Jei dainuos vaikai – tai dainuos tauta
Kotryna LUKOŠIŪTĖ
2026 metų Lietuvos moksleivių dainų šventė
„Jei dainuos vaikai – tai dainuos tauta“, – yra sakęs kompozitorius, dirigentas ir pedagogas Juozas Karosas. Žvelgiant į 2026 metų Lietuvos moksleivių dainų šventę „Laiku. Ratu. Kartu“, atrodė, kad šie žodžiai išsipildė įspūdingiau, negu buvo galima tikėtis.
Vilniuje dainavo, grojo ir šoko visa jaunoji Lietuva.
Nuo liepos 3-iosios iki 6-osios sostinę užliejo spalvos, muzika ir jaunatviška energija. Gedimino prospektu žygiavo miestų ir rajonų delegacijos – su savo vėliavomis, tautiniais kostiumais, instrumentais, šūksniais ir dainomis. Vieni į Vilnių atvyko iš didžiųjų miestų ir specializuotų meno mokyklų, kiti – iš nedidelių miestelių, kuriuose kiekvienas išsaugotas choras, orkestras ar šokių kolektyvas yra ne statistinis vienetas, o svarbi bendruomenės gyvenimo dalis.
Šventę pradėti eisena pasirinkta neatsitiktinai. Dar nepasirodę didžiosiose scenose, vaikai tapo matomi pačiame mieste. Jie nebuvo tik būsimų koncertų atlikėjai – kelioms dienoms tapo tikraisiais Vilniaus šeimininkais.
Žiūrovus įtraukė ne vien vaikų gausa, bet ir jų džiaugsmas būti kartu. Publika plojo delegacijoms, skandavo miestų vardus, mojavo pažįstamiems ir nepažįstamiems. Sunku buvo išlikti nuošalyje: šventė naikino ribą tarp scenos ir žiūrovų, tarp dalyvio ir stebėtojo. Net žmogus, neturintis savo vaiko ar anūko kuriame nors kolektyve, galėjo pajusti keistai asmenišką pasididžiavimą.
Tai buvo mūsų vaikai.
Jie dainavo, šoko, grojo, klausėsi dirigentų ir veikė išvien.
Dvidešimt keturi tūkstančiai jaunų žmonių
Šventės mastas buvo išskirtinis. Daugiau kaip 24 tūkstančiai dalyvių, 884 kolektyvai iš visų 60 Lietuvos savivaldybių – chorai, šokių grupės, folkloro ir liaudies instrumentų ansambliai, pučiamųjų bei akordeonų orkestrai. Palyginti su ankstesne Moksleivių dainų švente, surengta prieš dešimtmetį, dalyvių padaugėjo, nors bendras Lietuvos mokinių skaičius per tą laiką sumažėjo.
Keturių dienų programą sudarė ne vien baigiamoji Dainų diena. Katedros aikštėje koncertavo pučiamųjų instrumentų orkestrai, Kalnų parke vyko Ansamblių vakaras „Metų ritmu“, atskirame koncerte pasirodė Jungtinis akordeonų orkestras, „Twinsbet“ arenoje surengta Šokių diena „Ratu, ratu“. Šventę užbaigė Dainų diena „Laiku. Ratu. Kartu“ Vingio parke.
Įvairios programos atskleidė, kad gyvoji tradicija neapsiriboja choriniu dainavimu. Ją puoselėja liaudies instrumentų ir pučiamųjų orkestrai, folkloro ansambliai, šokių kolektyvai. Kiekviena šių sričių remiasi savo pedagogais, metodika, repertuaru ir nuosekliu kasdieniu darbu.
Vien Dainų dieną į bendrą chorą susibūrė apie 10 tūkstančių jaunųjų dainininkų. Vingio parke juos stebėjo daugiau kaip 30 tūkstančių žiūrovų. Organizatorių skelbiamais duomenimis, kitus šventės renginius taip pat lydėjo tūkstantinės auditorijos, o dalyvių eiseną Vilniaus centre palaikė apie 10 tūkstančių žmonių.
