Kai koncertas tampa įvykiu
Audronė ŽIGAITYTĖ
Į Šiaulius balandžio 15-ąją vykau gana skeptiškai nusiteikusi. Prisipažinsiu atvirai – nei Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra, nei Maxo Brucho Pirmasis koncertas smuikui, net ir Beethoveno Trečioji simfonija nėra tie kūriniai, dėl kurių mesčiau visus darbus ir važiuočiau į kitą miestą. Vakaro solistas Philippe´as Quintas (JAV), pasaulinio garso smuikininkas, taip pat neatrodė pakankama tokios kelionės priežastis.
Važiavau dėl Šiaulių miesto simfoninio orkestro ir Vilhelmo Čepinskio. Būtent jis pakvietė, žadėdamas neeilinį vakarą.
Prieš daugelį metų, kai Vilhelmas dar buvo stulbinantis smuikininkas vunderkindas. esame nemažai bendravę. Vėliau jis tarsi pradingo iš mano akiračio. Ir štai dabar – netikėtas sugrįžimas Šiauliuose. Ne deklaracijomis, ne ambicingais pažadais, o su labai konkrečiu rezultatu – skambančiu orkestru.
Tai, ką tą vakarą išgirdome pilnutėlėje Šiaulių koncertų salėje „Saulė“, iš tiesų buvo sunku numatyti.
Per labai trumpą laiką „Camerata Solaris“ – Šiaulių miesto simfoninis orkestras – jau atliko tris Beethoveno simfonijas: Penktąją, Septintąją ir dabar Trečiąją, „Herojinę“. Vien tai savaime daug pasako apie kolektyvo ambicijas ir užmojį. Tačiau svarbiausia net ne repertuaro sudėtingumas, o tai, kad salėje skambėjo ne „projektinis“ orkestras, ne atsitiktinai suburta sudėtis, bet gyvas, emocionaliai mąstantis organizmas.
Labiausiai stebino orkestro vidinė energija. Muzikantai grojo su tokiu užsidegimu, tarsi kiekvienam šis koncertas būtų asmeniškai svarbus. Puikiai skambėjo pūtikų grupė, tačiau bene didžiausią įspūdį paliko gerokai iš styginių grupės išsiskyrusi… kontrabosų grupė, vedama vilniečio Dainiaus Rudvalio. Retai tenka girdėti taip stabiliai, muzikaliai ir kartu gyvai kvėpuojantį orkestro pamatą.
Vakaro svečias – pasaulinio lygio smuiko virtuozas Philippe´as Quintas – publiką užbūrė jau pirmaisiais Brucho koncerto garsais. Šis kūrinys reikalauja ne tik virtuoziškos technikos, bet ir ypatingo emocinio jautrumo, gebėjimo instrumentu „dainuoti“. Ph. Quinto interpretacijoje dominavo sodrus tonas, subtili agogika ir natūraliai kvėpuojanti kantilena. Tačiau ne mažiau svarbu buvo ir tai, kas vyko tarp solisto ir orkestro. Vilhelmas Čepinskis šį kūrinį dirigavo ne „iš viršaus“, o iš vidaus – kaip smuikininkas, puikiai pažįstantis kiekvieną partitūros natą, frazės vingį, įtampos akimirką, kiekvieną kvėptelėjimą. Jo kuriamas akompanimentas buvo ne fonas, ne pritarimas, bet gyvas dialogas su solistu, lygiavertė muzikinė partnerystė. Po tokio puikaus atlikimo sulaukėme staigmenos – tarsi kvapniausias balzamas mus pamalonino bisui Ph. Quinto su orkestru atmintinai (!) atlikta Balio Dvariono „Prie ežerėlio“.
Koncertą pradėjusi Mozarto operos „Don Žuanas“ uvertiūra stilistiškai kontrastavo su likusia programos dalimi. Reikia pripažinti, kad šis opusas kolektyvui tapo rimtu stilistiniu iššūkiu. Mozarto muzikai būtinas skaidrumas, klasicistinis grakštumas ir artikuliacijos lengvumas šį vakarą vietomis pasidavė vėlesnių epochų įtakai. Atlikimas skambėjo pernelyg masyviai, tarsi jau būtų persmelktas vėliau skambėjusio Beethoveno dramatizmo. Nors įžangos dramatizmas tokį svorį iš dalies pateisino, pagrindinėje uverti8ros dalyje pritrūko mozartiško lengvumo ir skaidraus „burbuliavimo“. Šis interpretacinis poslinkis dar kartą priminė, koks sudėtingas ir reiklus yra Vienos klasiko stiliaus pajautimas jaunam kolektyvui.
Beethoveno Trečioji simfonija tą vakarą skambėjo kaip gyvas dramatinis pasakojimas. Orkestras muziką atliko aiškiai jausdamas dramaturginę kryptį ir kurdamas emocinę įtampą.
