Festivalio koncertus aptaria muzikos kritikai Tomas BAKUČIONIS ir dr. Daiva TAMOŠAITYTĖ
ATIDARYMO KONCERTAS: MALCYS, RAVELIS ir LISZTAS
Tomas BAKUČIONIS: Kaskart prasidėjus Vilniaus fortepijono festivaliui aplanko mintis, kad su kiekvienais metais jis įgauna vis didesnį kultūrinį, o gal net politinį svorį. Turbūt dar ir todėl, jog, skirtingai nei dauguma kitų Lietuvos muzikos festivalių, rengiamas kas dveji metai, tad ir klausytojų būna labai laukiamas. Apie festivalio sumanytojos ir meno vadovės Mūzos Rubackytės vaidmenį renginyje jau nesyk kalbėta, tad nesikartojant ir neminint visų jos nuopelnų, užtenka pasakyti, kad ji yra šio festivalio širdis, siela ir smegenys. Nuo 2009-ųjų, pirmojo festivalio, būtent Mūzos Rubackytės dėka į Vilnių vis atvyksta gausus būrys aukščiausios klasės atlikėjų, o kai kurie čia sukūrė stabilesnius kūrybinius santykius, kaip antai prancūzų pianistas ir dirigentas Victorienas Vanoostenas, tapęs pagrindiniu kviestiniu Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentu ir tikru publikos favoritu. Per tuos metus neatskiriama festivalio dalimi tapo ir abu Filharmonijos orkestrai – simfoninis ir kamerinis.
Lapkričio 15-ąją įvykęs festivalio atidarymo koncertas „Dedikacija JAM“ buvo paskirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, nepamirštant ir jo amžininko Maurice´o Ravelio – abiejų gimimo jubiliejus minime šiais metais. M. K. Čiurlionio garbei nuskambėjo premjerinis Arvydo Malcio simfoninis kūrinys „Dedikacija Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui“. LNSO dirigavo jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas.
Arvydas Malcys – ne tik kompozitorius, bet ir LNSO violončelininkas, todėl visi iki šiol girdėti jo simfoniniai opusai byloja apie puikų orkestro specifikos ir niuansų išmanymą. Ne išimtis ir naujasis kūrinys, jame vykusiai panaudotas visas didelis orkestras. Pati kūrinio idėja patraukli, apimanti daug prasmių, anotacijoje ji pristatoma kaip kompozitoriaus siekis vesti klausytoją Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos puslapiais. Muzikinė kalba, konstrukcijos ir atsikartojančios formos leido šią idėją aiškiai suprasti ir be rašytinės anotacijos, juolab aiškiai girdimos Čiurlionio kūrinių citatos (Noktiurnas cis-moll, VL183, Preliudas d-moll, VL 239), o ryškiausia ir tonaliausia, ilgiausiai skambanti – „Jūros“ citata, nors pastarosios turbūt galėjo būti ir mažiau. Kad ir kaip vertintum citatas, orkestras nuo šiol turi dar vieną puikų lietuvių autoriaus proginį programinį, gerai skambantį repertuarinį kūrinį.
Galbūt klystu, bet sunkiai įsivaizduoju išsilavinusį žmogų, kuriam galėtų nepatikti Maurice´o Ravelio muzika. Pats būdamas puikus pianistas, kompozitorius sukūrė tik du koncertus fortepijonui su orkestru, tačiau abu – šio žanro šedevrai (parašyti beveik tuo pačiu laiku, 1929–1930 m.). Efektingais fejerverkais žaižaruojantį Koncertą G-dur jau girdėjome šių metų Vilniaus festivalyje, jį birželio 6 d. skambino ir pats LNSO dirigavo Victorienas Vanoostenas.
Koncertą fortepijonui kairei rankai D-dur M. Ravelis sukūrė austrų pianisto Paulio Wittgensteino užsakymu, nes šis Pirmajame pasauliniame kare buvo netekęs dešinės rankos. Galbūt tai lėmė ne tik unikalią kūrinio faktūrą, atliekamą tik penkiais pirštais, bet ir gilų dramatizmą, nepaisant žaismingos ir šviesios D-dur tonacijos, nors kaip tik niūri įžanga mums primena žmonių išgyvenimus karuose, o ostinatinės ritminės struktūros byloja apie legendinio Bolero įtaką.
Festivalio atidaryme unikalųjį kūrinį skambino lietuvių pianistė Guoda Gedvilaitė. Koncertas išskirtinis net tik neeiliniais techniniais uždaviniais vienai rankai (būtų ką veikti ir abiem…), bet ir tam tikru psichologiniu iššūkiu kiekvienam abi rankas turinčiam pianistui: yra tekę matyti ne pačių elegantiškiausių ramstymųsi į fortepijono kraštą, nors to ir prireikia, kai kaire ranka atliekami sudėtingi pasažai per visą klaviatūros plotį. Guoda Gedvilaitė tai išsprendė elegantiškai ir prasmingai, ant dešinės rankos užsimaudama ilgą juodą pirštinę, tarsi tam tikrą gedulo ir solidarumo su karo aukomis ženklą… Nors Koncerto muzikinėje kalboje slypi tam tikras vyriškumo pradas, reikalaujantis didelės fizinės jėgos ir pianisto kairės rankos ištvermės, to reikalauja ir kūrinio dramatinis užtaisas. G. Gedvilaitė visa tai atskleidė su didele vidine energija ir įtaiga, tai buvo išties nuostabus pianistės universalumo liudijimas.
