„Iš pašaknių skambantys kankleliai“

Daiva TAMOŠAITYTĖ

 

Šių metų kovo 6 dieną Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje įvyko Kanklių metų atidarymo renginys „Iš pašaknių skambantys kankleliai“, kuriame dalyvavo 120 metų jubiliejų švenčiantis Skriaudžių ansamblis „Kanklės“, autentiškų kankliavimo tradicijų tęsėjai, dainiai, kanklių judėjimo dalyviai. Renginį suorganizavo Etninės kultūros globos taryba (toliau – EKGT), Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedra. Vakarą vedė Laura Lukenskienė ir Titas Mockevičius.

 

Etninės kultūros globos taryba 2026 metus paskelbė atmintinais Kanklių metais, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją dėl Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukakties minėjimo. EKGT nutarime pabrėžiama, kad kanklės mūsų šalyje nuo seno vertintos kaip ypatingas muzikos instrumentas, o kankliavimas Lietuvoje yra išlikęs kaip ilgametę savito muzikavimo tradiciją tęsiantis gyvasis kultūros paveldo reiškinys. Nuo XX a. pradžios kanklės yra laikomos lietuvių kultūros bei Lietuvos nepriklausomybės simboliu ir tautinio identiteto ženklu. „Kankliavimo tradicijos tęstinumu rūpinasi įvairios kanklininkų bendruomenės, plečiasi kankliavimo raiška, didėja kanklių gamybos meistrų poreikis <…> Svarbu aktualizuoti kanklių reikšmę visai Lietuvai, užtikrinti kankliavimo tradicijos tęstinumą ir didinti šio kultūros paveldo žinomumą visuomenėje“, – rašoma nutarime.

Dabar net įsivaizduoti sunku, kokius kryžiaus kelius nuėjo kanklių ansamblį 1906 metais įkūręs Pranas Puskunigis (1860–1946), kad jis išliktų ir gyvuotų kaip kanklininkų tradicijos kalvė. Kaip ir mano prosenelis Antanas Briedelis, jis gimė tais pačiais metais ir taip pat buvo knygnešys. Caro priespaudos metai, valstybės atkūrimas, du pasauliniai karai, pokaris – per visus sukrėtimus Puskunigis siekė vieno tikslo, nuolat susidurdamas su priespauda, valdininkų arogancija, nepritekliais, pavojais, bet turėjo ir užtarėjų, ir suprantančių veiklos svarbą. Nors jis priešinosi kanklių modifikavimui ir jam pavyko išsaugoti autentišką suvalkietiškų kanklių pavidalą be keitiklių, su vienuolika stygų, derinimu ir kankliavimo metodika, iš bendro tautinio sąjūdžio kilęs noras tobulinti kankles rado savo kelią, o Justino Strimaičio bei Prano Stepulio pastangomis išsirutuliojo akademinė kankliavimo tradicija. Tokiu būdu Lietuva turi dvi svarbias kankliavimo mokyklas, dvi to paties reiškinio šakas.

Vytautas Alenskas (g. 1947) – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentas, dirigentas, pedagogas, lietuvių tradicinės instrumentinės muzikos tyrėjas, seka ansamblio gyvavimą daug metų. Jo tėvas Jurgis Alenskas vienu metu buvo „Kanklių“ vadovas, o teta Onutė Alenskaitė jame kankliavo: Alenskų gimtinė – tik pora kilometrų nuo Skriaudžių. Dar būdamas docentės Reginos Tamošaitienės dirigavimo specialybės studentas, pas profesorių Praną Tamošaitį parašė diplominį darbą apie Praną Puskunigį. Šio darbo papildytą variantą „Pranas Puskunigis ir Skriaudžių kanklininkai“ jis publikavo 1992 metais.

