Irena Jasiūnaitė. Karmen dienoraščiuose atsiskleidusi asmenybė
Spalio 29 d. Muzikos svetainėje įvyko jaukus renginys „Vakaras iš praeities“, skirtas Irenos Jasiūnaitės 100-mečiui. Tai buvo švelnus sugrįžimas į menininkės pasaulį – su jos balsu, charizma ir teatrine aura. Dainininkę dar pamenantys gausiai susirinkę žiūrovai išvydo retus vaizdo įrašus, klausėsi senųjų įdainavimų, o nedidelė parodėlė su asmeniniais Jasiūnaitės daiktais leido prisiliesti prie jos gyvenimo detalių ir sceninės kasdienybės. Muzikinę programą atliko jaunoji dainininkė Saulė Valentinavičiūtė (LMTA, prof. Astos Krikščiūnaitės klasė) ir pianistė Svaja Skučienė. Jų interpretacijos tapo jautria jungtimi tarp Jasiūnaitės palikimo ir naujosios atlikėjų kartos – ženklu, kad iškilių asmenybių šviesa išlieka, o ją perima ir pratęsia jauni talentai.
Tarp parodėlės eksponatų buvo ir leidiniai apie dainininkę, tarp kurių įspūdingiausias – Jūratės Vyliūtės parengta knyga. Kiekviena iškili asmenybė Lietuvos muzikos kultūroje turi savo metraštininką – žmogų, gebantį įžvelgti ne tik kūrinius, bet ir jų vidines trajektorijas, kūrėjo prigimties šviesą bei dramą. Tokiu balsu dainininkės Irenos Jasiūnaitės gyvenime tapo muzikologė Jūratė Vyliūtė, kurios knyga „Karmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė gyvenime ir scenoje“ iki šiol laikoma vienu jautriausių liudijimų apie vulkaniško temperamento, didžiulės sceninės įtaigos ir vidinės drausmės operos solistę.
Vyliūtės tekstas – ne biografinė kronika, o intymus priartėjimas prie kūrėjos pasaulio: dienoraščių nuotrupos, pokalbiai, prisiminimai ir autorės refleksijos susijungia į daugiasluoksnį Jasiūnaitės meninės prigimties paveikslą. Tai knyga apie žmogų, kuriam scena buvo tikroji erdvė gyventi, o balsas – būdas mąstyti, jausti ir kalbėti pasauliui.
***
Kalbant apie muziką, jos kūrėjus ar atlikėjus, žodis tėra konkretus reliatyvios sąvokos ženklas. Todėl visa, kas čia bus pasakyta, reikėtų laikyti sąlyginiu tekstu, būtinu atmintyje išlikusios asmeninės patirties papildymu. Kai kam dainininkės Irenos Jasiūnaitės paveikslas gali atrodyti iškilesnis, tobulesnis; kitiems – gal suapvalintomis linijomis, nevisiškai atitinkančiomis tikrovę. Sukurti ir įpiršti apibendrintą menininko pavidalą nėra šios knygos tikslas. Mano uždavinys – prabilti pačios Artistės atsivėrimais (todėl dienoraščiai) ir pamatyti ją jos aplinkos žmonių akimis (antroji knygos dalis). Įsiklausius į prisiminimų, įspūdžių mozaiką, išryškėja patraukliausios, ryškiausios I. Jasiūnaitės spalvos. Pirmoje dalyje, besirutuliojančioje kartu su kūrybos ir gyvenimo tėkme, vyrauja jos pačios balsas – tad mažiau (gal net per šykščiai) tradicinės panegirikos, daugiau giluminio kontrapunkto. Stengtasi išlaikyti žodyno ir mąstysenos autentiškumą: I. Jasiūnaitė tokia, kokia yra.
Kaip ir dera, artėjimas prie Dainininkės pateikė netikėtumų. Jausminga, impulsyvi, visuomet maloni ir visiems draugiška, I. Jasiūnaitė manyta esanti bet kuriai temai atvira, gal net atlapaširdė pašnekovė. Tačiau mėginant žvilgtelėti už paradinių durų, aptikau geležinę spyną. Mano popieriuose atsirado net tokių pastabų: „Ji piestu šoka, vos mėginu pati pavartyti senus užrašų aplankus. Gink Dieve, nevalia dirstelėti į tą jos dalį, kurią slepia po čigonės skara! Mane tas erzina – juk aš ne diktofonas, kartojantis, ką jam pasakai. Darosi neįdomu. Krinta darbo ūpas.“
Tik vėliau, po ilgesnio ir nuoseklesnio bendravimo, paaiškėjo, kad tariamoji lengvabūdė iš tikrųjų yra racionali, griežtos disciplinos, pedantiško pareigingumo moteris – turinti aukštus idealus ir jų siekianti.