Antroji koncerto dalis buvo skirta išimtinai Ferencui Lisztui, kompozitoriui, užimančiam ypatingą vietą Mūzos Rubackytės repertuare. Už F. Liszto muzikos sklaidą pianistę bent kelis kartus yra apdovanojusi Vengrijos valstybė, o 2024 m. Vengrijos Respublikos prezidentas jai įteikė ordino „Už nuopelnus“ Riterio kryžių.
Orkestras atliko Liszto Preliudus, o su Mūza Rubackyte – Fantaziją vengrų liaudies melodijų temomis fortepijonui ir orkestrui. Abu kūriniai visiškai kontrastingi idėjomis ir muzikine kalba. Preliudai taikė į filosofines gelmes, ir čia jau atsiskleidė Modesto Pitrėno meistrystė vesti orkestrą tinkama linkme, o štai Fantazija buvo tiesiog idealus kūrinys festivalio atidarymui, nes Lisztas į ją sudėjo visą savo pianistinę išmonę, tarsi vis dar džiaugdamasis tuo metu jau labai ištobulinto fortepijono techninėmis ir dinaminėmis galimybėmis. Kūrinio premjera 1853 m. sulaukė triumfo, o Mūzos Rubackytės interpretacija, nekalbant apie efektingą ir įspūdingą techniką, nukėlė mus į patį Vengrijos kaimo šventės sūkurį, kur gausiai šokama ir vynas liejasi laisvai.
MŪZA RUBACKYTĖ IR JAUNIEJI TALENTAI
Daiva TAMOŠAITYTĖ: Lapkričio 16 d. Filharmonijoje vyko koncertas „Maestrė Mūza Rubackytė ir jaunieji talentai“. Jame muzikavo M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ globojami jaunieji pianistai, jau ne vieno šalies ir tarptautinio konkurso laureatai: Aurelija Vanagaitė, Emilija Joana Šoriūtė (abi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės, Gabrielės Kondrotaitės kl.), Klėja Kašubaitė (Berlyno menų universiteto ir B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokinė, Dainos Kavaliauskienės kl.), Meda Siliūtė (Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos auklėtinė, Birutės Kumpikienės kl.) ir Joris Mikužis (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Aleksandros Žvirblytės kl.).
Džiugu, kad vyresniųjų klasių mokiniai imasi pačių sudėtingiausių opusų, turi platų akiratį, galimybes anksti išeiti į pasaulį ir jame pasirodyti. Jaunieji muzikantai pademonstravo gražų garsą, geras technines galimybes, muzikalumą ir jau gerai matomą individualų stilių. Pabaigai aštuoniomis rankomis jie paskambino Claude´o Debussy fortepijoninio ciklo „Vaikų kampelis“ šeštąją pjesę „Golliwogg´s Cakewalk“. Šis nuotaikingas, dažnas konkursinis kūrinys užbaigė šventišką popietės pasirodymą kartu su Mūza Rubackyte. Jos rūpinimasis mūsų ateitimi iš tikro jaudinantis.
NUGALĖTOJŲ IR KITI REČITALIAI
Tomas Bakučionis: Lapkričio 18 d. Vilniaus fortepijono festivalis klausytojus pakvietė į neabejotinai neeilinį koncertą, pavadintą „Nugalėtojo rečitalis“, kuriame pristatė jaunosios kartos kinų pianistą Jamesą (Zijianą) Wei – 2024 metų prestižinio Klivlando konkurso nugalėtoją. Šio konkurso laurai dvidešimt šešerių pianistui plačiai atvėrė duris į prestižines pasaulio koncertų sales.
Vilniuje pianistas atliko gana margą programą. Pradėjo nuo J. S. Bacho Partitos Nr. 1 B-dur, tęsė negirdėtu M. K. Čiurlionio kūriniu – Variacijomis „Besacas“ (VL 265) ir pirmąją rečitalio dalį baigė Ferenco Liszto Fantazija Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ temomis. Sakyčiau, kad Bachas yra tas kompozitorius, ties kuriuo gali paslysti pats talentingiausias ir genialiausias pianistas. Ne išimtis ir J. Z. Wei.
Vien tik remiantis Vilniaus rečitaliu galima būtų parengti studiją, kokia ypatinga Wei tušė, kaip ji veikia fortepijono dinaminėje skalėje ir kokį poveikį turi klausytojui, tačiau Bacho muzikos audiniai yra tiek tobuli savo konstrukcijų, polifoninių sąsajų grožiu, kad perteklinė dinamika (besaikiai crescendo-diminuendo ar staigūs pianissimo) tą konstrukcijų grožį užtušuoja, iš esmės griauna ne tik linearines struktūras, bet ir harmonijos vertikalę (tobulai architektūrai visiškai nereikalingi gausūs spalvingų gėlių vazonai). Bacho muzika egzistuoja ne tik laike, bet ir tam tikroje metafizinėje erdvėje, kurią mes galime suvokti įvairiais pojūčiais, taip pat ir žvelgdami į partitūrą, įskaitydami tam tikrus religinius ar filosofinius simbolius. Todėl visa Bacho muzika, ypač klavyrinė, reikalauja kitaip panaudoti pianistinį arsenalą ir fortepijono technines galimybes. Šiuo aspektu man asmeniškai tarp pasaulio pianistų nepralenkiamas etalonas yra seras Andrásas Schiffas. Tikiu, kad ir jaunasis kinų pianistas, turėdamas fenomenalų pianistinį arsenalą, yra pajėgus Bachą interpretuoti visiškai kitaip, be tų gausių „gėlių vazonų“.
