Andrius KASPARAITIS
Kovo 14 dieną Torunėje, Jordankų kultūros ir kongresų centro (CKK Jordanki) salėje, įvyko neeilinis koncertas, skirtas Lietuvos ir Lenkijos kultūrinio bendradarbiavimo stiprinimui, 35-osioms Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms ir 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms paminėti.
Šis renginys tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kaip muzika geba atskleisti bendrą istorinę atmintį, tapatybę ir kuria abiejų tautų solidarumą. Torunės simfoninis orkestras, vadovaujamas lietuvio Dainiaus Pavilionio, ir Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas) pristatė programą, kurioje skambėjo abiejų šalių klasikinės muzikos šedevrai, sukurti per daugiau kaip šimtą metų.
Nuskambėjus abiejų šalių himnams sveikinimo žodžius tarė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir vietos valdžios atstovai.
„Šiandien muzika gali kalbėti ir kalba garsiau nei politiniai susitarimai. Ji primena, kas mus sieja iš vidaus“, – sakė vienas renginio organizatorių, sveikindamas susirinkusius klausytojus.
„Šiandienos renginiai – tai ir pagarba Čiurlioniui, ir kartu rašoma mūsų istorija, svarbūs žingsniai stiprinant Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius ryšius. Torunė, jos kultūrinė aplinka ir ženklai, taip pat žmonės mums, lietuviams, turi ypatingą reikšmę. Džiaugiuosi, kad mus jungia ryškios asmenybės – nuo čia gimusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinieriaus Adomo Freitago, pakviesto į Kėdainius tarnauti kunigaikščiams Radviloms, iki tarpukario muziejininkės Marijos Znamerovskos-Priuferovos, puoselėjusios idėją įkurti etnografinį muziejų Vilniuje, tačiau ją įgyvendinusios Torunėje. Šie keli simboliniai štrichai, kaip ir Mikalojaus Koperniko universitete saugomas Martyno Mažvydo „Katekizmas“ ir kartu su juo įrištos kitos svarbios Karaliaučiuje spausdintos knygos lietuvių kalba, iliustruoja mūsų bendrą kultūrinę praeitį. Džiugu, kad šie ryšiai ir toliau aktyviai palaikomi bei nuolat stiprėja per kultūros institucijas, universitetus, savivaldą. Visada sakau: kultūra yra diplomatinis tiltas, jungiantis žmones ir tautas“, – kalbėjo ministras Š. Birutis.
Itin preciziškai ir atsakingai šventei buvo parinkti kūriniai: jie ne tik reprezentavo nacionalinius muzikos kanonus, bet ir atspindėjo Lietuvos ir Lenkijos istorinių kelių glaudumą. Programos sudarytojai subtiliai balansavo tarp žymiausių abiejų šalių kompozitorių kūrybos, siekdami atskleisti abipusį meninį ryšį.
Koncertą pradėjo Grażynos Bacewicz Uvertiūra. Lenkų kompozitorės, smuikininkės ir vienos ryškiausių XX a. muzikos asmenybių G. Bacewicz (1909–1969) kūryba pasižymėjo konstruktyviu modernumu. Koncerte skambėjusi jos Uvertiūra – trumpa, intensyvi kompozicija, persmelkta polėkio ir ritminės energijos. D. Pavilionio interpretacija išsiskyrė aiškiai artikuliuotu ritminiu pulsu, griežta forma ir dramatizmu, kuris visai vakaro programai suteikė gyvą impulsą – ji buvo pakiliai šventiška, istoriškai svarbi ir nevengianti dramatinių peripetijų.
Čiurlionio metams pažymėti atlikta simfoninė poema „Miške“ ir „De profundis“. Ilgos frazės, spalvinga harmonija užliejo salę tarsi tolimo miško alsavimas ir nepastebimai atsirandanti vidinė įtampa lyg artėjanti gamtos stichija. Poema nuskambėjo kaip kad norėjo Čiurlionis – miškas čia buvo ne tiek vaizduojamas, kiek išgyvenamas.
„De profundis“ – vienas giliausių ir sakraliausių Čiurlionio opusų. Jo klausantis ypatingą įspūdį paliko chorinės faktūros skaidrumas, vis stiprėjanti įtampa ir skausmingas dramatizmas. Tarsi maldos šauksmas iš bedugnės su skaidriu, bet neišvengiamu liūdesiu.
Mieczysławas Karłowiczius (1876–1909), Lietuvoje gimęs lenkų kompozitorius, sukūrė „Lietuviškąją rapsodiją“ („Rapsodia litewska“) kaip pagarbos ženklą savo protėvių žemei. Ji priminė elegišką, ilgesio kupiną maldą.