Studijoje Alenskas aprašo Puskunigio gyvenimo vingius, skeptišką tituluotų muzikų požiūrį, kurie nepalaikė judėjimo ir sakė, kad tai atgyvenęs dalykas, paprastų žmonių ir šviesuolių neatlygintiną pasiryžimą, net faktą, kad nepriklausomos Lietuvos Seimas 1925 metais Puskunigiui atsisakė duoti algą ir pinigų kanklininkų kursams bei mokyklos atidarymui, o pakartojus prašymą, patarė kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, kad jį apgyvendintų Kauno elgetyne… Tačiau Puskunigį dažnai gelbėjo ir asmeniškai rėmė Saliamonas Banaitis, prelatas Konstantinas Olšauskas ir kiti šviesuoliai.

Nuolatinės kliūtys puoselėti senovinių instrumentų gyvavimą visais laikais kildavo iš prieš lietuvybę nusiteikusių okupantų arba savivertės stokojančių pačių lietuvių, ypač užimančių svarbius postus ir nuolaidžiaujančių svetimoms įtakoms. Kaip čia neprisiminsi Prano Tamošaičio suburto Eksperimentinio liaudies instrumentų orkestro, kuriame dalyvavo visos šalies entuziastai, negailėdami laiko repeticijoms po darbo. Buvo parengtos ir parodytos dvi solidžios programos, tačiau, kaip ir Puskunigio atveju, buvo susidurta su panašiu priešiškumu, finansų ministras lėšų neskyrė, ir visas darbas nuėjo perniek. Todėl iki šiol tokio lygio liaudies instrumentų orkestro Lietuva neturi, o galėjo turėti daugiau nei keturiasdešimt metų! Taip pat verta priminti, kad tarptautinių konkursų laureatas liaudies instrumentų ansamblis „Sutartinė“, kuris, vadovaujamas Tamošaičio, net keturiasdešimt penkerius metus garsino Lietuvą šalyje ir pasaulyje, taip pat buvo „privati iniciatyva“ – jo vadovas ir kolektyvas visą gyvenimą dirbo visuomeniniais pagrindais.

Ir šiuo metu nepriklausoma valstybė kartoja panašias klaidas, todėl būtina apie tai kalbėti. Svarbu, kad valdžia suprastų, jog maža paskelbti kieno nors metus ar ansamblius parodyti svarbiomis progomis. Tradicinis menas, tiek mėgėjų, tiek profesionalų, privalo būti valstybės remiamas, o jo sklaida užtikrinta visose ugdymo grandyse. Apie rėmimo ir, svarbiausia, pagarbaus valstybinio požiūrio reikšmę ir būtinybę esu daug rašiusi, nurodydama šalių, kurios išskirtinai gerbia savo tradicinę kultūrą, pavyzdžius. Nenuostabu, kad tose valstybėse tradicinė muzika klesti ir jos galimybės auga. Lietuvoje taip, deja, nėra. Todėl neužtenka džiaugtis vien tuo, kas sugebėta išlaikyti.

Na, bet pasidžiaukime, kad Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąraše atsirado įrašas „Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija“, o Skriaudžiai paskelbti 2026-ųjų metų Lietuvos mažąja kultūros sostine.

Simboliškai renginį „Iš pašaknių skambantys kankleliai“ pradėjo Vytautas Alenskas, sūduvių kanklėmis paskambindamas ir padainuodamas dainą „Yra šalis“ (A. Vaičaičio ž.) ir Antano Degučio Kanklininkų polką, o užbaigė Skriaudžių ansamblis, sudainavęs Prano Puskunigio „Dainą apie senovę“ (ankstesnis ir ilgesnis dainos variantas egzistuoja pavadinimu „Paklausykit jūs, lietuviai“).