Antroje koncerto dalyje girdėjome visą Roberto Schumanno ciklą „Vaikų scenos“, op. 15. Išklausius jį, man kilo klausimas, ar reikia tiek intonacinio, dinaminio rafinuotumo šiose lakoniškose pjesėse? Daiva, ką Tu apie tai manai?
Daiva Tamošaitytė: J. Z. Wei – labai artistiška, džiugi asmenybė, jis regimai mėgaujasi publikos dėmesiu. Plati agogikos skalė, romantizuotas, laisvas tempų traktavimas atrodė patraukliai, bet ilgainiui kiek pristigta ciklo pojūčio ir atsirado pianisto nuspėjamumas. Man labiausiai patiko jo interpretuota kinų kompozitoriaus Lü Wenchengo kompozicija „Rudens mėnulis virš ramaus ežero“. Kaip tik čia tiko pianisto maniera – plazdanti ir minkšta. Buvo justi, kad kinų muzika jam natūraliai artima. Tasai oriškumas, lakumas tiko Ravelio Valsui.
Lapkričio 22 d. prancūzų pianistas ir dirigentas François-Frédéricas Guy, vėl atvykęs į Vilnių po ketverių metų, Vilniaus Filharmonijos Didžiojoje salėje kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas) atliko Wolfgango Amadeaus Mozarto Rondo D-dur fortepijonui ir orkestrui, KV 382, Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 9 Es-dur, KV 271, bei Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37.
Pianistas pats dirigavo orkestrui. Man niekada nepatiko toks solistų „pasidalinimas“, ypač šiais laikais, kada dirigentų tikrai netrūksta. Klausantis norisi susikaupti, o diriguojančio solisto judesiai blaško, manyčiau, ne tik publiką, bet ir patį atlikėją. Galbūt todėl Mozarto tempai buvo kraštutinai greiti, mažinantys artikuliaciją, o Beethoveno koncerte tikėjausi ne tokio lengvo charakterio, norėjosi konkretesnės garso užgavimo atakos, antroje dalyje – daugiau lyrinės gelmės, tad liko tokio ne visai įprasto stiliaus Beethoveno įspūdis, nors Guy save laiko jo kūrybos „vertėju“, šiuo metu antrą kartą įrašinėja jo visas fortepijonines sonatas. Interviu Filharmonijai prieš koncertą jis minėjo Arthuro Schnabelio sūnaus mintį, kad jo geriausi mokiniai suranda 120 Beethoveno kūrinių veikėjų ir charakteristikų; matyt, jo paskatintas Guy surado tokią Trečiojo Beethoveno koncerto charakteristiką, kuri gali būti visai priimtina turint galvoje, kad tai tarsi pereinamasis etapas vaduojantis iš Haydno ir Mozarto įtakų, nors man šis koncertas jau pakankamai dramatiškas ir gilus. Todėl ir sakau, kad viską koreguoja ne tik regimai sangviniška atlikėjo asmenybė, bet ir dirigavimas kartu grojant solo partijas. Tame interviu Guy teigė, jog tai pradėjus 2012 metais, „buvo gana sudėtinga įgyvendinti šią viziją. Juk pianisto ir dirigento gestai yra priešingos kilmės: kai skambini, rankų pozicija – žemyn, o kai diriguoji, kūnas nukreiptas į viršų. Fizinių sunkumų iškyla, kai groji ir staiga reikia diriguoti. Juk orkestrantai įpratę laukti dirigento gesto. O kai groju pats, negaliu diriguoti. Tad orkestrantai turi daug labiau klausytis ir dalyvauti.“ Savo dirigento pomėgį Guy įgyvendina su ansambliu „Microcosme“ Šveicarijoje.
Tomas Bakučionis: Man susidarė įspūdis, kad François-Frédéricas Guy yra iš tų pianistų, kurie netveria savo pianisto kailyje ir kaip atlikėjas siekia vis plačiau save realizuoti. Tą įspūdį lėmė kraštutinai greiti Mozarto Koncerto tempai, kurie ir man pasirodė per greiti, nors tiek solistas, tiek orkestras puikiai susitvarkė su tempų virtuozerija. Tačiau puikiai techniškai suvaldyti kraštutiniai tempai dar nereiškia, kad dėl to nenukentės Mozarto muzikos estetika bendrąja prasme. Mane įtikino pianisto pasirinkta Beethoveno Koncerto versija, kuri, manau, vykusiai atskleidė būtent šio kūrinio mišrią stilistiką pereinant nuo klasicizmo prie romantizmo estetikos. Vis dėlto tikro, giliojo bethoveniško dramatizmo, žyminčio romantizmo pradžią, aš čia tiek negirdėjau.
