Tomas Bakučionis
PENKIASDEŠIMT PIRMOJI ČIURLIONIUKŲ OPERA
Abiturientų opera jau seniai tapo išskirtiniu Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos reiškiniu, jos vizitine kortele. Per penkis dešimtmečius keitėsi operos pristatymo laikas (daugelį metų ji būdavo rodoma Naujųjų išvakarėse, vėliau – sausį), pastatymo principai, mokinių įsitraukimo mastas. Nuolat kito ir pati koncepcija – buvo statomi tiek jau egzistuojantys veikalai, tiek ir pačių mokinių sukurti nuo A iki Ž. Pirmieji pastatymai labiau primindavo koncertinius variantus, ilgainiui juose gausėjo scenografijos ir baleto elementų, o kai opera iš mokyklos koncertų salės persikėlė į Šokio teatrą, atsirado kur kas daugiau techninių galimybių, bet ir daugiau pagundų nukrypti nuo žanro esmės, o juk kiekviena opera prasideda nuo muzikos…
Šiemet mokyklos bendruomenę ir gerbėjus dvyliktokai subūrė antrąjį sausio savaitgalį (9–10 d.), ir visas tris dienas, įskaitant ir generalinę repeticiją, Šokio teatro salė buvo sausakimša.
51-osios operos tema abiturientai pasirinko Jūratės ir Kastyčio meilės legendą, tad sceną išvydo dviejų veiksmų opera-baletas „Jūratė ir Kastytis“. Manau, kad spektaklis yra būtent tokio žanro, nes čia daug ryškių ir gražių šokių, taip pat ir solinių, epizodų. Spektaklio choreografija, kurioje vyravo šiuolaikinio šokio stilistika, paliko darnumo ir išbaigtumo įspūdį, scenografijos sprendiniai išradingai buvo jungiami su šokio plastika, pavyzdžiui, banguojančios jūros scenose. Muzikinė kalba gerai balansavo tarp kelių stilistikų – neoromantizmo, minimalizmo, miuziklo ir džiazo, abiejuose veiksmuose buvo gražių muzikinių akcentų, o antrajame veiksme girdėjome ir prasmingų M. K. Čiurlionio kūrinių citatų. Pasak pačių jaunųjų kompozitorių, tomis citatomis jie grindė leitmotyvų sistemą, taip siekdami septynių operos autorių komponuojamos muzikinės medžiagos vientisumo. Antai Čiurlionio baladė fis-moll (VL 272a arba DK 183) panaudota Jūratės (antrame veiksme), Antrasis preliudas (Andante, VL 270) – Kastyčio temoms. Meilės temai pasirinktas preliudas G-dur (VL 338 arba DK 314) iš Trijų preliudų viena tema. Antrame veiksme galima išgirsti ir simfoninės poemos „Miške“ fragmentų, Variacijų dainos „Bėkit, bareliai“ tema citatų. Taip operos autoriai priminė ne tik apie prasidėjusius jubiliejinius Čiurlionio metus, bet ir jo kūrybos puslapius, nes kompozitorius norėjo sukurti operą „Jūratė“, buvo nupiešęs net scenografijos eskizą.
Detaliai neanalizuojant „Jūratės ir Kastyčio“ muzikos ir paties pastatymo, naujausią čiurlioniukų kūrinį vis dėlto galima vertinti kaip paraišką profesionaliajam teatrui.
Prie projekto dirbo apie 100 mokinių, tad čia visus išvardyti būtų neįmanoma. Operos pastatyme dalyvavo 8–12 klasių mokinių simfoninis orkestras, 7–12 klasių choras, 9–12 klasių baleto ir šiuolaikinio šokio specialybių mokiniai ir ritmo grupė. Kūrybinės komandos pagrindą sudarė mokyklos dvyliktokai. Muziką sukūrė Joris Mikužis, Vilius Aleinikovas, Rokas Raibis, Jokūbas Kokanauskis, Jonas Kaminskas, Rimgailė Pirmaitytė, Vasarė Vaičiulytė. Libreto autoriai – Valda Bekešiūtė, Jonas Kaminskas, Giedra Julija Tutkutė, Adelė Patricija Sederevičiūtė. Choreografai – Elzė Činčytė, Rūta Karečkaitė, Vasarė Grinevičiūtė, Vasara Burokaitė, Aleksandrs Sergejevs. Režisierės – Unė Kvietkauskaitė, Elena Gelminė Tamošaitytė, Minija Skuodaitė, dirigentai – Vilius Aleinikovas, Jonas Kaminskas. Scenografai – Aleksandra Ivanova, Justė Rimkutė, Evita Bačiulytė, Jonas Dobilas, Domantas Šimas, Junda Siudikaitė, dailininkų komandos vadovė bei šviesų dailininkė – Aleksandra Ivanova. Kostiumų dailininkės – Justė Rimkutė, Adelė Žvinytė, Agota Darulytė, Eglė Vanagaitė, Adelė Patricija Sederevičiūtė. Grafikos dizaineriai – Kotryna Grudzinskaitė, Margiris Ajauskas, vizažistės – Agota Darulytė, Ūla Dagytė. Prie scenografijos ir apšvietimo taip pat dirbo gausi padėjėjų komanda: Eglė Vanagaitė, Paulius Botyrius, Nojus Jeglinskas, Linas Ramanauskas, Nemunas Kavaliauskas, Kotryna Grudzinskaitė, Adelė Patricija Sederevičiūtė, Ūla Dagytė, Agota Darulytė, Ugnė Vasiliauskaitė, Liepa Bžuzauskaitė, Elzė Činčytė, Ieva Repšytė, Nojus Žiauberis, Linas Ramanauskas. Pagrindinius solinius vaidmenis atliko ne tik dvyliktokė Izabelė Vasiliauskaitė (Jūratė) ir dešimtokė Barbora Markauskaitė (Motina), bet ir mokyklos alumnai Augustinas Rimkevičius (Kastytis), Deivydas Strazdas Gudaitis (Perkūnas). Kitų vaidmenų atlikėjai: Kamilė Dilnikaitė, Laura Degollado-Brito (padėjėjos), Augustas Bareikis, Justas Jodzevičius, Martynas Popovas, Rokas Rolskis ir Jonas Čipkus (žvejai).