Šventa tiesa: paprasčiausi dalykai suvokiami sunkiausiai. Ji – gamtos stebuklas. Mūsų – trys milijonai, o operos solistų – kelios dešimtys; pirmaujantiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Jie – dievų išrinktieji, paleisti žemėn gavę ne vieną, o visą nešulį brangiųjų lobių: balsą, atitinkantį visus specifinius kokybės parametrus; jautrią muzikinę klausą, padedančią išgauti tobulą skambesį; puikią atmintį, kuri pajėgia sutalpinti dviejų valandų trukmės sudėtingiausią operos partiją. Žmogus, kuris ilgesnę giesmę sunkiai ištraukia be pasiklydimų, neįsivaizduoja, kokio masto tai darbas. Jie turi ir gilią muzikos pajautą, virpinančią širdį, ir artisto prigimtį – vidinę ir išorinę. O dar – charakterio savybių, be kurių ir pilną dainininko krepšį turėdamas, operos nepasieksi; o pasiekęs – eiliniu tegiedosi. Tokį žmogų turi deginti vienintelis, kelių nepasirenkantis troškimas. Ir lydėti sėkmė. O tokių – vienetai.
Irena Jasiūnaitė patenka į retųjų vardyną – ir dėl prigimtinių savybių, ir dėl sukurtųjų meninių vertybių. Jos balsas – didelių galimybių, jaudinančio tembro, kuriam tinka žodžiai spindėjimas, gyvybė, energija. Klausos ir atminties imlumą liudija nepriekaištingas intonavimas, gebėjimas sparčiai išmokti naujus kūrinius, platus ir įvairiastilis repertuaras. Dainavimo būdas orientuotas į operinį dainavimą: garso grožį, artikuliaciją, frazavimą, dinamiką, spalvų paletę reguliuoja dainuojamo teksto prasmė. Dainavimą ji supranta kaip kalbėjimą savimi – balsu, emocijomis, judesiu ir išgyvenimu. Dainavo aistringai, turėjo pasisekimą. Ir laimės. O kai kada balsą mėgo naudoti ir kaip žodžio išraiškos priemonę: buvo (ir yra) kalbanti operos solistė. Ar pagerbs kolegą iškilmingame vakare, ar tars atsisveikinimo žodį, ar deklamuos eilėraštį – visuomet skambiai, išraiškingai, patetiškai, kartais vos ne egzaltuotai. Jei ne įgimtas skonis ir saiko jausmas.
- Jasiūnaitės dainavimo, kaip ir kalbėjimo, maniera pakylėta nuo žemės. Dramatiniai, tragediniai, komiški, romantiški vaidmenys – kurių sukūrė 58 – visuomet buvo aukštos vidinės įtampos ir didelės įtaigos. Ne veltui tarp 1953–1988 metų operos solistų ji matoma kaip vulkaniško temperamento dainininkė: dainininkė-artistė. Tuo metu, kai dauguma bendraamžių dainavo lyg „pririšti prie dirigento“, o jų operiški gestai atrodė tarsi iš vadovėlio, I. Jasiūnaitė savo pavyzdžiu teigė, kad operos solistas scenine raiška turi būti lygiavertis dramos aktoriui. Vaidybos ji neatskyrė nuo dainavimo, nuo partitūros, kurios penklinėse braižė dvasinių lūžių kreives. Ji deklaravo solisto balso ir visų jo duomenų atitikimą personažo charakteriui, partnerių ansamblio dermę. Scenoje gyveno veikėjų jausmais, siekė jų intensyvumo, nuoširdumo, tikrumo. Kiekvienas vaidmuo – kita vokalo kategorija, kiekvienas spektaklis – netikėti interpretacijos atspalviai. Vadovaudamasi menine intuicija, ėjo scenos romantikų keliu – gal nevisiškai priimtinu ano meto teatrinei konjunktūrai, tačiau, kaip šiandien matyti, vedusiu į ateities teatrą.