Beje, iškėlei įdomią diriguojančių pianistų problemą. Išties galėtume suminėti daug žymių pianistų, kurie ėmėsi dirigavimo „amato“, – pradedant Claudio Abbado ir baigiant Danieliu Barenboimu ar Barry Douglasu, kuris šių metų gegužę Filharmonijoje įspūdingai skambino ir dirigavo Beethoveno Penktąjį koncertą. Manau, kad tai yra tas fenomenas, apie kurį pradžioje užsiminiau – „netilpimas savo kailyje“, kita vertus, gal ir mados dalykas. Pagaliau tai yra ir tam tikra tradicija, mus pasiekusi iš XVII–XVIII a., kai solistas sykiu būdavo ir orkestro dirigentas arba orkestro vadovas skambindavo klavesinu basso continuo partiją. Neabejoju, kad ši tradicija turėjo būti gaji ir XIX a., kol dar orkestro solisto ir dirigento vaidmenys nebuvo visiškai atsiskyrę. XX a. ta mada sustiprėjo, maždaug 7–8 dešimtmečiuose atsirado daugiau istoriniais barokiniais instrumentais griežiančių ir istoriškai pagrįsta interpretacija besiremiančių orkestrų, palengva tai perėjo ir į klasicistinį (Haydnas, Mozartas, Beethovenas) bei XIX a. repertuarą. Orkestrantams dirigento sėdėjimas prie fortepijono ir atsistojimas padiriguoti taip pat yra tam tikras iššūkis ir papildoma įtampa.
Daiva Tamošaitytė: Nei barokinio orkestro kapelmeisterio vaidmens, nei klavesino basso continuo, nei muzikinės to meto kalbos negalima lyginti su vėlesnių laikų vis sudėtingėjančiomis profesijomis priklausomai nuo sudėtingėjančių partitūrų, todėl jos natūraliai ir atsiskyrė. Be to, ne visi solistai patiria sėkmę, tarkim, altininko Jurijaus Bašmeto dirigavimas LKO kadaise man paliko daug abejonių. Bet, žinoma, bandyti niekam neuždrausta.
Tomas Bakučionis: Ženkime toliau per festivalio kalendorių. Lapkričio 25-ąją klausėmės dvigubo rečitalio „Nugalėtojų tandemas“ – išgirdome net du tarptautinių konkursų laureatus – Anną Geniušienę, 2022 metų Vano Cliburno konkurso laureatę, bei amerikietį Evreną Ozelį – 2024 m. Klivlando ir šių metų Vano Cliburno konkurso laureatą. Jie man pasirodė ir panašūs, ir skirtingi, o kokie Tavo, Daiva, įspūdžiai po šių pianistų koncerto?
Daiva Tamošaitytė: Anna Geniušienė yra aiškaus techninio plano pianistė, labai stabili. Ji be priekaištų, stilingai paskambino Roberto Schumanno ciklą „Miško scenos“, op. 82, M. K. Čiurlionio Preliudą fis-moll, VL 264, ir „Sėjau rūtą“, VL 179, bei Claude´o Debussy ciklą „Estampai“. Šiame cikle gal buvo per daug piano vietų, pirmame „Estampe“ trūko viršūnių spindesio, antrame nesutikčiau su didele tempų kaita dėl rubato, nes įsivaizduočiau gerai ritmiškai suveržtą ispaniškojo temperamento judėjimą neprarandant vienijančios spyruoklės, o trečiasis visada kelia daug techninių iššūkių – vienas didžiausių yra užtikrinti greito tempo judėjimo, naudojant daug pedalo, paskirų garsų maksimalų girdimumą. Kad būtų „Sodai lyjant“, o ne „Sodai po vandeniu“. Žinoma, pasirodymas buvo labai geras, ypač turint galvoje, kad jaunoji mama koncertavo laukdamasi trečio kūdikio, ateisiančio į pasaulį už dviejų savaičių, ir tai tikrai labai žavinga.
Amerikoje gyvenantis ir šiuo metu Bostono Naujosios Anglijos konservatorijoje menininko diplomo programoje studijuojantis Evrenas Ozelis taip pat labai geras pianistas, pasižymintis skambiu garsu. Trys Domenico Scarlatti sonatos (K 427, K 11 ir K159) bei Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 30 E-dur, op. 109, buvo atliktos išlaikant stilių. Įdomiai, vaizdingai skambėjo M. K. Čiurlionio pjesė „Lakštingala“ ir preliudas g-moll „Tėve mūsų“ (VL 268 ir VL 260). Bélos Bartóko Siuita fortepijonui „Po atviru dangumi“, Sz 81, BB 89, – motoriškas, tokatiškas opusas, jis gerai skambėjo, buvo pajausta nuotaika nepadauginant forte. Publikai prašant Ozelis dar paskambino Camille´io Saint-Saënso „Gulbės“, parašytos violončelei, aranžuotę, labai jautriai atliko išdailomis apipintą melodiją. Šis atlikėjas parodė savo universalumą ir gerą profesinį pasirengimą.
Tomas Bakučionis: Festivalyje girdėjome ne vieną aukščiausio lygio prancūzų pianistą ir daug prancūzų fortepijoninės muzikos, tad šiame kontekste man šių dviejų atlikėjų koncertas atrodė kaip tam tikra „prancūzų desanto“ kontroversija (gerąja prasme), nes jie abu yra visiškai kitokių fortepijoninių kultūrų atstovai. Anna Geniušienė – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventė (2015 m.), vėliau baigė studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje pas žymų fortepijono pedagogą Christopherį Eltoną, išugdžiusį visą būrį tarptautinių konkursų laureatų. Tad A. Geniušienę fortepijono meno tradicijų prasme galima laikyti kosmopolite.
