Jaunųjų operos talentų kelias: Baltijos šalys ieško naujos sistemos
Taline vykusioje Tarptautinės atlikėjų vadybininkų asociacijos (International Artist Managers´ Association, IAMA) konferencijoje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausioji patarėja Audronė Juozauskaitė dalyvavo diskusijoje apie jaunųjų operos solistų vadybos aktualijas Baltijos šalyse. Estijos nacionalinėje filharmonijoje ji kartu su kolegomis iš Estijos ir Latvijos dalijosi patirtimis apie talentų ugdymo sistemas bei iššūkius, su kuriais susiduria jauni atlikėjai, žengdami į profesionaliąją sceną. Audronė Juozauskaitė diskusijos dalyviams pristatė ir savo mokslinio darbo apie operos solistų vadybą Lietuvoje įžvalgas – nuo istorinių prielaidų iki šiandienos tendencijų.
Su Audrone JUOZAUSKAITE
kalbėjosi Žaneta SKERSYTĖ
– Neseniai Taline surengtoje IAMA konferencijoje diskutavote apie jaunųjų operos solistų vadybą Baltijos šalyse. Kokius didžiausius sunkumus šiandien patiria jauni atlikėjai, žengdami pirmuosius žingsnius profesinėje scenoje?
– Labai džiaugiuosi, kad tarptautinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo atlikėjų vadybininkai iš viso pasaulio, buvo atkreiptas dėmesys į jaunųjų operos solistų karjeros iššūkius būtent Baltijos šalyse. Palyginti su Vakarų Europa, mūsų demokratija yra gana jauna, todėl turime nemažai sričių, kurių ekosistemos dar tik formuojasi, ieškant optimalios formos, kuri būtų aktuali mūsų šalių kultūriniam kontekstui. Be abejonės, mūsų regionas šiuo metu susiduria su labai rimtais geopolitiniais iššūkiais, tačiau skirdami dėmesį svarbiausiems valstybės prioritetams negalime pamiršti tų, kurie yra vienas didžiausių valstybės turtų – jaunųjų talentų. Juk būtent kultūra yra vienas pamatinių valstybės identiteto, tęstinumo ir gyvybingumo ramsčių. Jaunieji menininkai bus ateities kultūros ambasadoriai ir garsins savo šalį pasaulyje, todėl jų ugdymas yra misija, kurios tikslas – kurti papildomą vertę, pranokstančią vien ekonominę naudą.
Jauno atlikėjo – šiuo atveju profesionalaus solisto – karjera neužauga per naktį. Ją reikia kantriai ir kryptingai puoselėti. Idealu, jeigu jaunas žmogus iš karto patenka į terpę, kurioje jo talentas gali skleistis, tačiau tai pasiseka nedaugeliui. Solisto parengimas – labai sudėtingas procesas. Pirmiausia jam reikia padėti susikurti instrumentą, kuris leistų tinkamai valdyti kūną, ir tik paskui mokyti, kaip tuo instrumentu naudotis. Nenuostabu, kad vokalo studijos yra viena brangiausių aukštojo muzikos mokslo studijų krypčių. Kiekvieno solisto parengimas reikalauja didžiulių investicijų – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų.
Aukštojoje muzikos mokymo įstaigoje viskas puikiai sustyguota. Sukurta ugdymo sistema, dirba patyrę pedagogai, gerai išmanantys dainavimo meną, parenkantys tinkamą repertuarą. Studentai mokomi, globojami ir turi visas galimybes ugdyti savo talentą. Tačiau studijos baigiasi, ir jaunas žmogus, kupinas gražiausių ketinimų ir svajonių, patenka į tyrus, kur veikiama pagal kitus, jam ne visuomet suprantamus principus.
Šiuo pereinamuoju laikotarpiu reikia patyrusio vedlio, kuris padėtų susigaudyti sistemoje, patartų, kaip būti matomam, kaip susikurti balso galimybes atitinkančią vaidmenų strategiją ir vardą – savo prekių ženklą, kaip prisistatyti potencialiems darbdaviams ir pan. O gavus pirmuosius vaidmenis teatre – išmokti susigaudyti teatro sistemoje ir suprasti, kokie dėsniai joje veikia. Pradžia visuomet yra pati sunkiausia, vėliau, įgijus patirties, tampa šiek tiek lengviau.