Projekto vadovai – Austėja Jauniškytė (ji ir orkestro koncertmeisterė bei projekto finansininkė), Jonas Kaminskas, Vasarė Vaičiulytė, orkestro vadybininkės – Kotryna Platūkytė, Rimgailė Pirmaitytė, choro vadovė – Kamilė Dilnikaitė.
Būtina pristatyti ir projekto mentorius. Mokyklos direktoriaus pavaduotoja muzikos ugdymui Eglė Čobotienė, šias pareigas einanti jau devynioliktus metus, – pati buvusi čiurlioniukė, kadaise dalyvavusi antrosios operos pastatyme. Dabar būtent ji vienuoliktokus, būsimuosius dvyliktokus, įveda į jiems dar nepatirtą organizacinį lauką, nes operos kūrimas nėra tik savo muzikinių idėjų užrašymas „Sibelius“ programa ir scenografijos eskizai. Tai imlus laikui, sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik kūrybinių, bet ir daugybės strateginių, vadybinių, komunikacinių, pagaliau ir biurokratinių kompetencijų, pavyzdžiui, raštų rėmėjams rašymą, nes tokių dalykų įprastose mokyklų ugdymo programose nėra. Nailia Galiamova, daugelį metų vadovaujanti mokyklos fonotekai ir dėstanti muzikos teorijos dalykus bei kompoziciją, jauniesiems operos kūrėjams nubrėžia kūrybines trajektorijas ir jau tuomet jie drąsiai gali žengti savo kojomis ir realizuoti menines idėjas. Į sceninio judesio paslapčių pasaulį operos statytojus vedė aktorius Vaidotas Martinaitis, nes scenoje veikia visai kitokia judėjimo „fizika“ nei paprastame gyvenime.
Mokyklos direktorius Dainius Numgaudis taip pat sirgo už operą (ir net tapo finansiniu rėmėju). Tai atskleidžia nuoširdus jo paatviravimas socialiniame tinkle „Facebook“: „Ši opera gimė sunkiai, kaip tikrame teatre – su ginčais, pykčiais ir atsiprašymais, ultimatumais ir atleidimais, kūrybinėse kančiose, kartais paskutinėmis minutėmis ieškant geriausio sprendimo ir suvokiant, kaip svarbu palaikyti pagrindinę čiurlioniukų legendą – abiturientų operą. Daugiau kaip šimtas kūrėjų sugebėjo būti jei ne kaip vienas, tai bent kaip du. Na gerai, kaip trys. Trys, žengiantys koja į koją savo ateities ir svajonių link.“
Išties, buvo visko, ir tai tegu lieka teatro užkaboriuose. Tačiau opera, visų pirma jos kūrėjams ir visiems dalyviams, buvo didžiulė atsakomybės, gyvenimo ir sugyvenimo mokykla. Ši mokinių karta yra beprotiškai ambicinga, imanti iš gyvenimo, iš savo mokytojų maksimumą profesionalumo ir patirties ir tai gebanti kūrybiškai panaudoti.
Ateityje dar visko bus, neabejoju, kad ir kitų operų, ateis kitos kartos. Tačiau kad ir kokios jos būtų, kol gyvuos čiurlioniukų opera, dėl mūsų valstybės ir jos kultūros ateities bus ramiau…
ATVERIAME ČIURLIONĮ
Vasario 16-osios išvakarėse Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla gausią ir įvairialypę menininkų bendruomenę sukvietė į renginį „Čiurlionis Open“, kuriuo pradėtos minėti net trys neeilinės sukaktys – M. K. Čiurlionio 150-osios gimimo metinės, mokyklos 80-metis ir Lietuvos profesionaliojo baleto 100-metis. Vieta pirmajam jubiliejiniam renginiui pasirinkta taip pat neeilinė – LDK valdovų rūmai. Idėjos autorius ir režisierius Rokas Misikonis sakė ieškojęs pusiau kamerinės erdvės, kurios interjeras būtų estetiškai sodrus, o žiūrovai sėdėtų arti atlikėjų, kad galėtų geriau pajusti pasirodymo atmosferą.