Prieš renginį žodį tarė EKGT pirmininkė Dalia Urbanavičienė. Ji sakė, kad Kanklių metais lietuviams čia ir užsienyje siekiama priminti apie mūsų kanklių unikalumą ir nuostabią įvairovę. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėja prof. Daiva Vyčinienė priminė daugiau nei šimto metų kanklių tradicijos raidą. Pirmoji banga, anot jos, buvo XX a. pradžioje, kai P. Puskunigis atvažiavo į Suvalkiją ir ten įkūrė Skriaudžių ansamblį. Antrasis laikotarpis buvo susijęs su folkloro ansamblių steigimusi ano amžiaus devintame dešimtmetyje, tada saujelė entuziastų pabandė iš muziejų prikelti paprastas devynstyges kankles, nes iki to meto kanklės jau buvo išstumtos sudėtingesnių instrumentų (smuiko, armonikos). „O šiandien galime kalbėti apie trečią, ypač ryškią, naują kankliavimo bangą. Iškyla nauji kankliavimo būdai, prioritetai, svarbi tampa saviraiška, kūrybinė improvizacija, bendruomeniškumas. Kuriasi sutartinių ratai <…>, vis daugėja jaunų žmonių“, – dėstė Vyčinienė, pridūrusi, kad lygiagrečiai plėtojasi akademinis, profesionalusis kankliavimas, atsiranda naujų talentingų atlikėjų, kuriems kompozitoriai specialiai rašo kūrinius, atsižvelgdami į kanklių skambesį ir pačių atlikėjų galimybes.

Šitie žodžiai buvo skirti LMTA Liaudies instrumentų katedros vedėjai Aistei Bružaitei, chromatinėmis kanklėmis paskambinusiai jai parašytą Vytauto Germanavičiaus kūrinį „Sningant magnolijų žiedais“. Šis kūrinys reprezentavo minėtas naujausias tendencijas, nors kanklių repertuare gausu klasikos, ypač ankstyvojo laikotarpio, kuri nėra taip aiškiai nutolusi nuo kankliavimo etoso ir liaudies dainos.

Akademinės kanklių muzikos raidą taip pat galima skirstyti į kelis etapus, susijusius su iškiliausiomis asmenybėmis ir jų koncertine bei pedagogine veikla – pirmiausia Prano Stepulio, Reginos Tamošaitienės, Linos Naikelienės ir jų mokinių. Kaip tik pastarosios mokinės Bružaitės ryški meninė asmenybė ir stilius davė pradžią postmoderniai saviraiškai, kuri susieja naują įvaizdį (juodos kanklės, originalūs drabužiai) ir kitokį repertuarą. Dažnai kanklės jos rankose tampa lygiaverčiu scenos veikėju, perteikia naujas, šiuolaikines prasmes ir dalyvauja plačioje pasaulio instrumentų panoramoje kaip unikalus ir universalus solinis instrumentas. Žinoma, šis stilius visiškai nutolęs nuo pradinio kanklių, kaip sakralaus ir gedulingo instrumento, vaidmens.

Koncerte buvo pademonstruotas visas spektras kanklių ir kankliavimo būdų. Agotos Zdanavičiūtės vadovaujamas „Kanklių ratas“ paskambino „Pavasario kompoziciją“, Gabija Žilienė – Vytauto Klovos Dvi pjeses. Aukštaičių penkiastygėmis kanklėmis kanklių sutartinę „Aš sodely stovėjau“ (pagal J. Plepą) atliko Ignas Vaitaitis, sutartinių mozaiką „Šilo gegutė kukavo“ (pagal P. Lapienę), „Ratilioj lenkiau ratą“ ir „Tutoj saduto“ (pagal J. Plepą) – Aušra Butkauskienė. Toliau girdėjome nuoširdžiai, puikiu balsu Tomos Grašytės padainuotą „Anoj pusėj Nemuno“ (iš Christiano Bartscho rinkinio), Viliaus Marmos Mažosios Lietuvos kanklėmis-arfa paskambintas dainas „Per takelį per aukštąjį“ ir „Dangaus ir žemės ponia“, Tito Mockevičiaus – „Jau brolelis an vainelės rengias“, Gedimino Žilio kompoziciją „Laiminguo“. Dainas „Ei tėveli, tėveli, šerk ma bėrą žirgelį“ (iš Juškų dainyno) ir „Šėriau žirgytį (iš L. Rėzos dainyno) pakankliavo ir padainavo Andrius Morkūnas su folkloro ansambliu „Gadula“. „Saulės dovanos“ ir „Berželis“ skambėjo atliekamos Žemynos Trinkūnaitės kanklių rato, dainos iš Liudviko Rėzos rinkinių ,„Pareinu rytą anksti“ ir „Aš vargdienėlė“ – Daivos ir Evaldo Vyčinų dueto. Vyčinienė pasveikino salėje esantį kanklių meistrą Vytautą Musteikį, paminėjo kitus – Joną Bugailiškį, Algirdą Martinaitį, Egidijų Virbašių, Albertą Martinaitį, Skalmantą Barkauską, kurių dėka šiandien paprastos kanklytės skamba visoje Lietuvoje.

