Remigijus Vitkauskas
Vėlyvą vakarą tamsioje ir tuščioje Filharmonijos salėje paslaptingai skamba vienišas trombonas. Tai naujasis orkestro trombonų grupės koncertmeisteris ruošia iki šiol dar negrotą kūrinį. Ir ne tik jis – savo eilės parepetuoti scenoje laukia ir kiti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantai, kurie tradiciniame kasmet rengiamame koncerte „Orkestras iš arti“ taps solistais.
Sausio 25-osios koncertą „Orkestras iš arti. LNSO, Modestas Pitrėnas“ pradėjo antrųjų smuikų grupės narė Lina Miniutė-Maniušienė. Ji virtuoziškai pagrojo svajingąjį Edwardo Elgaro „Meilės pasveikinimą“ („Salut d´amour“) smuikui ir orkestrui, op. 12.
Sigitas Gailius ir Andrius Rekašius įspūdingai atliko Izraelyje gimusio, šiuo metu JAV gyvenančio kompozitoriaus, pedagogo ir dirigento Avnerio Dormano Koncertą dviem perkusininkams ir orkestrui „Prieskoniai, kvepalai, toksinai!“ („Spices, Perfumes, Toxins!“). Atlikėjai meistriškai sujungė hebrajiškas melodijas su šiuolaikinio džiazo elementais.
Andrius Žiūra atskleidė fantastiškas klarneto galimybes atlikdamas Carlo Nielseno Koncertą klarnetui ir orkestrui, op. 57.
Fleitininkas Giedrius Gelgotas iš užmaršties prikėlė Benjamino Gorbulskio, kurio 100-ąsias gimimo metines minėsime šiemet, Koncertą fleitai ir orkestrui Nr. 1 F-dur. Jis tarsi grąžino publiką į praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai kompozitorius dar nebuvo parašęs daugelio savo nepaprastai populiarių estradinių dainų ir kitų lengvojo žanro kūrinių.
Orkestro fagotininko Artūro Mikoliūno „Belmonto tokatos bliuzu“ („Belmont Toccata in Blues“) trombonui ir simfoniniam orkestrui premjerą parengė Albinas Gražulis. Jo virtuoziškai pagrota trombono partija paliudijo produktyvų kompozitoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimą.
Joana Daunytė paskambino Camille´io Saint-Saënso Koncertinę pjesę (Morceau de concert) arfai ir orkestrui, op. 154. Solistė, žinomos muzikuojančios šeimos narė, plėtoja jos tradicijas meistriškumo ir giliųjų dvasinių vertybių raiškos linkme.
Antonio Pasculli kūrinį „Gražūs prisiminimai apie „Traviatą“ („Simpatici ricordi della „Traviata“) obojui ir orkestrui atliko obojininkas Viktoras Palejus. Jis puikiai atskleidė ne tik melodingą instrumento prigimtį, bet ir pademonstravo „Traviatos“ šampano purslais žėrinčius techninius pasažus. Pagyrimo verta ilgamečio Lietuvos kamerinio orkestro koncertmeisterio ir LNSO artisto Boriso Traubo aranžuotė. Skriejantis raiškaus dirigento mosto kliudytas atlikėjo pultas nesutrikdė grojimo, net suteikė žaismės, o išgelbėta planšetė pelnė geranoriškas publikos šypsenas….
Koncerto staigmena ir baigiamasis akordas buvo Gaudo Pauliaus Krištaponio pasirodymas. Meistriškai, tiesiog žėrinčiai skambėjo Davido Poppero Vengrų rapsodija violončelei ir orkestrui, op. 68 (Maxo Schlegelio aranžuotė). Prieš keletą dienų atlikėjas tapo tėvu, tad galbūt ir šis įvykis lėmė tokį įkvėptą atlikimą. Jaunąjį violončelininką publika nusilenkti kvietė net tris kartus!
***
Apie tradicinį koncertą „Orkestras iš arti“ kalbėjomės su Lietuvos Nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta PRUSEVIČIENE.
– Neabejotinas Jūsų indėlis sudarant Nacionalinės filharmonijos koncertų programas. Ar su jomis nedisonavo „Orkestro iš arti“ repertuaras ir solistai?
– Dirbant vadove, tenka spręsti daugybę kasdienių finansinių, struktūrinių, ekonominių užduočių, tad padėti kolektyvų vadovams ir kviestiniams dirigentams sudaryti programas yra didžiausias džiaugsmas. Tai tarsi grįžimas prie savo ištakų, prie studijų laikų.
„Orkestro iš arti“ koncertuose vyrauja laisvas kiekvieno atlikėjo požiūris į repertuarą, visiškai nesinori diktuoti, komentuoti ir įsiterpti į jo pasirinkimo procesą. Šių metų koncerto programoje ypatingo dėmesio vertas Benjamino Gorbulskio opusas fleitai su orkestru, nes rugsėjo 14 d. minėsime kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines. Nors tai socialistinio realizmo laikotarpiu parašytas kūrinys, tačiau muzikinė raiška tikrai profesionali, daug kam galima pasimokyti kūrybinio meistriškumo. Nuostabu, kad mūsų orkestrantai randa tokių kūrinių.
– Ko palinkėtumėte orkestrui ir jo solistams?