Skaičiai įspūdingi, tačiau jie neperteikia jausmo, kylančio tūkstančiams jaunų balsų vienu metu uždainavus tą pačią melodiją. Didelio choro galia slypi ne vien jo skambesyje. Dainuodamas jame vaikas pajunta, kad kiekvienas balsas yra svarbus, tačiau tikroji muzika gimsta girdint šalia esantį, sekant dirigentą ir kvėpuojant drauge. Tūkstančiai balsų susilieja į vieną chorą, tačiau jame svarbus kiekvienas.
Tai viena gražiausių pilietiškumo pamokų, kokias gali suteikti muzika.
Keturios dienos – šeši skirtingi pasakojimai
Kiekvienas Moksleivių dainų šventės renginys turėjo ne tik savo atlikėjų sudėtį, žanrą ir erdvę. Kiekvienas buvo kuriamas kaip atskiras pasakojimas apie laiką, žmogaus gyvenimo ratą, metų kaitą ir bendrystę.
Todėl šventė nebuvo vien didžiulis koncertas, suskaidytas į kelias dienas. Per šešias programas ji vis kitaip pasakojo apie laiką ir bendrystę: iš pradžių parodė gyvą ir įvairią Lietuvą, paskui leidosi į muzikos istoriją, gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklus, o finale sugrįžo prie vaiko – jo balso, vaizduotės ir ateities.
Liepos 3-ioji: Lietuva ateina į šventę
Pirmą kartą Moksleivių dainų šventę pradėjo dalyvių eisena Gedimino prospektu. Tai buvo ne vien iškilmingas atidarymas – eisenoje prisistatė visa Lietuva.
Savivaldybių vėliavos, vietos simboliai, tautiniai kostiumai, skirtingos tarmės ir jaunatviški šūksniai Vilniaus centrą pavertė gyvu Lietuvos žemėlapiu. Eisenoje greta ėjo didžiųjų miestų ir mažų miestelių, specializuotų meno ir bendrojo ugdymo mokyklų kolektyvai. Dar nebuvo bendros scenos, tačiau jau buvo bendras ritmas.
Eitynių koordinatorius Donatas Bakėjus ir visa organizatorių komanda sukūrė svarbią šventės pradžios dramaturgiją: pirmiausia ne koncertas, o susitikimas. Prieš susiliedami į tūkstantinius chorus ir orkestrus, Lietuvos vaikai galėjo pasirodyti savo krašto vardu.
Vakare Katedros aikštėje skambėjo Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Kartu skambiu ratu“. Maždaug 1,8 tūkstančio muzikantų ir šokėjų susijungė į darnų reginį, kuriame eisenos šurmulį pakeitė muzika, ritmas ir tikslus judesys.
Grojant pučiamųjų orkestre neužtenka gerai atlikti savo partiją – reikia girdėti kitus, sekti dirigentą ir išlaikyti bendrą ritmą. Katedros aikštėje orkestrai iš visos Lietuvos tapo vienu didžiuliu kolektyvu.
Pučiamųjų orkestrų koncerto meno vadovas buvo Remigijus Vilys, režisierius – Andrius Žiurauskas. Su jais drauge dirbo dirigentai, orkestrų vadovai, choreografai ir aikštės kompozicijų kūrėjai.
Liepos 4-oji: kelionė per muzikos laiką
Antroji diena prasidėjo Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jungtinio akordeonų orkestro koncertas „Kelionė laiku“ sutelkė daugiau kaip 300 jaunųjų akordeonininkų.
Meno vadovo Ričardo Sviackevičiaus parengta programa atskleidė akordeono stilistinę įvairovę – nuo klasikos ir lietuvių liaudies melodijų iki tango, miuzetės bei šiuolaikinės muzikos. Atskirų Lietuvos regionų orkestrai pristatė savo programas, o koncerto pabaigoje susijungė į bendrą orkestrą. Šv. Jonų bažnyčios akustika jo skambesiui suteikė sodrumo ir iškilmingumo.
Koncertą koordinavo Žilvinas Meškuotis, o jaunuosius atlikėjus parengė akordeono pedagogai ir regioninių orkestrų vadovai iš visos Lietuvos.
Vakare Kalnų parke vykęs Ansamblių vakaras „Metų ritmu“ pasiūlė jau kitokią laiko sampratą. Čia laikas buvo matuojamas ne šimtmečiais, o gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklu.