Deja, nemažai jaunų talentingų žmonių, baigę studijas, šio etapo neįveikia ir pasirenka kitą profesiją. Ne todėl, kad jiems trūktų gabumų, bet kad neranda savo vietos scenoje.
Konferencijoje ir buvo diskutuojama apie tai, kaip spręsti šiuos Baltijos šalių jauniesiems talentams svarbius klausimus. Mes esame gana specifiniame kultūriniame lauke, todėl apie problemas reikia kalbėti garsiai ir ieškoti realių sprendimų.
– O kuo Baltijos šalys, tarp jų ir Lietuva, šioje srityje yra išskirtinės?
– Kadangi savo vadybos studijų magistrinio darbo tema buvau pasirinkusi operos solistų vadybos Lietuvoje analizę, teko nemažai gilintis į mūsų regiono specifiką. Mūsų išskirtinumą pirmiausia lėmė istorinės aplinkybės.
Baltijos šalių demokratija, palyginti su senosiomis Europos valstybėmis, yra gana jauna. Ką tai reiškia atlikėjų kontekste? Tai, kad laisvai samdomo atlikėjo (angl. freelancer) statusas ir jo vadybininko poreikis pas mus egzistuoja tik nuo 1990 metų.
Vakarų Europoje operos solistų vadybos sistema pradėjo formuotis XVII a. Per kelis šimtmečius natūraliai susiformavo antreprenerių, vadybininkų funkcijos, buvo įsteigtos atlikėjų agentūros, kuriose tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo tokio modelio nebuvo, jaunieji atlikėjai, baigdami tuometę Konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), gaudavo paskyrimus į darbovietes, todėl pereinamasis etapas po studijų faktiškai neegzistavo, esminis klausimas, ką daryti gavus aukštojo mokslo diplomą, būdavo išspręstas. Po Konservatorijos vadybines funkcijas perimdavo teatrai arba, visos šalies mastu, kitos institucijos (kaip tai būdavo daroma – jau atskira tema).
Po 1990-ųjų visa ši sistema liovėsi funkcionavusi. Paskyrimų nebeliko, tačiau tarpinė grandis, kuri padėtų jaunam atlikėjui pradėti savarankišką kelią, taip ir neatsirado.
Ir čia aš įžvelgiu didžiausią problemą. Kadangi pati dirbau ir LMTA Dainavimo katedros koncertmeistere asistente, ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Kūrybinės veiklos planavimo skyriaus vedėja, galiu užtikrinti, kad Lietuvoje turime puikių pedagogų, stiprią dainavimo mokyklą ir daug talentingų atlikėjų. Tačiau jaunas žmogus, baigęs Akademiją, dažnai lieka vienas. Ne visi patenka į teatrus, ne visi žino, kaip orientuotis rinkoje.
Todėl šiandien svarbu ugdyti ne tik gerus vokalinius atlikėjo gebėjimus, bet ir jo kompleksinį mąstymą: kaip save pateikti, kaip komunikuoti su teatrais, kaip dalyvauti perklausose ir nenuleisti rankų, jei pirmas bandymas nepavyksta, kaip kurti sėkmingą, tvarų profesinį gyvenimą. Ir ypač svarbu kalbėti ne tik apie talentų ugdymą, bet ir apie sistemą, kuri padėtų jaunam žmogui pereiti iš studijų į profesionaliąją sceną.
Lietuvoje šiandien turime dvi aukštąsias muzikos mokyklas, rengiančias solinio dainavimo specialistus – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje bei Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją Kaune. Kiekvienais metais šios institucijos parengia absolventų, kurie išeina į muzikinio teatro rinką.