Amerikietis Evrenas Ozelis, gimęs ir augęs Minesotoje, Naujosios Anglijos konservatorijoje įgijo bakalauro ir magistro diplomus, studijavo pas korėjiečių kilmės pianistę ir pedagogę Wha Kyung Byun, kuri buvo Russelo Schermanno mokinė toje pačioje Naujosios Anglijos konservatorijoje, o Schermanną galima laikyti Ferrucio Busoni mokyklos pasekėju (nes jo pedagogas Eduardas Steuermannas mokėsi pas Busoni). Tad fortepijono meno tradicijų prasme E. Ozelis taip pat kosmopolitas.
Kalbant apie pianistų interpretacijas, man labai gaiviai nuskambėjo Annos Geniušienės paskambintos R. Schumanno „Miško scenos“, nes Anna turi nenusakomą vidinį vaikišką žavesį, kai ji, interpretuodama kūrinį, tarsi su juo žaidžia tuo džiaugdamasi ir džiaugsmu dalinasi su klausytojais. Manau, kad kažkas panašaus įvyko ir su C. Debussy „Estampais“, jie tarsi pleveno ore, ir tai buvo taip pat elegantiška, bet jau kitoks Debussy nei, tarkim, Ph. Cassard´o ar D. Pasacalio, todėl man iš šio ciklo norėjosi daugiau svorio, gelmės.
Ozelis – labai universalus atlikėjas, o patirtis jam leidžia skambinti įvairų repertuarą. Iš jo programos man bene mažiausiai patiko D. Scarlatti sonatų interpretacija dėl labai greitų tempų. Tos sonatos yra palyginti nedideli kūriniai, tačiau ir čia galima rasti įdomių intonacinių-derminių spalvų, polifonijos detalių, kurias per greitus tempus sunku išgirsti, nors atlikėjas tobulai suvaldo instrumentą. Vien aiškios artikuliacijos norint perteikti Scarlatti sonatų grožį nepakanka, reikia šiek tiek daugiau ir giliau… O štai Beethoveno Trisdešimtoji man nuskambėjo labai jautriai ir poetiškai. Manau, kad E. Ozelis turi tą poetinę Dievo dovaną. Jis ryškiai paskambino B. Bartóko siuitą „Po atviru dangumi“, jam puikiai pavyko perteikti visą šio nedidelio ciklo žanrinę įvairovę nuo technizuotų „tokatų“ iki lyrinių-mistinių vaizdinių.
Daiva Tamošaitytė: Gerai apibūdinai – „prancūzų desantas“ festivalyje. Jis pakėlė renginį į kitą lygį. Juk ir pati Mūza Rubackytė jau priklauso šiai kategorijai, ji iki kaulų smegenų prancūziška savo elegancija, nors mokslus baigė šiapus geležinės uždangos, o jos bendras išsilavinimas ne tik europinio, bet ir platesnio masto. Taigi daug kas priklauso ir nuo solisto kilmės, aplinkos, kurioje jis augo.
XIX a. – XX a. pirmoje pusėje Paryžius, ne Londonas, buvo madų ir meno sostinė, ir kaip tik dėl didelės tolerancijos ir naujų vėjų, kuriuos skleidė būtent paryžiečiai. „Prancūzų desantas“ – tai pirmiausia kompozitoriai, o įkandin ir atlikėjai. Amerikiečių kultūrai (turiu galvoje Šiaurės Ameriką) būdingas savotiškas pramoginis elementas, jis dominuoja, todėl Vilniaus fortepijono festivalyje nelabai įsivaizduoju „amerikietišką desantą“. Kita vertus, buitinė kinų estetika tradiciškai taip pat nestokoja savotiškų paryškintos parodijos, sustiprintų įvairių žmogiškų būsenų elementų, todėl kinas J. Z. Wei savo natūra ir maniera būtų tarsi Jackie Chanas muzikoje, nors vienas gyvena Kinijoje, kitas – Honkonge. Kaip sakiau, labai svarbi kilmė ir kultūrinė aplinka, ugdanti asmenybę, todėl Ozelio nelaikyčiau kosmopolitu, nors jis, būdamas akivaizdžiai turkų kilmės, gyvena JAV. Nežinau, koks meninis gyvenimas verda Mineapolyje ar Bostone, bet šio pianisto subtilumas veikiausiai sietinas su turkiška muzikine tradicija, kurią labai vertinu dėl jos senos, turtingos istorijos. Tos įtakos veikia pasąmoningai ir yra tuo gilesnės, kuo gilesnė ir turtingesnė yra gimtoji terpė ar kultūra.
PARYŽIETIŠKI VAKARAI VILNIUJE
Daiva Tamošaitytė: Koncertų ciklą „Paryžietiški vakarai Vilniuje. Maestro rečitalis“ lapkričio 20 d. pradėjęs Denis Pascalis pasirodė kaip labai subtilus atlikėjas. Jis skambino ramiai, susikaupęs. Atlikdamas Chopino Noktiurną Nr. 3 g-moll, op. 15, ir Polonezą-fantaziją As-dur, op. 61, stebino vikria technika. Claude´o Debussy „Paveikslai II“, L. 111, bei bisas – pjesė „Atspindžiai vandenyje“ iš „Paveikslų“ I knygos, L 110 – parodė pianisto stilingumą, puikus grojimas buvo plevenantis, mirgantis, gyvas, besimainančių atspalvių koloritas kūrė lengvą nuotaiką.