Programą pradėjo „Gyvybės ugniakuras“, po kurio žiemą keitė pavasaris, vasarą – ruduo. Liaudies dainos, rateliai, šokiai, kanklės, birbynės, skudučiai, kapelos ir folkloro ansambliai kūrė pasaulį, kuriame metų laikų kaita nėra vien gamtos reiškinys. Ji lemia žmogaus darbus, šventes, bendravimą ir vidines būsenas.
Ansamblių vakaro stiprybė buvo skirtingų tradicinės kultūros formų jungtis. Čia liaudies daina nebuvo atskiras koncertinis numeris, šokis – vien graži aikštės figūra, o instrumentinė muzika – intarpas tarp dviejų scenų. Visi elementai dalyvavo bendroje metų rato dramaturgijoje.
Ansamblių vakaro metų ciklą scenoje įkūnijo meno vadovo Edgaro Supruno ir režisierės Leokadijos Dabužinskaitės vadovaujama kūrybinė komanda. Tačiau reginio gyvybė gimė iš šimtų vietos vadovų darbo – būtent jie išmokė vaikus ne tik atlikti repertuarą, bet ir suprasti tradicijos kalbą.
Liepos 5-oji: žmogaus gyvenimas sukasi ratu
Šokių dienos „Ratu, ratu“ centre atsidūrė ratas – viena seniausių lietuvių liaudies choreografijos figūrų ir kartu universali gyvenimo metafora.
Arenos erdvėje šeši tūkstančiai šokėjų kūrė nuolat kintančius raštus. Vienas ratas skildavo į mažesnius, šie jungėsi į naujas figūras, iširdavo ir vėl susitikdavo. Iš viršaus matoma aikštės kompozicija priminė: kiekvienas šokėjas joje tėra mažas taškas, tačiau be jo subyrėtų visas ornamentas.
Programoje kartu šoko įvairaus amžiaus vaikai ir jaunuoliai – nuo pačių mažiausių iki abiturientų. Vaikystės žaidimas pamažu virto jaunuolių šokiu, bendruomenės susitikimu, metų ir kartų kaita. Tradicinė choreografija čia buvo ne demonstruojama, o perduodama: mažiausieji perėmė judesius, kuriuos vyresnieji jau šoko drąsiau ir brandžiau.
Šokių dienos programą parengė meno vadovė Živilė Adomaitienė ir režisierė Felicija Feiferė, o jos meninį vaizdą kūrė choreografų, baletmeisterių, muzikos aranžuotojų, kostiumų ir vaizdo dailininkų grupė. Vis dėlto šešių tūkstančių šokėjų tikslumas prasidėjo ne arenoje. Jis buvo rengiamas šimtuose vietinių repeticijų salių, kur kolektyvų vadovai kantriai mokė kiekvieną žingsnį ir aikštės brėžinį.
Liepos 6-oji: visi dirigentai kadaise buvo vaikai
Dainų diena „Laiku. Ratu. Kartu“ Vingio parke tapo ne tik didžiausiu, bet ir jautriausiu šventės pasakojimu. Ji prasidėjo dėmesiu negalią turintiems žmonėms, tarp jų ir neregiams. Tai nebuvo prie pagrindinės programos pridėtas formalus socialinis akcentas. Pradžia priminė, kad muzikai nebūtinas regimas vaizdas, ir sugrąžino prie dainavimo esmės – balso, klausos, bendro kvėpavimo ir buvimo drauge.
Tai buvo viena tų retų akimirkų, kai didžiulis renginys staiga tapo labai tylus ir asmeniškas. Užuot demonstravusi savo mastą, šventė pirmiausia atsigręžė į žmogų. Ne vieną klausytoją ši pradžia sujaudino iki ašarų.
Toliau Dainų dienos dramaturgiją lydėjo šešiametės Elenos Tamulionytės piešiniai. Drauge su dailininke Ieva Babilaite ji išmargino vakaro dirigentų vaikystės ir paauglystės nuotraukas. Ekranuose ir dirigentams įteiktuose darbuose iškilūs chorvedžiai pasirodė ne kaip nuo vaikų nutolę autoritetai, bet tokie, kokie kadaise buvo patys – nedrąsūs, smalsūs, išdykę, dar tik pradedantys svajoti apie muziką.