Karolis Kurpińskis (1785–1857) – vienas svarbiausių lenkų nacionalinės muzikos kūrėjų. Jo uvertiūra iš operos „Jadvyga, Lenkijos karalienė“ nuskambėjo kaip spindinti istorinė fanfara, sklidina karingos ritmikos, tačiau karališkai ori ir elegantiška.
Ypatingą vietą programoje užėmė Antano Henriko Radvilos (Antoni Henryk Radziwiłł) operos „Faustas“ fragmentai. Šis kūrinys, parašytas pagal Johanno Wolfgango Goethe´s tekstą, reikšmingas tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Radvila, gimęs Vilniuje, ilgainiui tapo svarbia politinio ir kultūrinio gyvenimo figūra.
Koncerte lietuviškai padainuoti du operos chorai (Nr. 4 ir Nr. 28) buvo pirmasis viešas „Fausto“ fragmentų pristatymas scenoje. Toks atlikimas Torunėje tapo stipriu simboliniu gestu, priminusiu Radvilos šaknis Lietuvoje ir jo kūrybinį indėlį. Chorų tekstus į lietuvių kalbą vertėme galvodami apie Vilnių, kuriame gimė kompozitorius, ir apie tą Lietuvą, kurios dvasia visada sklido iš jo muzikos.
Taigi Radvilos „Faustas“, pirmiausia žinomas kaip vokiečių kalba parašytos operos pavyzdys, koncerte įgavo naują, lietuvišką, skambesį, papildydamas bendrą renginio idėją – parodyti, kaip gilūs istoriniai ryšiai gali būti aktualizuoti šiuolaikinėje kultūroje. Choras dainavo susikaupęs, lyg jausdamas istorinę akimirką.
Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) Polonezas a-moll „Atsisveikinimas su tėvyne“ – viena žymiausių atsisveikinimo metaforų muzikoje. Dainiaus Pavilionio dirigavimas žavėjo ramia elegancija ir santūriu veržlumu.
Stanisławas Moniuszko (1819–1872) dėl lietuviško nenuovokumo tapo ne lietuvių, bet lenkų nacionalinės operos kūrėju, bet juk „Halka“ parašyta Vilniuje ir būtent ta pirmoji operos redakcija pelnė kompozitoriui šlovę. Koncerte skambėjo mazurkos iš Moniuszkos operų „Baisusis dvaras“ ir „Halka“.
Įspūdingą koncerto programą puikiai atliko Torunės simfoninis orkestras, kuriam nuo 2019 metų vadovauja Dainius Pavilionis. Kolektyvo interpretacija pasižymėjo disciplina, skaidriu tembriniu balansu ir emocine branda, kas leido net pačius sudėtingiausius kūrinius atlikti be dirbtinio dramatizmo. Dirigentas subtiliai valdė kūrinių nuotaikų dinamiką – nuo dramatiškų ir sodrių Čiurlionio garsų iki skambių Moniuszkos mazurkų. Dainiaus Pavilionio diriguojama muzika skambėjo su pagarba kiekvieno kompozitoriaus stiliui, o kartu jautėsi vientisa dramaturginė linija, sujungusi koncertą į stiprią meninę visumą.
Torunės orkestras – pavyzdys, kaip vieno žmogaus – dirigento – meninė vizija gali keisti orkestro kokybę ir reputaciją tarptautiniu lygiu.
Valstybinis choras „Vilnius“, vadovaujamas maestro Artūro Dambrausko, pasirodė kaip aukščiausios profesinės kultūros kolektyvas, išsiskiriantis skaidriu tembriniu skambesiu, tikslia intonacija ir turtingu dinaminiu spektru. Ypač jautrų įspūdį paliko A. Radvilos operos „Faustas“ chorai: gilaus emocinio turinio perteikimas ir sukauptas muzikavimas suformavo autentišką, istorinį viso vakaro akcentą. O „De profundis“ atlikimas išryškino choro gebėjimą organiškai susilieti su orkestru, sukuriant kone religinę, transcendentišką atmosferą.
Kovo 14-osios koncertas Torunėje buvo daugiau nei tiesiog puikus muzikos vakaras. Istoriniai akcentai – pirmiausia lietuviškai nuskambėję Antano Henriko Radvilos „Fausto“ chorai – įprasmino renginio idėją: kultūra nėra tik paveldas, tai yra nuolatinis kūrybinis dialogas, kuriame svarbi kiekviena nauja nata, kiekvienas gyvas žodis, kiekviena nuoširdi emocija.
Koncertas tapo gražiu liudijimu, kad Lietuvos ir Lenkijos kultūriniai ryšiai šiandien ne tik prisimenami, bet ir kuriami iš naujo.