Tomas Bakučionis: Deni Pascalis turi kažkokią magišką vidinę energiją, prikaustančią klausytojo dėmesį visu 100 procentų. Jis yra iš tų pianistų, kuriems ypač svarbus kompozitoriaus epochos kontekstas ir istoriškai pagrįstas muzikos interpretavimas. Jau vien Pascalio diskografija atspindi jo gilias ir plačias muzikines preferencijas: prancūzų įrašų kompanijai „Polymnie“ jis įrašė visas Ferenco Liszto Vengriškas rapsodijas, kurios sulaukė entuziastingų muzikos kritikų įvertinimų ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Iš daugelio pianisto darbų išsiskiria bendradarbiavimas su François-Xavier Rotho vadovaujamu orkestru „Les Siècles“ atliekant F. Chopino fortepijoninius koncertus istoriniu „Pleyel“ fortepijonu.
Ypatingą vietą Denis Pascalio repertuare užima ekscentriškojo Eriko Satie kūryba. Vilniaus fortepijono festivalyje rečitalį pianistas kaip tik ir skyrė kompozitoriaus (1866–1925) atminimui, pažymint 100-ąsias jo mirties metines.
Su Claude´o Debussy siuita „Paveikslai II“, kuri buvo paskambinta po Satie kūrinių be jokio atokvėpio ir plojimų, pianistas užbaigė pirmąją koncerto dalį. Antroje dalyje, taip pat be atokvėpių, kaleidoskopiškai keitėsi E. Satie ir F. Chopino kūriniai. Tokia programos sandara iš pradžių šiek tiek trikdė, bet turint omenyje festivalio rubriką „Paryžietiški vakarai Vilniuje“, suprantama pianisto programos koncepcija. Visi trys kompozitoriai, nors ir esantys visiškai skirtinguose stilistiniuose laukuose, buvo glaudžiai savo gyvenimu ir kūryba susiję su Paryžiumi.
- Pascalio interpretacinė maniera išsiskiria tauriu aristokratiškumu, konceptualiai suvaldytomis emocijomis. Turbūt todėl ir E. Satie kūrybos bei stiliaus paslaptys jam yra pavaldžios. F. Chopino ir E. Satie gretinimas priverčia ir klausytojus kitais kampais pažvelgti į šių kompozitorių kūrybą, nubraukus neretai perteklinį sentimentalumo šydą, jei kalbėtume apie Chopiną. Klausantis F. Chopino Polonezo-fantazijos As-dur, op. 61, kuri ėjo iškart po E. Satie „Gnosienne“ Nr. 4, kilo mintis, kad pianistas, interpretuodamas Chopiną, naudoja tarsi labiau impresionistinį fortepijoninės tušė „raktą“, nes bent mano klausai pedalo buvo daugoka. Gal pristigo ir tam tikros precizikos atskiruose pasažuose (pvz., Polonezas-fantazija As-dur), nes viešai prieinami pianisto įrašai iš 2022 metų koncertų palieka didesnės precizikos įspūdį. Tačiau pasigėrėtina prancūziška elegancija, su kuria jis skambino būtent Chopiną, man buvo atradimas. Rečitalį vainikavo F. Chopino Baladė Nr. 4 f-moll, ją pianistas atliko aistringai, atskleisdamas taurų instrumento skambesį, išlaikydamas nepriekaištingą veržlumo, emocingumo ir aristokratiškumo santykį. Šiai konceptualiai rečitalio programai buvo pritaikytas ir salės apšvietimas, nors spalvų ir kūrinių kaita galėjo būti tiksliau suderinta.
Lapkričio 23-iąją Vilniaus fortepijono festivalis pakvietė į antrąjį, tokį pat įsimintiną, „Paryžietišką vakarą“, skirtą tik C. Debussy muzikai. Prancūzų pianistas Philippe´as Cassard´as visų pirma yra garsus tuo, kad per vieną dieną yra sugrojęs keturis rečitalius, kuriuose atliko visą Debussy fortepijoninę kūrybą. Tad Filharmonijos Mažojoje salėje turėjome retą progą ne tik išgirsti dalelę šio grandiozinio ciklo, bet ir įdomius, vaizdingus paties pianisto komentarus (dėl šios priežasties koncertas ir vyko Mažojoje salėje).
Lietuvoje pianistas jau yra lankęsis 2021-aisiais, tada rečitalį jis skambino Tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje Palangoje. Vilniuje pianistas viešėjo pirmą kartą ir mielai dalinosi su klausytojais gražiais įspūdžiais apie miestą, patikindamas, kad norėtų čia apsilankyti dar ne kartą. Neabejoju, kad visi lauksime kito jo apsilankymo, nes Philippe´as Cassard´as yra nepaprastai plataus akiračio menininkas, jo kūrybinių interesų laukas apima ne tik gausų fortepijono repertuarą, bet ir muzikos istorijos tyrinėjimus – jis yra bent kelių monografijų apie C. Debussy ir F. Schubertą bei knygų apie kitus atlikėjus autorius, įrašęs daugybę įvairios muzikos, skambindamas pats diriguoja orkestrams.
