Tomas BAKUČIONIS
Vasario 13-osios pavakare į istorinę Lietuvos mokslų akademijos salę rinkosi gausi muzikų ir kitų kultūros žmonių bendruomenė, o šio susitikimo kaltininkas buvo Viktoras Gerulaitis, kuris pastaraisiais metais prisistato esąs ne muzikologas (kas būtų pagal diplomą) ar menininkas, o tiesiog švietėjas. Renginio intencija šįsyk buvo neeilinė: švietėjui Viktorui Gerulaičiui vasario 12-ąją sukako 75-eri, taigi jubiliejaus proga – kūrybos vakaras. Jo afiša skelbė, kad pas Gerulaitį svečiuosis Franzas Schubertas ir Niccolò Paganini… O tai jau tikrai gerulaitiškas reikalas.
Prisimenant Viktoro Gerulaičio skaitytas Vakarų muzikos istorijos paskaitas anuometėje Valstybinėje konservatorijoje (teko man toks džiaugsmas), o ir nesyk girdėjus jo pristatomas koncertines programas, kompaniją galima būtų papildyti – šalia minėtųjų Schuberto ir Paganini „pasisodinti“, pavyzdžiui, patį Austrijos imperatorių Pranciškų Juozapą, nes Viktoro pasakojimai niekada nebūna tik apie muziką ar muzikus. Tai – labai kontekstualūs istoriniai ekskursai į anų laikų visuomenes, tarytum koks dokumentinis-vaidybinis spektaklis, kurio herojais ir Gerulaičio pašnekovais tampa istorinės personos (ir nebūtinai vien muzikantai).
Originalu? Ko gero. Įdomu? Velniškai, bet tam reikia būti Viktoru Gerulaičiu, nes auditorijos sudominimas tokio žanro pasakojimais priklauso ne tik nuo pasakotojo erudicijos (ko, beje, Viktoras baisiausiai kratosi), tai tiesiog duotybė. Šį teiginį patvirtintų visi, prisimenantys devyniasdešimtiniais ir vėliau Gerulaičio vestas nepaprastai populiarias radijo ir TV laidas „Tautos gaida“, „Likimai“, „Muzikos istorijos“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“ ir kt. Akivaizdu, kad ir šįsyk pasakojimai apie Schubertą ir Paganini bei jų laikmetį abejingų nepaliko, kaip ir kone trilerį primenanti istorija apie 1989-aisiais iš Maskvos biurokratų gniaužtų išplėštus 200 tūkst. rublių Lietuvos kompozitorių sąjungai, kai ši atsiskyrė nuo SSSR kompozitorių sąjungos; kaip ir salėje skambėjusi tarsi ore sklandanti Schuberto Fantazija fortepijonui keturioms rankoms f-moll (vienas paskutinių jo kūrinių, Gerulaičio apibūdintas kaip bene liūdniausia ir labiausiai nostalgiška muzika (neįmanoma ginčytis…); kaip ir kompozitoriaus biografijos nuotrupa apie ore kabantį mažojo Franzo lopšį…
Jubiliejiniuose vakaruose – neišvengiamos ir būtinos padėkos, šįsyk Vaclovui Paketūrui, Juozui Gaudrimui, Adeodatui Tauragiui (buvę mokytojai, kurie jau ramybės laike), Maestro Juozui Domarkui (sėdėjusiam pirmoje eilėje dešinėje), kadaise „paskolinusiam“ batutą su visu orkestru… Šioje garbingų padėkos nusipelniusių vyrų kompanijoje buvo ir labai svarbi Dama – paskutinė jau nebeegzistuojančių, bet kadais buvusių labai svarbių Lietuvos menininkų rūmų direktorė, dabar Mokslininkų rūmų vadovė Aldona Daučiūnienė. Menininkų rūmų neliko, sakykime tiesiai šviesiai, juos iš mūsų atėmė politikai, tačiau liko tų rūmų dvasia ir menininkai, kuriuos kaip tik ir suburia Aldona Daučiūnienė.