Šių jaunų žmonių potencialūs darbdaviai – LNOBT, valstybiniai muzikiniai Klaipėdos ir Kauno teatrai, savivaldybės muzikinis teatras Panevėžyje ir trys valstybiniai chorai. Tokiu netrumpu sąrašu galime džiaugtis ir didžiuotis. Konferencijoje kolegos buvo nustebę pasirinkimo gausa, kokios neturi nei Latvija, nei Estija. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad gyvename tikrai neblogai, tačiau tarpinės grandies, padedančios jaunam atlikėjui peržengti slenkstį iš studijų į profesionaliąją sceną, poreikis yra labai aktualus.
Taigi, turime talentingų jaunų žmonių, turime potencialių darbdavių ir… realius skaičius. Preliminariais duomenimis, apie penkiasdešimt procentų solinio dainavimo specialybės absolventų galiausiai pasirenka kitą profesinį kelią. Taip, tai labai sudėtinga profesija, reikalaujanti ne tik talento, bet ir milžiniško psichologinio atsparumo, emocinės brandos, fizinės ištvermės, nuolatinio tobulėjimo. Ne kiekvienas žmogus gali atlaikyti tokį krūvį. Pagaliau turėti „atsarginę“ specialybę gali būti net rekomenduotina, nes niekuomet nežinai, kaip susiklostys profesinė karjera. Tačiau šiuo atveju kalbame apie žmones, kurie keičia profesiją ne todėl, kad neturi talento ar gebėjimų, bet ir todėl, kad neranda galimybės realizuoti save profesinėje sistemoje.
– Baigę studijas jie supranta, kad negali dainuoti?
– Kai kuriais atvejais – taip. Tikrai ne visi gali stovėti didžiojoje scenoje (ir tikrai ne visi turėtų tai daryti!). Vieni pasirenka kamerinio dainavimo kryptį, kiti tampa pedagogais, o kartais karjerą pakoreguoja sveikatos problemos. Be to, ši profesija susijusi ne tik su balso galimybėmis ar jo saugojimu, bet ir psichofiziniais resursais, drąsa, emociniu ir psichologiniu atsparumu, gera fizine sveikata ir didžiule disciplina.
Įsivaizduokite situaciją, kuri yra operos solisto kasdienybė: tu vienas atsistoji prieš kelių šimtų ar tūkstančio žiūrovų auditoriją, priešais tave – maždaug septyniasdešimties ar net šimto žmonių orkestras, už tavęs scenoje – dar penkiasdešimties ar šešiasdešimties žmonių choras ir kolegos solistai. Daugeliui žmonių net paprastas kalbėjimas prieš auditoriją kelia stresą, o čia reikia ne kalbėti, bet laisvai ir užtikrintai dainuoti, vaidinti, judėti, šokti – ir tai daryti dvi ar tris valandas.
Tai labai daug iššūkių kelianti specialybė. Jau nekalbu apie tai, kad prieš išeinant į sceną reikia nuolatos palaikyti vokalinę ir sceninę formą, muzikinė medžiaga – klavyrai – būna dešimčių ar net daugiau kaip šimto puslapių. Visa tai būtina ne tik išmokti atmintinai, bet ir išanalizuoti kūrinio kontekstą, vaidmens dramaturgiją ir vėliau tai profesionaliai perteikti scenoje.
Vakarų šalyse jau seniai egzistuoja išplėtota ekosistema. Vieni jauni atlikėjai dar studijų metais dalyvauja konkursuose, perklausose ir patenka į agentūrų akiratį, kiti įsilieja į jaunųjų menininkų programas ar pereinamojo laikotarpio sistemas, padedančias iš akademinės aplinkos patekti į profesionaliąją rinką. Tai gali būti agentūros, duomenų bazės, mentorystės programos ar kiti modeliai – kiekvienoje šalyje jie šiek tiek skiriasi, tačiau svarbiausia, kad jaunas žmogus nelieka vienas.