Šis sumanymas sujungė kartas be iškilmingų deklaracijų. Prieš dešimt tūkstančių choristų stovintis dirigentas kadaise taip pat buvo vaikas. Galbūt stovėjo panašiame chore, sekė kito dirigento mostą ir dar nežinojo, kad vieną dieną pats diriguos didžiuliam chorui Vingio parko estradoje.
Todėl Elenos piešiniai nebuvo vien mielas vaizdinis intarpas. Jie išreiškė pačią Moksleivių dainų šventės prasmę: dabartiniai vaikai susitinka su žmonėmis, kurių vaikystės patirtis jau virto profesija, kūryba ir atsakomybe už kitą kartą.
Vytauto Miškinio vadovaujama kūrybinė grupė ir režisierius Dalius Abaris Dainų dieną kūrė ne kaip paprastą dainų seką, o kaip pasakojimą apie vaiko kelią nuo gimimo iki brandos. Jis prasidėjo nuo teisės kiekvienam žmogui būti išgirstam, perėjo per vaikystę, šeimą, gimtinę ir bendrą kultūrinę atmintį, o baigėsi „Tautiška giesme“, giedama kartu su viso pasaulio lietuviais.
Vingio parke susitiko keli laikai: dirigentų vaikystė, šiandien dainuojantys vaikai ir būsimoji Lietuva, kurią jie kurs.
Šventę sukūrė žmonės
Kalbėdami apie 24 tūkstančius dalyvių lengvai pamirštame, kad tokia šventė neatsiranda savaime. Ją sukūrė konkretūs žmonės.
Šventės direktorius Dainius Numgaudis ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos komanda prisiėmė viso projekto organizacinę atsakomybę. Vyriausiosios koordinatorės Jurgita Černiauskienė ir Justina Miliauskaitė sujungė daugybę meninių, techninių ir administracinių grandžių. Atskirų renginių darbą koordinavo Ramona Butkutė-Lapėnienė, Eglė Kotryna Balandienė, Silvija Pročkytė, Kristina Strumilaitė ir Žilvinas Meškuotis, eitynes – Donatas Bakėjus. Dalyviais, savanoriais, transportu, apgyvendinimu, maitinimu, partnerystėmis ir informacija rūpinosi dar viena beveik nematoma komanda.
Tačiau net ir šis vardų sąrašas neaprėpia tikrųjų šventės mastų. Jos bendraautoriai buvo kompozitoriai ir aranžuotojai, poetai, režisieriai, dirigentai, choreografai, baletmeisteriai, scenografai, kostiumų ir vaizdo dailininkai, garso bei šviesos režisieriai, koncertmeisteriai, technikos darbuotojai ir savanoriai.
O gausiausia kūrėjų grupė liko visoje Lietuvoje.
Tai 1,7 tūkstančio kolektyvų vadovų, mokytojų ir kitų vaikus lydėjusių žmonių. Daugelis jų didžiosiose scenose nepasirodė ir per televizijos transliacijas nebuvo įvardyti.
Tačiau būtent jie mėnesių mėnesius mokė atskirų balsų partijų, taisė intonaciją, kartojo šokio žingsnius, derino orkestrus, ramino pavargusius vaikus ir įtikino juos, kad ilgas darbas turi prasmę.
Didžiųjų renginių meno vadovai ir režisieriai sukūrė šventės dramaturgiją, o vietos kolektyvų vadovai parengė tūkstančius atlikėjų. Būtent šių mokytojų kasdieniu darbu Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvuoja chorai, orkestrai, ansambliai bei šokių kolektyvai.
Šventė prasideda gerokai anksčiau
Žiūrovui Dainų šventė gali atrodyti kaip keturios liepos dienos. Dalyviui ji prasideda prieš metus ar dar anksčiau.
Reikia išmokti repertuarą, įveikti atrankas, dalyvauti bendrose repeticijose, prisitaikyti prie kitų kolektyvų ir dirigentų reikalavimų. Vadovams tenka ne tik išmokyti atlikti kūrinius. Jie turi išlaikyti vaikų motyvaciją, derinti repeticijas su pamokomis, tartis su tėvais, ieškoti transporto ir aprangos, spręsti finansinius bei organizacinius klausimus.