Vilniaus koncerto programą pianistas sudėstė iš C. Debussy kūrinių, sukurtų 1902–1912 metais. Rečitalį pradėjo nuo C. Debussy preliudų „Viržiai“ ir „Terasa, lankoma mėnulio“ (Nr. 5, 7 – abu iš „Preliudų“ II knygos). Komentuodamas atliekamus kūrinius, savaip iššifravo C. Debussy kūrybos formulę – plati erdvė ir sykiu intymumas. Kitas aspektas, kurį akcentavo Cassard´as ir labai ryškiai perteikė savo interpretacijose, yra vizualumas, kylantis iš prancūzų impresionistinės dailės, ypač kai temose – gamtos vaizdai ir reiškiniai, kas ir buvo visos pianisto atliktos programos rišančioji gija. Dar vienas išryškintas stilistinis dalykas – į fortepijono faktūrą perkeliamos orkestro instrumentų spalvos (pavyzdžiui, kompozitoriaus mėgstamos valtornos Preliude Nr. 7).
Po dviejų preliudų girdėjome ketvirtąją pjesę „Sniegas šoka“ iš ciklo „Vaikų kampelis“, ir štai nuo šios pjesės įvyko tarsi teminis programos lūžis – toliau rečitalyje skambėjo vien vandens leitmotyvas, t. y. viskas, kas vienaip ar kitaip siejasi su vandeniu ir jo fizikiniu pavidalu (skystas, kietas, dujinis, aerozolinis…) ar su tuo susijusiais objektais. Pirmosios rečitalio dalies pabaigoje girdėjome preliudą „Žingsniai sniege“, antroji dalis prasidėjo nuo „Atspindžių vandenyje“, po jų buvo preliudai „Undinė“, „Nuskendusi katedra“ , „Rūkai“, o užbaigė rečitalį „Sodai lietuje“ (iš „Estampų“) ir „Džiaugsmo sala“. Bisui buvo pagrota turbūt labiausiai „kataloginė“ C. Debussy pjesė „Mėnulio šviesa“.
Ypač didelį įspūdį man padarė „Nuskendusios katedros“ interpretacija – atrodė, kad visą salę užgriuvo neįtikėtina vandens masė, slegianti katedrą, ir tuo pat metu atsiskleidė iš vandens išnyrančios šventovės didybė. Akustinį įspūdį dar sustiprino puikus Filharmonijos Mažojoje salėje stovintis įspūdingasis „Bösendorfer“ fortepijonas (modelis „Concert Grand 290 Imperial“).
„Džiaugsmo salą“ P. Cassard´as skambino su ypatinga romantine aistra, bet tai buvo labai įtikinama, nes pianistas yra C. Debussy muzikos stiliaus, sielos ir spalvų ekspertas!
Lapkričio 27-ąją, trečiajame Paryžietiškų vakarų“ koncerte, girdėjome tai, kas gal niekada nėra skambėję Lietuvos koncertų salėse – dviejų dalių pianisto rečitalį, skirtą tik Maurice´o Ravelio fortepijoninei kūrybai. Būtent šį prancūzų pianisto Jeano-Efflamo Bavouzet rečitalį galima laikyti tikruoju šiųmečio Vilniaus fortepijono festivalio finalu, o tai lėmė tiek programos mastas ir koncepcija (koncertas skirtas M. Ravelio 150-osioms gimimo metinėms), tiek ir paties pianisto neeilinė kūrybinė asmenybė.
Ravelio kūryba pianisto repertuare užima ypatingą vietą, jis pagrįstai daugelio kritikų laikomas kompozitoriaus muzikos ekspertu. Bavouzet interpretacijos paveikumas pasireiškia tuo, kad jis klausytoją priverčia patikėti, jog autorius kaip tik ir turėjo mintyje tokią, o ne kitokią interpretaciją. Manau, kad tai ir girdėjome Vilniuje. Jo skambinimo maniera – visiškas atsidavimas kūriniui, savotiškas atsiribojimas nuo išorinio pasaulio (nors labai jauriai sureagavo į kažkieno rankinėje užmiršto telefono pyptelėjimą) ir sykiu galinga bekompromisė garso, fortepijono dinamikos ekspresija. Pianistas savo rečitalį pradėjo retai atliekama „Groteskiška serenada“ („Sérénade grotesque“), o visą programą užbaigė absoliučiu prancūzų fortepijoninės muzikos šedevru – siuita „Kupereno kapas“ („Le Tombeau de Couprin“).
Daiva Tamošaitytė: Jeanas-Efflamas Bavouzet rečitalį baigė bisu – Valsu, M 72, o šis valsas skambėjo ir Wei programos pabaigoje, taigi išgirdome dvi labai skirtingas interpretacijas. Galbūt prancūzų pianistas pasirinko jį kompensuodamas programoje buvusius, bet neatliktus Kilnius ir sentimentalius valsus, o jų vietoje paskambino „Fontaną“ ir „Nakties Gasparą“. Man šis pianistas be abejonės yra Ravelio muzikos ekspertas. Ravelio biografas A. Roland´as-Manuelis kompozitorių pavadino „nežinomybės geometriku“, o patį Bavouzet galima būtų pavadinti „paslapties aritmetiku“ – toks jis atidus kiekvienai detalei, netgi, sakyčiau, priekabus. Koncerto dramaturgiją pianistas nuosekliai augino iki išaugusios prasminės kulminacijos, bet man didysis valsas pasirodė ištrūkęs iš įprastos simetrijos ir pusiausvyros, virtęs lyg pamišusia bakchanalija, net nuožmiai garsus. Nežinau, ar Ravelis taip girdėjo tą valsą, nes iš baskės motinos paveldėta ispaniška aistra net Bolero yra suvaldyta ir, sakytum, iškelta, sublimuota. Bakchanalijos, bohema – to laikmečio ženklai – nebuvo būdingi nei Ravelio charakteriui, nei gyvenimo būdui, nei kūrybai. Bet ir bakchanalija tikrąja graikiška prasme, kaip Ravelio baletas „Dafnis ir Chloja“, gali būti tiesiog jutiminio grožio siautulys, švelnus ir nieko bendra neturintis su negatyviais jausmais, juo labiau – Ravelio atveju – su pompastika, nesaikingumu. Žodžiu, dėl Ravelio kūrybos interpretacijos, bet ne dėl pianisto meistrystės galėčiau pasiginčyti.
