat pirmojo konkurso jis buvo sėkmingas, o vaikai ir jų mokytojai iš Šiaulių išvažiuoja kupini įspūdžių. Tačiau ir patekti čia, ir groti nėra paprasta – konkursui reikia labai rimtai pasirengti.“

VIII konkursas birželio 22-ąją į Šiaulius sukvietė apie keturiasdešimt jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų iš devynių šalių. Penkias dienas dainavimo mokykloje „Dagilėlis“ vyko perklausos, vėliau – meistriškumo pamokos, jaunųjų atlikėjų ir komisijos narių koncertas Šeduvos žydų istorijos muziejuje „Dingęs štetlas“, o birželio 30-ąją koncertų salėje „Saulė“ konkursą vainikavo baigiamasis koncertas.

Tačiau šią programą galima perskaityti ir kitaip.

Vaikas atvažiuoja į Šiaulius. Išeina į sceną. Išgirsta kitus. Jo klausosi profesoriai, kurių pavardes savo mokytojo pasakojimuose galbūt girdėjo ne kartą. Paskui tie profesoriai patys paima instrumentus ir groja. Jie veda ir meistriškumo pamokas. O stipriausieji jaunieji atlikėjai gauna progą stoti prieš simfoninį orkestrą.

Tai jau ne vien konkursas.

Tai – kelios labai intensyvios muzikinio gyvenimo dienos, per kurias jaunas atlikėjas ne tik parodo, ką moka, bet ir pamato, kiek daug dar gali išmokti.

 

Pirmasis garsas

Smuikininkų vertinimo komisijai vadovavo vienas garsiausių pasaulio smuiko pedagogų profesorius Zakharas Bronas, violončelininkų – Davidas Geringas. Kartu su jais jaunųjų muzikų klausėsi Rolanda Ginkutė, Maurizio Sciarretta, Michaelis Stricharzas, Ramutė Kalnėnaitė, Maija Prėdelė, Jorge Gil García ir šių eilučių autorė.

Kalbėdamas apie vertinimo kriterijus, Bronas pirmiausia paminėjo ne techniką.

„Vos tik pasigirsta pirmasis garsas, jame jau atsiskleidžia individualumas.“

Tik paskui – virtuozinis meistriškumas, be kurio, anot profesoriaus, neįmanoma iki galo atskleisti savo kūrybinio savitumo. Ir repertuaro įvairovė.

Ši seka man pasirodė labai svarbi.

Pirmiausia – kas tu esi muzikoje. O meistriškumas leidžia tai atskleisti.

Broną ypač sužavėjo jauniausieji konkurso dalyviai. Tarp gausybės talentų jis sakė išgirdęs keletą tokių, kurie, jo įsitikinimu, ateityje gali tapti ryškiais solistais. Tačiau čia ir slypi viena sunkiausių kiekvieno konkurso užduočių: kaip palyginti tai, kas iš prigimties nepalyginama?

„Tikras talentas visada yra unikalus, todėl jį vertinti yra sunkiausia.“

Maija Prėdelė į tuos pačius vaikus žvelgė kiek kitaip.

„Visuose vaikuose matau potencialą“, – sakė ji.

Jos požiūriu, konkursas nėra vien vietų ir premijų dalybos. Vaikui reikia scenos. Reikia galimybės išgirsti kitus, patirti jaudulį, suklysti, vėl groti, suprasti, kad muzikoje nėra vienintelio teisingo atsakymo.

Prėdelė prisiminė savo mokytojo Mstislavo Rostropovičiaus žodžius: „Jeigu iš tikrųjų pamilsi muziką, niekada nesijaudinsi.“

O čia atsivėrė dar viena, labai graži muzikinės tradicijos gija. Maiją Prėdelę ir Ramutę Kalnėnaitę sieja daugiau kaip pusę amžiaus trunkanti pažintis. Ji prasidėjo 1972 metais Vilniuje vykusiame Tarptautiniame jaunųjų atlikėjų konkurse: Maija tuomet pelnė pirmąją premiją, o dar moksleivė Ramutė susižavėjo jos griežimu. Ilgainiui susižavėjimas virto profesiniu artumu ir draugyste.