Todėl Vilniuje matėme ne keturių dienų, o ilgo visos Lietuvos muzikos ir meno pedagogų darbo rezultatą.
Muzikuodamas kolektyve vaikas mokosi ne tik dainuoti ar groti. Jis mokosi girdėti kitus, prie jų derintis, pasitikėti draugais ir jausti atsakomybę už bendrą rezultatą. Pamažu supranta, kiek kantrybės ir darbo reikia, kad muzika suskambėtų.
Ne mažiau svarbi kelionė į pačią šventę. Repeticijos, nuovargis, gyvenimas mokyklose, laukimas, naujos pažintys ir bendri rūpesčiai vaikų atmintyje dažnai išlieka ne mažiau ryškūs už baigiamąjį koncertą. Dainų šventė tampa ne vien pasirodymu publikai, bet ir stipria buvimo bendruomenėje patirtimi.
Galbūt todėl po šventės mokyklų ir savivaldybių publikacijose taip dažnai kartojosi tie patys žodžiai: bendrystė, pasididžiavimas, atsakomybė, draugystė ir nepamirštama patirtis. Tai galėtų skambėti kaip proginės kalbos žodynas, jeigu šių sąvokų nepatvirtintų patys vaikai – jų veidai, energija ir nenoras skirstytis nuskambėjus paskutinei dainai.
Vaizdas, kuriuo norisi tikėti
Žvelgiant į dešimt tūkstančių Vingio parke dainuojančių vaikų galėjo atrodyti, kad Lietuvos chorinė kultūra gyva kaip niekada. Šimtai orkestrų ir ansamblių kitose šventės scenose kūrė tokį pat įspūdį: procesas vyksta, pedagogų turime, vaikai noriai muzikuoja, o meninė kokybė užtikrinta.
Šis įspūdis nėra apgaulingas. Vaikai iš tiesų dainavo, grojo ir šoko. Kolektyvai buvo parengti, sudėtinga šventės mašinerija veikė, o renginiai sulaukė didžiulio publikos dėmesio.
Tačiau didžioji šventė parodo tai, ką Lietuva pajėgia sutelkti vienam įvykiui. Ji nebūtinai atskleidžia, ką kiekvienas vaikas randa savo mokykloje kasdien.
Čia ir prasideda ne tokia šventiška, bet būtina pokalbio dalis.
Ne visose Lietuvos mokyklose ir miesteliuose veikia chorai. Dar rečiau vaikas gali rinktis pučiamųjų ar liaudies instrumentų orkestrą, folkloro ansamblį. Kolektyvas priklauso nuo daugybės aplinkybių: ar yra vadovas, ar mokykla skiria valandų repeticijoms, ar užtenka vaikų, ar tėvai gali juos vežioti, ar savivaldybė pajėgia pasirūpinti instrumentais, kostiumais ir patalpomis.
Kartais užtenka iš darbo išeiti vienam atsidavusiam pedagogui, kad nutrūktų dešimtmečius kurta tradicija.
Išsamios ir vienodais kriterijais kaupiamos nacionalinės statistikos, kuri leistų tiksliai palyginti visų mokyklų chorų, orkestrų bei ansamblių tinklą, viešojoje erdvėje trūksta. Todėl būtų neatsakinga vien iš nuogirdų skelbti tikslų kolektyvų mažėjimo mastą. Tačiau pati 2026 metų šventė atvėrė labai iškalbingą tikrovės plyšį.
Choras vaikams, kurie neturi choro
Rengiantis šventei buvo suburtas Jungtinis Lietuvos vaikų choras. Į jį pakviesti vaikai, nedainuojantys nuolatiniuose kolektyvuose, taip pat muzikos mokytojai, savo mokyklose neturintys choro, bet norintys drauge su mokiniais pasirengti Dainų dienai.
Maždaug 500 vaikų skirtinguose Lietuvos miestuose mokėsi dalies repertuaro ir liepos 6-ąją galėjo dainuoti Vingio parke kartu su visais. Tai puiki ir reikalinga iniciatyva. Ji atvėrė šventę vaikams, kuriems įprastas atrankų ir nuolatinių kolektyvų kelias būtų buvęs neprieinamas. Ji taip pat įrodė, kad norinčių dainuoti esama ir ten, kur nėra choro.