FESTIVALIO UŽDARYMO KONCERTAS „DEDIKACIJA JAI. TEĮVYKSTA PREMJERA!“
Tomas Bakučionis: Baigiamojo festivalio koncerto (lapkričio 29 d.) pirmoji dalis, kurioje LNSO atliko XIX–XX a. sandūros austrišką muziką, man labiau priminė vadinamąjį after party festivalio rėmėjams. Bent man taip nuskambėjo E. W. Korngoldo „Štrausiana“ ir F. Schenkerio Lėtas valsas, kurie šiek tiek iškrito iš visos festivalio programos konteksto. Vis dėlto pagrindinis akcentas buvo pianisto, dirigento ir kompozitoriaus Stefano Lano premjerinis kūrinys – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, dedikuotas Mūzai Rubackytei. Orkestrui dirigavo pats autorius. Beje, kūrinys turėjo ir savo detektyvinę istoriją, nes iš kompozitoriaus buvo pavogtas portfelis su koncerto partitūra ir kompiuterine laikmena (tokią versiją priminė koncerto pranešėja).
Kūrinys gilus, labai dramatiškas, parašytas intensyvia muzikine kalba. Fortepijono partija sudėtinga, todėl galima darsyk žemai nusilenkti Mūzos Rubackytės meistrystei jį rengiant ir atliekant. Vis dėlto mano ausims orkestras buvo per garsus, daugelyje epizodų stipriai užgožė fortepijoną ir, manau, kad čia problema ne tik orkestro grojimas, bet ir pati kūrinio partitūra, nes fortepijono kulminacijose orkestras jį dubliuoja. Todėl manau autorių esant laisvą koreguoti kūrinį taip, kad labiau atsiskleistų fortepijono partija. Kokį Tau, Daiva, įspūdį paliko Stefano Lano premjerinis Mūzai Rubackytei dedikuotas fortepijoninis koncertas?
Daiva Tamošaitytė: Stefano Lano ir kūrinys, ir pati asmenybė (su juo teko pabendrauti), ir atlikimas paliko didelį, palankų įspūdį pirmiausia tuo Tavo minėtu intensyvumu įvairiais aspektais, spalvų originalumu ir ypač muzikinės minties šviežumu. Manau, kad pirmoji festivalio uždarymo vakaro dalis neiškrito iš konteksto, nes kaip tik sudarė vienietišką to paties laikotarpio koloritą ir priminė amžiaus pabaigos (fin de siècle) dvasią, ypač su Richardu Straussu.
Festivalis, prasidėjęs viena dedikacija (Čiurlioniui), baigėsi kita dedikacija. Intriga buvo užmegzta ir labai gerai išspręsta. Malonu, kad mūsų šalyje organizuojami iškilūs fortepijono festivaliai ir konkursai yra originalūs ir skiriasi vieni nuo kitų pirmiausia dėl rengėjų individualybių. Priminsiu, kad gruodžio 12 d. Čiurlionio metus užbaigia svarbiausias akcentas užsienyje – Mūzos Rubackytės rečitalis prestižinėje Gavo salėje (Salle Gaveau) Paryžiuje. O kalbant apie sąsajas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis kaip niekas kitas tinka tai XX a. pradžios impresionistinei, simbolistinei aplinkai; nėra abejonių, kad jeigu būtų buvęs sveikas ir gyvas, jis galbūt, kaip Chopinas, būtų persikėlęs į Paryžių, ten tapęs vienu didžiausių savo laiku pripažintų novatorių ir tam nebūtų reikėję laukti 150 metų.
Tomas Bakučionis: Turbūt tavo išsakytą mintį apie Čiurlionio santykį su XX a. pražios meno srovėmis jo jubiliejiniais metais galvoje nešiojasi ne vienas muzikas. Metų pradžioje kalbinau Viktorą Gerulaitį jo jubiliejaus progą (interviu „Muzikuos baruose“, 2025, Nr. 3–4). Tai jo mintis, kad nepaisant Čiurlionio tam tikro muzikinės kūrybos fragmentiškumo, iš jo mokėsi Lietuvos kompozitoriai modernistai. Kita vertus, stebint Čiurlionio jubiliejinius metus, aplanko ir kita mintis – jo kūryba „maitina“ ir šiandienos kompozitorius.
Abstract
The 9th Vilnius Piano Festival, Diptych for Čiurlionis, is reviewed through a dialogue between music critics Tomas Bakučionis and Dr Daiva Tamošaitytė, revealing the festival’s artistic diversity, contrasting interpretative approaches, and the most memorable concert impressions. The text discusses the opening and closing concerts, appearances by Mūza Rubackytė, a performance featuring young talents, recital evenings by international competition laureates, and the remarkable series Parisian Evenings in Vilnius. The review highlights the festival’s international artistic quality, the importance of the French pianistic tradition, and the living presence of the Čiurlionis anniversary context.