„Mus sieja siela. Mus sieja tikėjimas, – sakė Maija. – Pasaulyje yra dalykų, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais, tačiau juos galima iš karto atpažinti ir pajusti.“

Konkursuose skaičiuojame balus. Muzikoje ne viskas suskaičiuojama.

 

Iš kartos į kartą

Muzikinės tradicijos tęstinumą labai aiškiai pajuto ir ispanų violončelininkas Jorge Gil García.

Lietuva jam nėra svetima – jo žmona lietuvė. Tačiau Šiauliuose didžiausią įspūdį jam paliko ne pavieniai virtuoziniai pasirodymai, o tai, ką galima pavadinti mokyklos tęstinumu.

Klausydamasis jaunųjų muzikų jis vis grįždavo prie jų mokytojų darbo. Vaikų grojime girdėjo ne tik profesinį pasirengimą, bet ir gebėjimą suprasti kūrinio turinį, perteikti jį klausytojui.

Tai svarbi pastaba. Talentingas vaikas konkurso scenoje stovi vienas. Tačiau už jo – mokytojas. Už mokytojo – jo mokytojas. Dar toliau – mokykla, tradicija, garso samprata, frazavimo, klausymosi, net santykio su instrumentu kultūra.

Kartais viename vaiko garse iš tiesų galima išgirsti kelias kartas.

Ir čia Sondeckio vardas vėl sugrįžta – ne kaip praeities ženklas.

Geringo žodžiais – styginių meistriškumas. Mano – mąstymas.
Brono – individualumas.

Skirtingi žodžiai, bet jie kalba apie tą patį: muziko asmenybę, kuri neatsiranda tuščioje vietoje.

 

„Šitas konkursas turi milžinišką problemą“

Spaudos konferencijoje ne kartą buvo kalbama apie aukštą konkurso lygį. Galiausiai Šiaulių miesto meras Artūras Visockas nusprendė tą patį pasakyti savaip: „Šitas konkursas turi milžinišką problemą. Ji labai labai ryški. Jis yra per aukšto lygio.“ Salėje nusijuokėme. „Būkit geri, ateikit birželio 30 dieną pažiūrėti, kaip atrodo per aukštas lygis“, – tęsė meras.

Mero pajuokavimas buvo taiklus: „per aukštas lygis“ šiuo atveju reiškė ne tik tai, ką girdėjome konkurso perklausose. Jis skatino galvoti ir apie aplinką, kurioje tokio lygio muzika gali augti.

Per pastaruosius metus Šiauliuose atsirado miesto simfoninis orkestras „Camerata Solaris“, buvo atnaujinta koncertų salė, įsigyti aukštos klasės instrumentai. Šiemet pirmą kartą vyriausiosios konkurso kategorijos laureatai galėjo pasirodyti su simfoniniu orkestru.

Nijolė Prascevičienė atkreipė dėmesį, kad trijų turų jaunųjų atlikėjų konkursų, kurių stipriausieji dalyviai galiausiai stoja prieš orkestrą, Europoje nėra daug.

Tačiau klausydamasi šių kalbų galvojau dar apie ką kita.

Orkestras – ne tik koncertai. Tai vieta, kur jaunas muzikas gali dirbti, augti, groti įdomias programas. O šalia esanti stipri muzikos mokykla suteikia galimybę savo patirtį perduoti jaunesniems. Taip susijungia tai, apie ką šiame konkurse kalbėjome nuo pat pradžių: atlikimas, ugdymas ir tęstinumas.

Spaudos konferencijoje sakiau, kad, jei Šiauliai ir toliau tiek dėmesio skirs kultūrai, jauni muzikai turės priežastį čia atvažiuoti – groti orkestre ir kartu mokyti, savo patirtį perduoti jauniesiems muzikams.