Baltijos šalyse situacija kitokia. Tikrai nenoriu sakyti, kad baigęs aukštąją muzikos mokyklą žmogus atsiduria „niekur“, tačiau mums vis dar trūksta tos amortizuojančios ekosistemos, kuri padėtų daugumai jaunų atlikėjų pereiti į profesinį lauką. Lietuvoje galime pasidžiaugti LNOBT jau daugiau kaip dvi dešimtis metų veikiančia operos studija, į kurią patekę jaunieji solistai turi galimybes ugdyti savo talentą praktikoje, rengdami vaidmenis ir atlikdami juos didžiojoje scenoje, dirbdami su dirigentais ir režisieriais. Analogišką studiją Latvijoje įsteigė žymusis mecosopranas Elīna Garanča. Tačiau konkursas į šias operos studijas yra milžiniškas – 7 ar 10 žmonių į vieną vietą. Apskritai šioje srityje yra didžiulė konkurencija ne tik Baltijos šalyse, bet ir visame pasaulyje, nes baigiančiųjų dainavimo studijas yra daug, o galimybių realizuoti savo profesinius gebėjimus – gerokai mažiau.
– Kokių, Jūsų manymu, yra problemos sprendimo būdų?
– Vien tik agentų (vadybininkų) atsiradimas savaime problemos neišspręs. Taip, jų poreikis Baltijos šalyse egzistuoja, bet, grįžtant prie mano mokslinio darbo, kurį taip pat pristačiau konferencijoje, akivaizdu, kad modelis dar nėra iki galo išsigryninęs. Kaip ir kuriant bet kurią sistemą, reikia išbandyti skirtingus būdus, stebėti, kas veikia, kas ne, ir tik tada kurti tvarius sprendimus.
Rašydama savo darbą atlikau tyrimą, kuris parodė, kad solistai Lietuvoje potencialiam vadybininkui kelia kiek kitokius reikalavimus nei įprasta užsienyje. Kadangi praėjo keleri metai, labai norėčiau tyrimą pakartoti ir pažiūrėti, kaip pasikeitė (o gal nepasikeitė) situacija ir solistų lūkesčiai. Būtų idealu jį išplėsti ir į kitas Baltijos šalis.
– Bet ar tikrai reikalingi agentai? Ar, pavyzdžiui, teatrui jų reikia?
– Jei imtume vakarietišką modelį, tai įprasta teatro veiklos sistema yra tokia: teatras, atlikėjas ir agentūra kaip tarpininkė. Kai atstovaudami teatrui ieškome atlikėjo konkrečiam vaidmeniui ir žinome, kad tokių balsų Lietuvoje neturime, dažniausiai kreipiamės į agentūras, nes fiziškai neįmanoma pažinoti visų milžiniškos pasaulio rinkos solistų. Agentūra teatrui siūlo atlikėjus ir sprendžia juridinius bei logistinius klausimus, o solistui lieka rūpintis menine atlikimo dalimi. Tai įprasta praktika, kurios nereikėtų kvestionuoti.
Lietuvoje ir Baltijos šalyse situacija kitokia – rinka yra maža. Jei automatiškai perkeltume vakarietišką atlikėjų agentūrų modelį, jis nebūtinai veiktų taip pat efektyviai.
Todėl vienas iš klausimų, kurį kėliau savo darbe, buvo: ar mums reikalingi solistų vadybininkai ir kokia jų funkcija turėtų būti. Atsakymas gana paprastas: mūsų šalyse kolegos vieni kitus pažįsta ir bendrauja tiesiogiai. Susitarimai tarp institucijų ir atlikėjų dažniausiai vyksta be tarpininkų, vidiniame lauke jų beveik nereikia – užtenka domėtis operos ar muzikinio teatro aktualijomis, dalyvauti perklausose, žiūrėti spektaklius ir greitai galima pamatyti, kuris solistas kuriam vaidmeniui tinkamas.
Visai kas kita tarptautinė rinka. Kai kalbame apie mūsų solistų galimybes kurti tarptautinę karjerą, tuomet tarpininkas tampa būtinas, nes rinka yra milžiniška. Ten be agento ar agentūros tiesiog fiziškai neįmanoma orientuotis – per didelis informacijos, atlikėjų ir kontaktų kiekis.