Tačiau būtent čia atsiveria paradoksas.
Mes sukūrėme jungtinį chorą, kad vaikai galėtų dalyvauti Dainų šventėje. O kas jų laukia šventei pasibaigus? Ar rugsėjį jie vėl susirinks dainuoti? Ar turės vadovą, patalpas ir repeticijas? Ar ši patirtis taps muzikinio gyvenimo pradžia, ar liks vien tik gražiu vasaros prisiminimu?
Jungtinis choras atvėrė vaikams kelią į Dainų šventę, tačiau jis negali atstoti nuolatinio choro mokykloje ar miestelyje.
Šventę galima surengti kaip projektą.
Tradicija gyvuoja tik tada, kai dirbama kasdien.
Rekordinis dalyvių skaičius dar neparodo, ar visi Lietuvos vaikai turi vienodas galimybes muzikuoti. Didžiuosiuose miestuose galima rinktis iš kelių chorų ar muzikos mokyklų, o mažame miestelyje kolektyvo likimas kartais priklauso nuo vienintelio vadovo.
Todėl svarbu žinoti ne tik tai, kiek vaikų dalyvavo šventėje, bet ir kiek Lietuvos mokyklų turi nuolatinius chorus, orkestrus bei ansamblius, kiek kolektyvų per pastarąjį dešimtmetį atsirado ar išnyko, kas pakeis darbą baigiančius jų vadovus. Kol tokių duomenų neturime, įspūdingas baigiamasis koncertas neleidžia patikimai spręsti apie visos muzikinio ugdymo sistemos būklę.
Ne priekaištas šventei
Šie klausimai nėra šventės kritika.
Priešingai – šiuos klausimus keliame kaip tik todėl, kad šventė buvo įspūdinga. Ji leido pajusti bendro muzikavimo džiaugsmą ir patvirtino, kad chorinė bei instrumentinė muzika vaikams nėra nei svetima, nei pasenusi. Turėdami sąlygas muzikuoti, jie dainuoja, groja ir šoka su energija, kuri įtraukia ir publiką.
2026 metų Moksleivių dainų šventė suteikė pagrindo džiaugtis ir didžiuotis. Ji subūrė vaikus iš visų Lietuvos savivaldybių, pasiekė rekordinį dalyvių skaičių ir patvirtino, kad Dainų šventės tradicija tebėra gyva, jaunatviška ir sava.
Tačiau tikroji pagarba šventei prasideda jai pasibaigus. Reikia pasirūpinti ne tik kita Dainų švente, bet ir tuo, kad vaikai turėtų kur muzikuoti iki jos: dainuoti mokyklos chore, groti miestelio orkestre ar lankyti ansamblį, kurio veikla nesibaigia išdalijus padėkos raštus.
Juozo Karoso mintis „Jei dainuos vaikai – tai dainuos tauta“ skamba ir kaip pažadas, ir kaip sąlyga.
2026 metų vasarą vaikai dainavo. Dainavo galingai, džiugiai ir išdidžiai. Kartu su jais dainavo bei šventė visa Lietuva.
Dabar liko pareiga pasirūpinti, kad galėtume dainuoti ir rytoj.
Abstract
The 2026 Lithuanian Schoolchildren’s Song Festival In Time. In a Circle. Together (Laiku. Ratu. Kartu) brought together more than 24,000 young singers, musicians and dancers from all municipalities of Lithuania. Its four-day programme revealed the vitality of Lithuania’s choral, instrumental, dance and folk traditions, sustained by the daily work of thousands of teachers and ensemble leaders. Yet the impressive scale of the festival also raises an important question: does every child in Lithuania have an opportunity to make music not only in preparation for a national celebration, but also in everyday life at school or in their local community? The experience of the United Lithuanian Children’s Choir, created for children who do not sing in permanent ensembles, highlighted some of the gaps in the country’s music education network. The future of the Song Festival tradition will therefore depend not only on the success of major celebrations, but also on preserving choirs, orchestras and ensembles – and the teachers who sustain them – throughout Lithuania.