Ir tada pridūriau: „Tai, patikėkit, pasiutusiai įdomu ir prasminga.“

 

Kai konkursas išeina iš konkurso salės

Birželio 28-ąją muzika persikėlė į Šeduvos žydų istorijos muziejų „Dingęs štetlas“.

Čia kartu grojo jaunieji konkurso atlikėjai Simonas Lacroix, Maria Sokolova, Eloisa Marie Aubert ir jų vertintojai – Rolanda Ginkutė, Jorge Gil García, Davidas Geringas, Maurizio Sciarretta, Zakharas Bronas.

Vien tai daug pasako apie konkurso dvasią: vakar jaunojo muziko klausėsi ir jį vertino komisija, o šiandien jis jau grojo viename koncerte su tais, kurie sėdėjo anapus vertinimo stalo.

Tačiau Šeduvoje Sondeckio pavardė suskambo dar kitame kontekste.

Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos direktorė Regina Marozienė muziejui perdavė Leonido Melniko dvitomę monografiją „Maestro Saulius Sondeckis“. Čia susitiko muzika ir šeimos istorija: Sauliaus Sondeckio tėvui Jackui Sondeckiui už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

Staiga Maestro pavardė įgijo dar vieną matmenį. Ne vien muzikos istorijos. Žmogaus pasirinkimo istorijos.

 

Kai mokiniai stoja greta mokytojų

Birželio 30-osios vakarą koncertų salėje „Saulė“ konkurso hierarchija tarsi išnyko. Scenoje buvo ir laureatai, ir juos vertinę profesoriai.

Pirmojoje koncerto dalyje kartu su jaunaisiais muzikais pasirodė Zakharas Bronas, Davidas Geringas, Jorge Gil García, Maurizio Sciarretta, Rolanda Ginkutė. Antrojoje jaunieji solistai jau stojo prieš Šiaulių miesto simfoninį orkestrą „Camerata Solaris“, diriguojamą Vilhelmo Čepinskio.

Grand Prix pelnė jaunoji Liuksemburgo smuikininkė Eloisa Marie Aubert ir Latvijos violončelininkas Maksims Skibickis.

Tačiau vienas gražiausių vakaro įspūdžių buvo pats šis susitikimas scenoje. Jaunieji muzikai, kurių dar prieš kelias dienas klausėsi ir kuriuos vertino profesoriai, dabar dalijosi su jais scena.

Mokiniai stojo greta mokytojų.

Gal tai ir yra viena gražiausių pedagogikos prasmių: auginti jauną žmogų iki tos akimirkos, kai gali su juo dalytis scena.

Tą vakarą ypatingai pagerbtas ir žmogus, be kurio šios scenos tikriausiai nebūtų buvę, – konkurso sumanytoja ir ilgametė meno vadovė Nijolė Prascevičienė. Hamburgo „Dall’Arco“ fondo prezidentas Michaelis Stricharzas jai įteikė medalį „Europos muzika“ už indėlį organizuojant Sauliaus Sondeckio tarptautinius konkursus ir puoselėjant Europos muzikinę kultūrą.

Daugiau kaip dvidešimt metų rengti konkursą nėra vien organizacinis darbas.

Tai reiškia kas kelerius metus iš naujo patikėti, kad verta.

 

2028-ieji

Baigiamajame koncerte buvo ir Sauliaus Sondeckio sūnūs Paulius ir Saulius.

Tad konkursas, visą savaitę tarsi kalbėjęsis su praeitimi, pabaigoje atsigręžė į ateitį – į 2028-uosius, kai bus minimos Sauliaus Sondeckio 100-osios gimimo metinės.

Sondeckių šeima su Šiaulių miesto savivaldybe jau tariasi, kaip ypatingai įprasminti Maestro atminimą. Šeimos sumanymas – mieste įamžinti drauge tėvą ir sūnų: tarpukario Šiaulių burmistrą, Pasaulio tautų teisuolį Jackų Sondeckį ir jo sūnų Saulių.