Diskutuodami konferencijoje, sutartinai pripažinome, kad mūsų regione silpniausia grandis yra etapas po studijų. Todėl kyla esminis klausimas: kaip padaryti, kad jas baigęs jaunas solistas neliktų vienas.
Be abejo, viena diskusija konferencijoje problemos neišspręs. Todėl labai tikiuosi, kad ši tema turės tęsinį ir bus atliekami konkretūs žingsniai. Nesu tikra, ar atsakymas į šios problemos sprendimą galėtų būti dar vienos institucijos įsteigimas – galbūt galėtų padėti vieno ar kito pobūdžio informacinės sistemos sukūrimas, susiejant Baltijos šalių rinkas. Kadangi mes visi susiduriame su labai panašiais iššūkiais, tokios diskusijos, kurios vyko Taline, įkvepia galvoti, ką galėtume daryti kartu.
– Jūs šioje srityje dirbate jau daugybę metų. Ar pastebite, kad jaunajai kartai šiandien reikia kitokio santykio su teatru nei anksčiau? Kaip keičiasi jaunų atlikėjų lūkesčiai ir motyvacija?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad atlikėjui visais laikais esminis dalykas buvo ir bus scena. Bet kuris teatras, galintis ją pasiūlyti tiek jaunam, tiek patyrusiam atlikėjui, visada bus svarbus. Tai aprėpia ir lūkesčius, ir motyvaciją. Kiekvienam jaunam žmogui, atėjusiam į teatrą, reikės pagalbos žengti pirmuosius žingsnius, ypatingo džiaugsmo bei palaikymo po sceninio debiuto ir dėmesio stengiantis išlaikyti jį teatro akiratyje ir repertuare.
Tačiau derėtų kalbėti apie abiejų pusių – teatro ir atlikėjo – lūkesčius. Pagaliau dar yra ir publikos lūkesčiai, nes nė vienas teatras ir nė vienas atlikėjas negali gyvuoti be publikos – mes kuriame žmonėms. Todėl šiandienos teatrai nuolat ieško naujų raiškos formų, naujų meninės kalbos būdų, kurie kalbėtų šiuolaikiniam žiūrovui ir galėtų patenkinti jų lūkesčius. Nes teatras negali likti muziejumi, rodančiu vien tik Verdi ir Puccini operas ar Strausso operetes.
Taigi teatras visuomet kelia klausimą: kokia menine kalba kalbame šiandien ir kaip tai nuties kelius į rytojaus sceną. Privalome mąstyti strategiškai, kurdami šiandienos žiūrovui patrauklų teatrą. Ir puoselėti atvirą ir geranorišką dialogą, bendradarbiavimą tarp teatro kaip sistemos ir joje kuriančio atlikėjo.
– Klaipėdos muzikinis teatras visada atviras jauniems atlikėjams. Kodėl svarbu juos pritraukti į Klaipėdą ir kokias galimybes galime jiems pasiūlyti?
– Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi ypatingą misiją, kurią vykdo nuo pat savo įsikūrimo, – jis siekia būti atviras jaunam žmogui ir suteikti jam pirmąsias realias scenines galimybes. Čia debiutavo visa plejada solistų, kurie vėliau sėkmingai sukūrė tarptautines karjeras. Sąrašas tikrai ilgas, o jį pradėčiau nuo šiuo metu pasaulio scenose žibančios operos divos Asmik Grigorian, kuri būtent Klaipėdos scenoje atliko debiutinį Donos Anos vaidmenį Mozar-to „Don Žuane“.
Didieji teatrai įprastai stato sudėtingus veikalus, todėl jaunam atlikėjui juose debiutuoti gana nelengva, tačiau mažesni teatrai suteikia daugiau galimybių – daugiau erdvės eksperimentuoti ir saugiau „pasibandyti“ scenoje. Būtent ši patirtis yra itin svarbi, nes atlikėjas auga tik scenoje ir tik sulig kiekvienu parengtu vaidmeniu.
Teatre atlikėjų kaita vyksta nuolat, o ir repertuaras reikalauja pačių įvairiausių amžiaus grupių ir sceninių tipažų. Taigi kiekvienai trupei būtinas nuolatinis „maitinimas“ – jauni talentai, ateinantys iš mokymo įstaigų.