Virtuoziškumu ir meistriškumu išsiskyrė Lauros Lukenskienės kankliavimas vėlyvosiomis aukštaitiškomis kanklėmis – Valsas ir ypač Polka iš Rudžių repertuaro priartėjo prie akademinių kanklių lygmens. Ypatingu instrumento tonu pasižymėjo Tomos Grašytės, Viliaus Marmos ir Tito Mockevičiaus numeriai. Žinoma, instrumentai derėjo geriau ar blogiau, tačiau apskritai galima teigti, kad kiekvienas jų turi savitą balsą ir būdingą skambumo amplitudę. Garso kokybė priklauso ir nuo skambinančiojo klausos.

Galiausiai pasirodė solenizantas – Skriaudžių ansamblis su „Himnu“ ir minėta daina apie senovę. Pačioje pabaigoje nuskambėjo bendra daina „O kano žali sodai“.

Vakaronė sušildė visų dalyvavusiųjų širdis. Jaudino nuoširdūs dainių balsai, savita jausena, o ypač nuostabiai skaidrus kanklyčių skambesys kanklių grupėse (kanklių ratai) – švelnus, užburiantis ir kartu suteikiantis galimybę vaizduotėje nusikelti į žilą praeitį, iš kurios jis tarsi ataidi. Šiame gyvame skambesyje užkoduota lietuvių tradicinė pasaulėjauta, rami, švari, šventa. Dar kartą pamatėme, kokį nepaprastą turtą turime – unikalių tembrų instrumentus ir nepailstančių gyvosios tradicijos adeptų bendruomenę. Linkime jai šiais kanklių karaliavimo metais parodyti žmonėms kuo daugiau jų galimybių, kankliavimo būdų, praturtinti sales lietuviška muzika ir toliau žadinti lietuvių dvasią.

 

Summary

The article discusses the opening event of the Year of the Kanklės, “Iš pašaknių skambantys kankleliai”, held at the Lithuanian Museum of Theatre, Music and Cinema and dedicated to the 120th anniversary of the Skriaudžiai ensemble Kanklės as well as the living tradition of kanklės playing. The text emphasizes the significance of the kanklės in Lithuanian culture as a symbol of national identity, historical memory, and intangible cultural heritage.

A central theme of the article is the coexistence of two traditions of kanklės playing: the authentic one associated with Pranas Puskunigis and the Skriaudžiai ensemble, and the academic one that developed through the improvement of the instrument and the growth of a professional pedagogical school. The article reflects on the historical challenges faced by the guardians of this tradition and stresses the need for traditional culture to be supported not only symbolically but also consistently at the state level.

The event revealed a broad spectrum of contemporary kanklės performance, ranging from authentic folk practice to academic and postmodern stage expression. In conclusion, the article highlights that the living sound of the kanklės and the community preserving it testify not only to the continuity of the tradition but also to its creative vitality in present-day Lithuania.