Jau pirmojoje dalyje Allegro con brio iš karto buvo juntamas ne atsargus „įėjimas“ į Beethoveno stilių, bet ryžtingas simfoninio pasakojimo užmojis. Muzika skambėjo veržliai, plačiai, vietomis net rizikingai, tačiau būtent tas rizikos pojūtis kūrė gyvybę. Orkestras negrojo „saugiai“. Beje, kadangi simfonija buvo įrašoma, turėjome laimės pirmąją dalį išgirsti tarsi bisą po audringų ovacijų – ir viskas, kas galėjo būti įvardinta kaip maži netikslumai, išnyko – pakartojimas buvo tobulas!
Antroji dalis Marcia funebre (Adagio assai), dažniausiai atskleidžia ir orkestro, ir dirigento gebėjimus. Būsenų kaita buvo perteikta tobulai, muzika netikėtai įgijo vidinės tylos ir susikaupimo. Dingo išorinis efektingumas, atsirado labai tikras dramatizmas. Buvo akimirkų, kai salėje tvyrojo beveik fiziškai juntama įtampa.
Skerco (Scherzo Allegro vivace) dalyje orkestras tarsi atgavo kvėpavimą – vyravo lengvumas, gyvas ritminis pulsas, natūraliai kylanti energija. Ypač ryškiai šioje dalyje atsiskleidė pūtikų grupė, tačiau visą laiką jautėsi ir tvirtas styginių pamatas – kontrabosų fundamentas.
Finale (Allegro molto) labiausiai stebino ne triumfo deklaracija, bet nuolatinis muzikos judėjimas, nerimstanti vidinė tėkmė. Orkestras grojo emocionaliai, pakiliai, dirigentas logiškai kūrė kulminacijų ir atoslūgių bangas, vesdamas koncertą vainikuojančios pabaigos link.
Gal ir galima būtų ieškoti atskirų netobulumų, tačiau koncerto metu jie atrodė visiškai nereikšmingi. Kur kas svarbiau buvo tai, kad salėje gimė retas dalykas – tikras muzikinis išgyvenimas. Publika klausėsi nepaprastai susikaupusi, atrodė, kad alsuoja drauge su orkestru.
Vilhelmas Čepinskis tą vakarą atsiskleidė kaip anas vaikystės vunderkindas – tik smuiką jo rankose pakeitė kiek didesnis „instrumentas“ – orkestras. Ir nejučia pagalvojau, kad gal dirigentui svarbiausia ne rankų technika ir net ne absoliutus partitūros tikslumas – būtini, bet muzikos stebuklo dar nesukuriantys veiksniai. Turbūt kur kas svarbesnis yra gebėjimas taip aiškiai ir įtaigiai mąstyti ir jausti muziką, kad orkestras patikėtų ir atlieptų, tarsi skaitytų dirigento mintis. Kai dirigentas turi vidinę kūrinio atlikimo viziją, jaučia dramaturgiją, kai pats dega muzika – orkestras tai pajunta ir ne vykdo nurodymus, bet kuria tą muziką kartu. Gal tikrasis dirigento autoritetas ir gimsta ne per išorinį valdymą, bet iš gebėjimo įžiebti bendrą muzikinės minties energiją… O tada… Tada muzika net fiziškai veikė, užbūrė pilnutėlę salę, kurioje, regis, telpa apie 800 klausytojų. Visą koncertą tvyrojo toks susikaupimas, kad kartais atrodė, jog žmonės net nekvėpuoja. Šiandien tai beveik neįtikėtina. Juolab Šiauliuose, kuriuos įvairių tyrimų analitikai neretai įvardija kaip „kultūrinę atskirtį patiriantį regioną“.
Po koncerto vis galvojau: kodėl ši publika tokia dėmesinga? Tokia nuovoki? Kodėl ji taip giliai reaguoja į simfoninę muziką?
Ir, regis, radau atsakymą.
Šiaulių „Juventos“ gimnazijoje daugelį metų dirbo profesorius Eduardas Balčytis – žmogus, sukūręs nuoseklią muzikos mokymo bendrojo ugdymo mokyklose sistemą. Jo veikla buvo daug daugiau nei pamokos – tai buvo muzikinio mąstymo ugdymas. Net ir profesoriui išėjus, jo mokiniai bei pasekėjai tęsė pradėtą darbą. O visai neseniai, kai buvo mėginama šią sistemą suvienodinti su visur taikomu formaliu muzikos mokymu, „Juventos“ gimnazija sugebėjo apginti savo kryptį. Tad suskaičiuokime, kiek kartų išauginta šioje mokykloje.
Šiandien matome rezultatą. Publika neatsiranda iš niekur. Ji ugdoma dešimtmečiais. Ugdoma nuosekliai, kantriai, tyliai. Ir kartais vieno žmogaus darbas gali pakeisti viso miesto kultūrinį kraštovaizdį. Tik skaudu, kad pats Eduardas Balčytis šių savo darbo vaisių jau nebemato.
Šiauliuose tą vakarą skambėjo ne tik Mozartas, Bruchas, Beethovenas. Skambėjo tikėjimas muzika. Tikėjimas, kad simfoninis orkestras gali tapti miesto tapatybės dalimi. Kad publika gali klausytis susikaupusi. Kad regionas gali gyventi didžiosios muzikos ritmu ne prasčiau nei sostinė.
Ir tai buvo viena stipriausių koncertinių patirčių, kurias pastaruoju metu teko išgyventi Lietuvoje.