Pagrindinis akcentas renginyje buvo klasikinis baletas: M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai parodė 1970 m. Michailo Fokino sukurtą vienaveiksmį romantinį baletą „Šopeniana“ pagal F. Chopino muziką. Baleto „garso takelis“ dar kartą įrodo, kaip orkestrinei partitūrai puikiai tinka kompozitoriaus fortepijoniniai kūriniai (preliudai, valsai, polonezai), o Fokino darbas atkleidžia tos muzikos choreografiškumą ir vaizdingumą. Baleto mokiniams šis kūrinys svarbus tuo, kad formuoja klasikinio baleto estetikos pojūtį kiekviename judesyje, kiekvienoje mizanscenoje ir kiekvienoje (net kostiumo, laikysenos) detalėje.
„Šopeniana“ mokiniams yra pakankamai rimtas jų sceninės ir psichologinės ištvermės išbandymas, ypač kai tenka šokti vos už dviejų metrų nuo pirmoje eilėje sėdinčio mokyklos direktoriaus… Iš tokio atstumo galima pastebėti kiekvieną „nesankcionuotą“ kryptelėjimą, prakaito lašelius ant kaktos. Kad ir kaip ten būtų, šiuo atveju mokinius paruošę repetitoriai Neli Beredina, Rūta Kudžmaitė, Deimantė Korpusenkovienė, Danielius Kiršys, Petras Skirmantas gali pagrįstai didžiuotis savo auklėtinių, 8–12 klasių mokinių, pasirodymu tokioje suspaustoje erdvėje: viskas tikslu, apgalvotas kiekvienas judesiukas, nors šiek tiek suvaržytas, bet jausmingas polėkis kiekviename pas de deux. Pavyko ir statiniai paveikslai, o tai tikrai nėra lengva. Spektaklio režisierė ir baletmeisterė – Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, kostiumų dailininkė – Jolanda Andriulė, garso režisieriai – Artūras Stulpinas ir Žilvinas Andriušis, šviesų dailininkas – Alvydas Servutas.
Turiu pasakyti, kad sumanymas klasikinį baletą „implantuoti“ į Valdovų rūmus nebuvo pats tinkamiausias, nes klasikinio baleto estetika diktuoja tam tikrus reikalavimus erdvei, atstumui iki žiūrovų. Tokie dalykai, kaip baleto užkulisių „virtuvė“ su kojų pramankštinimais prie atramos ir puantų pasitaisymais, negali būti reginio dalimi, nes prieštarauja sakraliam, estetiniam klasikinio baleto pojūčiui, žiūrovai neturėtų skaičiuoti prakaito lašelių ant šokėjų kaktos, nors tikrai žino, koks sunkus yra baleto menas… Vis dėlto „Šopeniana“ – neabejotinai vienas sėkmingiausių ir įspūdingiausių mokyklos Baleto skyriaus darbų, vertas didelės scenos.
Po šokio spektaklio buvo atlikta kompozicija „Akmenėliai“, kuri gimė mokyklos vasaros stovykloje prie Baltijos jūros susitikus Muzikos ir Baleto skyrių mokiniams bei mokytojams. Jų bendro kūrybinio darbo rezultatas – unikalių sąskambių kompozicija panaudojant jūros nugludintus akmenis, harmoningas garso ir judesio ryšys. Muzikinį pagrindą sudarė Broniaus Kutavičiaus oratorijos „Iš jotvingių akmens“ ištrauka bei Karlo Jenkinso kūrinys „Adiemus“, kurį choras dainuoja šiek tiek mistine paties kompozitoriaus sukurta kalba, primenančia egzotiškiausius Žemės kampelius. Kompoziciją atliko mokyklos vyresniųjų klasių choras ir šiuolaikinio šokio programos 9–11 klasių mokiniai. Choro meno vadovas – Romualdas Gražinis, chormeisterė – Gitana Trimirkaitė, koncertmeisteris – Aleksandras Vizbaras, mušamųjų partijas atliko Muzikos skyriaus mokiniai Rokas Raibis ir Jonas Mikeliūnas, fleitos partiją – Rūta Tijūnėlytė. Choreografiją sukūrė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, Paulius Prievelis ir mokiniai.
Renginį vainikavo labai jautriai choro padainuota M. K. Čiurlionio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Beauštanti aušrelė“, tarsi išaugusi iš „Akmenėlių“ ir suteikusi dramaturginį akcentą visam vakarui, o svarbiausia – paskelbusi Lietuvai reikšmingų jubiliejinių metų pradžią.
- S. Mūsų lietuvių kalba labai turtinga, todėl slėpiningus tautos kultūros klodus galėtume atverti be marketinginių triukų su angliškuoju open. Juk net ir „Eurovizijoje“ jau pradedame dainuoti lietuviškai. Be abejo, yra galvojančių ir kitaip…