Įprastai kiekvienas muzikinis teatras turi savo „donorą“ – tame pačiame mieste esančią aukštąją muzikos mokymo įstaigą, kuri užtikrina nuolatinį trupės (ne tik solistų, bet ir choro, orkestro) atsinaujinimą. O ir aukštajai muzikos mokymo įstaigai svarbu turėti teatrą, su kuriuo galėtų bendradarbiauti ugdant jaunuosius talentus, nes joks įrašas ir jokia pamoka negalės atstoti tos patirties, kurią įgyja jaunas žmogus, atliekantis savo vaidmenį scenoje ne įsivaizduojamam, bet tikram žiūrovui.
Tokie modeliai gyvuoja Vilniuje ir Kaune, Rygoje, tačiau Klaipėdoje yra kitokia situacija – čia nėra bazės, kuri ruoštų muzikinio teatro atlikėjus. Todėl turime patys ieškoti kelių, kaip jauniesiems muzikams atskleisti mūsų teatro grožį ir patrauklumą. Džiaugiamės pozityviu dialogu ir kuriamais bendradarbiavimo planais su LMTA: labai laukiame ir operos studijos spektaklių pristatymo teatro „Marių“ salėje, ir orkestro artistų, prisijungiančių prie teatro simfoninio orkestro. Tikimės, kad tokie projektai leis studentams ne tik išbandyti savo jėgas scenoje, bet ir paskatins prisijungti prie mūsų teatro trupės.
– Ar šiandien jaunam atlikėjui pavyks sukurti sėkmingą karjerą nesinaudojant socialiniais tinklais? Ar vis dėlto jis turi būti savotiškas savo srities influenceris? Ar galima užsidaryti tik teatro scenoje ir daugiau jokio viešinimo nereikia?
– Sakyčiau, kad kaip ir visame kame, šiuo klausimu dera išlaikyti pusiausvyrą. Taip, reikia būti matomam, būti viešumoje, bet kartu nepamiršti, kad iš solisto klausytojas visų pirma tikisi kokybiško ir širdis paliečiančio dainavimo. Scenoje už storių nepasislėpsi.
Yra tiek daug kelių į sėkmę – svarbu atrasti savąjį. Ir aktyviai nesireiškiantis socialiniuose tinkluose, nedalyvaujantis televizijos projektuose atlikėjas už puikius sceninius pasirodymus gali būti pastebėtas ir įvertintas. Tačiau jei talentingas žmogus jaučia poreikį plėtoti savo veiklą, dalintis savo talentu pačiomis įvairiausiomis formomis, natūralu, kad anksčiau ar vėliau jis taps matomas ir galės būti savo srities influenceriu, populiarinančiu savo specialybę.
– Tačiau tas viešinimas jam turbūt padėtų greičiau ir lengviau pasiekti tikslų?
– Labai priklauso, nuo to, kokie tie tikslai. Jei nori būti vien tik matomas ir žinomas, yra lengvesnių būdų to pasiekti. Tačiau jei kalbame apie profesiją, apie mylimą darbą ir šalia kalbų nuolat tobuliname profesinius įgūdžius – kodėl gi ne?
Pažįstu tikrai ne vieną savo aukštumų pasiekusį solistą. Ir drįstu teigti, kad jų sėkmę lėmė ne begalinis noras išgarsėti, o besąlygiškas atsidavimas savo profesijai. Štai neseniai socialiniuose tinkluose perskaičiau Asmik Grigorian žodžius: „Niekada nebandžiau apsimetinėti kažkuo kitu. Aš visada esu savimi. Galbūt tai yra ta ypatinga jėga, kuri sukuria stiprų ryšį, jungiantį mane su mano klausytoju.“
Juk atlikėjo kelias yra nuolatinis tobulėjimas, nepaliaujamas kokybės siekis ir saviugda. Mano dėstytoja doc. Erika Laima Dineikaitė nuolat kartodavo, kad „tą dieną, kai išėjęs iš scenos pasakysi, jog tai buvo tobulas pasirodymas, mirsi kaip menininkas“.