Ne sustingusius ant postamentų, o besikalbančius.

Šis sumanymas man pasirodė netikėtai artimas tam, ką visas tas dienas patyrėme konkurse.

Nes ir čia vyko pokalbis.

Sondeckis kalbėjosi su Geringu – per jo atmintį. Su Bronu – per jų ilgametę pažintį. Su Nijole Prascevičiene – per daugiau kaip dvidešimt metų auginamą konkursą. Su mumis, jį pažinojusiais, – per tai, ką iš jo išmokome.

O su pačiais jauniausiais, kurie Maestro niekada nebuvo sutikę?

Gal – per pirmąjį garsą.

Per reiklumą sau.

Per mokytojo ranką, kuri dar kartą sustabdo ir sako: „Ne, paklausyk. Gali gražiau.

Ateis kiti vaikai. Daugelis jų bus gimę jau po Sauliaus Sondeckio mirties.

Ir jeigu jie atvažiuos į Šiaulius ne tik laimėti premijos, bet ir išgirsti kitą, patikrinti save, mokytis, mąstyti, ieškoti savojo pirmojo garso, – vadinasi, Maestro vardas liks ne praeityje.

Jis bus ten, kur ir turėtų būti mokytojo vardas.

Ateityje…

 

 

 

VIII tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurso laureatai

SMUIKININKAI

A kategorija: I v. – Simonas Lacroix (Belgija); II v. – Aniceta Mikutaitė (Lietuva), Denis Khvichia (Estija); III v. – Nora Gauja (Latvija).

B kategorija: I v. ir Grand Prix – Eloisa Marie Aubert (Liuksemburgas); II v. – Bernadeta Januškaitė (Lietuva), Agnė Marozaitė (Lietuva); III v. – Eleanor Susanna Türk (Estija), Annaliisa Aren (Estija).

C kategorija: I v. – Bartosz Olszewski (Lenkija); II v. – Witold Waszkiewicz (Lenkija); III v. – Elfa Lejniece (Latvija).

D kategorija: I v. – Richard Kollert (Čekija); III v. – Pēteris Caune (Latvija).

VIOLONČELININKAI

A kategorija: I v. – Eliyahu Omarli Maruflenko (Suomija, Ispanija); II v. – Jēkabs Dubinskis (Latvija), Elizabete Barkāne (Latvija).

B kategorija: I v. – Regina Kuzmicova (Latvija); II v. – Rebeka Kuzmicova (Latvija).

C kategorija: I v. – Maria Sokolova (Lietuva); II v. – Smiltė Petrošiūtė (Lietuva); III v. – Paula Kokoreviča (Latvija).

D kategorija: I v. ir Grand Prix – Maksims Skibickis (Latvija).

 

 

 

Abstract

The 8^th International Saulius Sondeckis Competition for Young Violinists and Cellists in Šiauliai was not only a test of young performers’ artistic skills, but also a vivid reflection of the Maestro’s enduring pedagogical legacy. His pupils, colleagues, and those who have nurtured the competition for more than two decades spoke about the string tradition fostered by Sondeckis, his artistic rigour, his ability to develop musical personalities and, above all, a distinctive way of thinking about music. Members of the international jury, including Zakhar Bron, David Geringas, Maija Prēdele and Jorge Gil García, praised the young musicians’ high professional standards, individuality and the work of their teachers.

The competition also featured masterclasses, a concert bringing together young performers and jury members at the Lost Shtetl Museum of Jewish History in Šeduva, and a final concert with the Šiauliai City Symphony Orchestra Camerata Solaris. The Grand Prix awards went to Luxembourg violinist Eloisa Marie Aubert and Latvian cellist Maksims Skibickis. As the centenary of Saulius Sondeckis’s birth approaches in 2028, discussions initiated by his family and the Šiauliai City Municipality about commemorating the Maestro extend the central idea of the competition: a true teacher’s legacy does not belong to the past – it lives on in pupils and is passed from one generation to the next.