Dalis jos vaidmenų šiandien jau įamžinti išlikusiuose įrašuose, tačiau žodis vis tiek lieka tik blankus perpasakotojas, neprikeliantis kadaise žėrėjusių sceninės kūrybos akimirkų.
Kiekvienoje moteryje slypi Karmen. Irenai Jasiūnaitei ji – tarsi jos pačios gyvenimas: artimiausias ir įspūdingiausias vaidmuo. Natūrali, individuali, neatsižvelgianti į tradicijas ar stereotipus. Režisierius Franco Zeffirelli, apibūdindamas Karmen, įkando ranką – „Štai kokia!“ Jasiūnaitės Karmen veikiau švelni nei agresyvi – aistros ir meilės moteris, džiaugsmo moteris. Tai – pati Jasiūnaitė. Nes „koks nesi, tokio nesuvaidinsi“ (V. Bložė).
Paklausta apie gyvenimą, ji nedvejoja: „Mano laimė – dainavimas.“
Ir kaip be skambių žodžių apsieiti, rašant apie ją? Su kuo ji susitinka – visi „nuostabūs, nepakartojami, talentingi“. Kiekvienas malonus žodis prašviesina dieną, menkiausias dėmesio ženklas sukuria šventę. Dienoraštyje dažnai kartoja: „esu laiminga“, „esu be galo laiminga“. Ne tik prisiminus vaidmenis – išgirdus įdomų dainininką, gavus kvietimą į „mylimąjį operos teatrą“, anšlaginę parodą ar minėjimą. Ji dėkoja net už smulkmeną – aristokratišku gestu.
Savo priešų gal nemylėjo labiau už save, kaip moko budizmas, tačiau mylėti ir atleisti mokėjo. Visuomet buvo pilna šviesios meilės džiugesio. Scenoje dainuoti, kalbėti, deklamuoti jai buvo „didžiausias, su niekuo nepalyginamas džiaugsmas“, palaima ir atpildas už patirtas neteisybes ir nuoskaudas. Ji neslėpė: „esu laiminga ir džiaugiuosi, kad mano gyvenimas nebuvo pilkas, kad pasiekiau savo tikslą ir nelikau šešėlyje“. Žavus tas jos gebėjimas džiaugtis atvirai, neprarandant orumo ir pagarbos sau.
Ji – įžymybė, gražuolė, tačiau nebijojo pasenti, nesivaržė metų ir jų neskaičiavo. Ir mokėjo nepasenti. Ją pažinojau kaip šviesią, taurią asmenybę: gyvybingą, elegantišką, žavingą ir šiek tiek mįslingą moterį. Ar pavyko jos eskizas – nežinau. Irena Jasiūnaitė, kaip ir Karmen, – vis dar atvira interpretacijoms.
Su pagarba ir meile Jai –
Jūratė VYLIŪTĖ
„Karmen dienoraščiai: Irena Jasiūnaitė gyvenime ir scenoje“, 2005
- S.
2025 m. spalio 14 dieną, eidama 95-uosius metus, mirė žymi lietuvių muzikologė Jūratė Vyliūtė. Ji išleido 17 knygų, sukūrė daugiau kaip 400 muzikinių radijo ir televizijos laidų bei iki paskutinių dienų aktyviai rašė ir dirbo. Vyliūtė savo gyvenimu liudijo muzikologijos ir kultūros tyrimų svarbą Lietuvoje, daug prisidėjo prie vokalinio ir operos meno studijų bei išeivijos muzikų istorijų atskleidimo.
Abstract
The 100th anniversary of opera singer Irena Jasiūnaitė was commemorated through several events highlighting her artistic legacy and remarkable personality. The evening From the Past, held at the Music Salon in Vilnius, featured archival recordings, a small exhibition of personal memorabilia, and performances by young musicians, recalling the vivid stage presence of the celebrated soprano. The jubilee was also marked by the Irena Jasiūnaitė Young Vocalists’ Competition in Rokiškis, which brought together talented singers from music schools across Lithuania, demonstrating that the legacy of this outstanding opera artist continues to inspire new generations.