– Palinkėčiau šio koncerto atlikėjams pasijusti tikrais solistais, išsiskirti iš orkestro audinio. Miela, kad orkestro fagotininkas A. Mikoliūnas beveik kasmet koncertui parašo po naują kūrinį. Tai jau antras mūsų orkestro kompozitorius – dažnai atliekame violončelininko Arvydo Malcio opusus.
Koncerto „Orkestras iš arti“ formatas sulaukia vis didesnio publikos dėmesio. Šiandien – absoliutus anšlagas, tenka net paliesti neparduodamos devintosios eilės rezervą. Labai džiaugiuosi matydama orkestro artistų įsitraukimą į šio koncerto ir kitas programas, tai ypač buvo jaučiama atnaujintame Vilniaus oro uoste, pavadintame Čiurlionio vardu, įrašant simfoninę poema „Miške“, dalyvaujant Lietuvos pajūryje kurtame filme-koncerte „Piknikas su Čiurlioniu“. Muzikinio veiksmo drąsa orkestras kuria dėmesį sau…
– Gal tai lemia orkestro aukštai išsikelta profesinio meistriškumo kartelė?
– Taip, be abejo. Gal dėl to pas mus veržiasi žymūs dirigentai, tokie kaip legendinis Christophas Eschenbachas. O su Victorienu Vanoostenu pasirašyta trejų metų pagrindinio kviestinio dirigento sutartis. Bendradarbiausime ir su Mirga Gražinyte, ir daugeliu kitų dirigentų. Tai didžiulis proveržis mūsų Nacionalinio orkestro gyvenime.
***
Mintimis apie orkestrui itin svarbų renginį pasidalino LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas PITRĖNAS.
– Kuo Jums naujas 2025 metų koncertas „Orkestras iš arti“?
– Kaip sakė Heraklitas, neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę. Mūsų orkestro narių yra daug ir visi turi ką pasakyti tiek grodami kolektyve, tiek pasirodydami kaip solistai, todėl kiekvienų metų koncertas vis kuo nors būna naujas. Pirmiausia jis žavus įvairove, eklektiškumu, nuotaikų kaita… Vieni renkasi sudėtingesnes muzikines drobes, kiti miniatiūras. Šių metų programoje mažiau styginių spalvos, bet, žinoma, skamba ir smuikas, ir violončelė, kuriai skirtu kūriniu baigėme koncertą. O jei ir arfą priskiriame prie styginių, tai pusiausvyra išlaikyta. Svarbiausia, kad ši graži tradicija vienija kolektyvą. Tai – mūsų didelės šeimos „balius“, kuriame netrūksta įvairių charakterių, muzikinių apsistumdymų, bet visi stengiasi vienas kitam padėti. Iš kitos pusės, labai smagu, kad koncertas mėgstamas ne tik orkestro, bet ir publikos. Tad mes tiesiog negalime šios tradicijos nepuoselėti, jau planuojamas kitų metų pasirodymas.
– Ar šioje programoje Jus kas nors nustebino – partitūra, instrumentuotė, solisto raiška?
– Visi atlikėjai man kaip viščiukai perekšlei yra vienodai mieli, juos visus labai gerbiu, vertinu ir myliu. Didelį įspūdį paliko Gaudo Pauliaus Krištaponio pasirodymas. Jis groja ne prie pirmųjų pultų, bet techniškai sudėtingą kūrinį atliko kokybiškai ir gražiai. Atradimas – Giedriaus Gelgoto surastas ir atgaivintas mūsų populiariosios muzikos klasiko B. Gorbulskio opusas fleitai su orkestru. Jis negirdėtas ne tik man, orkestro nariams, bet ir visai fleitininkų bendruomenei. Su Giedriumi planuojame jį įtraukti į studijų planus. Kūrinys gal kiek plakatiškas, yra sovietinio dvelksmo, bet sukomponuotas labai meistriškai.
Daugiausia dirbti reikėjo su Carlo Nielseno Koncertu klarnetui ir orkestrui – jo klarneto partija yra begalinio sunkumo, turbūt yra tik keletas koncertų, kurie galėtų prilygti savo techniniais iššūkiais. Esu dėkingas ir orkestro stygininkams už titanišką darbą akompanuojant. Man, kaip dirigentui, taip pat buvo nelengva dirbti su šia partitūrą. Na, ir hebrajiškas opusas… Dormano kūrinys perkusiniams instrumentams – labai spalvingas, rytietiškos manieros. Kartu jis labai akademiškai orkestruotas, bet skamba tikrai nevakarietiškai. Ugningai groję mūsų vyrukai koncertui suteikė ypatingą spalvą.
Malonu, kad kiekvienais metais sulaukiame specialiai koncertui parašyto kūrinio, taigi formuojasi graži tradicija. Šį kartą tai yra mūsų orkestro fagotininko A. Mikoliūno „Belmonto tokata bliuzu“ trombonui ir simfoniniam orkestrui.
– Ko palinkėtumėte tradicinio renginio dalyviams?
– Pasiruošti tokiam koncertui reikia laiko, tad pirmiausia palinkėčiau jo rasti, kad galėtume patogiau išdėstyti repeticijas, kad solistams ir visiems atlikėjams būtų mažiau streso. Sau palinkėčiau ramybės. O mūsiškiai yra fantastiški, neturiu jiems jokių pageidavimų. Manau, kad ir kitais metais jie stebins fantazija ir išradingumu.