– O gal galima jaunam atlikėjui pateikti kokį trumpą planą? Ką nors tokio: nori būti žvaigžde – daryk tai ir tai.
– Na, nežinau, ar verta taip eskaluoti tą norėjimą būti žvaigžde. Galima bandyti sudaryti karjeros kūrimo rekomendacijų sąrašą, tačiau jis niekada nebūtų baigtinis. Pradėčiau nuo didelės meilės savo profesijai ir jos suvokimo kaip savo misijos, nuo asmenybės turtinimo, akiračio plėtimo, gero pedagogo paieškos, nuolatinio vokalinės ir fizinės formos palaikymo, kasdienės disciplinos, profesinės intuicijos lavinimo, sceninės patirties kaupimo, taip pat sėkmės ir gebėjimo pasinaudoti tinkamomis progomis… Sąrašą būtų galima tęsti, ir jis kiekvienam būtų individualus. Nes kiekvienas jaunas atlikėjas, kiekvienas solistas yra unikali asmenybė, turi savo kelią ir savo žydėjimo laiką.
Svarbiausia – ne receptai ir taisyklės, bet tikslai, kurių nori pasiekti, ir tam palanki aplinka. O „žvaigždės“ dažniausiai sužiba ne tuomet, kai sąmoningai siekiama jomis tapti, bet tada, kai tiesiog nuosekliai ir kokybiškai dirba savo darbą.
– Kita vertus, ar negaila, jeigu jie išvažiuoja, pabėga į Europą?
– Ne. Aš visada sakau, kad šioje specialybėje negalima užsidaryti tarp keturių sienų ar apsiriboti viena scena. Reikia norėti daugiau, siekti daugiau ir dalintis savo talentu su platesniu pasauliu. Tai neišvengiama – net ir tie, kurie dirba viename teatre, vis tiek važiuoja į gastroles, koncertuoja, dalyvauja projektuose. Tie nuolatiniai mainai ir bendravimas su klausytojais augina atlikėją.
Kalbant apie „pabėgimą“ į Europą – šiandien tai labai reliatyvi sąvoka. Visuomet prisimenu man pasakytus šviesaus atminimo Latvijos nacionalinės operos vadovo Andrejo Žagaro žodžius: „Labai noriu mūsų solistams padėti išvažiuoti į užsienio teatrus, nes ten dainuodami jie patobulės, bus laimingesni ir tuomet sugrįš namo pasidalinti savo džiaugsmu ir talentu. Man svarbu, kad mano atlikėjai augtų.“
Šie žodžiai man tapo savotišku priesaku ir profesiniu moto. Nes nėra nieko gražiau už žmogų, kuris leidžia skleistis jam duotoms dovanoms ir per jas neša šviesą kitiems.
Summary
This article discusses the challenges faced by young opera singers in the Baltic States and explores possible ways of supporting their transition from higher music education to the professional stage. Drawing on discussions held at the International Artist Managers’ Association (IAMA) conference in Tallinn and on her own research in the field of opera management, Audronė Juozauskaitė examines the specific characteristics of the Baltic cultural environment, its historical development, and the issues affecting emerging vocal artists today.
The article argues that Lithuania and the other Baltic countries have strong vocal training traditions and highly qualified teachers, yet many graduates encounter difficulties after completing their studies. Particular attention is given to the lack of transitional support mechanisms, such as mentorship, career guidance, and professional management, which could help young singers establish themselves in the performing arts sector. The discussion also compares the situation in the Baltic States with practices commonly found in Western Europe, where artist agencies, young artist programmes, and various support structures play an important role in developing professional careers.
The interview further addresses the role of music theatres in nurturing young talent, the experience of the Klaipėda State Music Theatre, the influence of social media on contemporary artistic careers, and the qualities required for long-term professional success. Emphasis is placed on continuous artistic development, stage experience, professional dedication, and the creation of a supportive cultural ecosystem that enables talented young performers to flourish.