IN MEMORIAM.
FELIKSAS BAJORAS: LAISVAI, TIESIAI, SAVO GALVA
1965 metų laiške dviem savo mokinėms Feliksas Bajoras vis kartoja vieną žodį – laisvai. Groti laisvai. Neleisti technikai sukaustyti muzikos. Turėti savo galvą. Ne aklai vykdyti nurodymus, o suprasti, ką ir kodėl darai.
„Groti ritmiškai, dinamiškai ir laisvai. Daugiau jokių fokusų. Natose jau yra pakankamai muzikos“, – rašė trisdešimtmetis smuikininkas ir dar tik savo kompozitoriaus kelią pradedantis menininkas.
Šiandien, skaitant šį daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius rašytą laišką, sunku nepajusti: jame jau atpažįstame būsimąjį Feliksą Bajorą. Reiklų sau ir kitiems, nepakantų šablonui, įsitikinusį, kad technika turi tarnauti minčiai, o tikras menas prasideda ten, kur žmogus išdrįsta pasitikėti savo klausa, savo patirtimi ir savo tiesa.
2026 m. gegužės 18 d. netekome vienos ryškiausių Lietuvos moderniosios muzikos asmenybių – kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Felikso Bajoro.
Gimęs 1934 m. Alytuje, muzikos jis pradėjo mokytis pas Vincą Bacevičių Kaune. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje 1957 m. baigė Aleksandro Livonto smuiko klasę, o 1963 m. – Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1963–1965 m. dėstė Šiauliuose, vėliau beveik ketvirtį amžiaus vadovavo Jaunimo teatro muzikos daliai, dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, dėstė Lietuvos muzikos akademijoje.
Tačiau biografiniai faktai tik iš dalies paaiškina Bajoro reiškinį.
Jo muzikinė kalba susiformavo iš labai asmeniško santykio su lietuvių folkloru. Liaudies muzika jam nebuvo citatų rinkinys ar stilistinė dekoracija. Ji glūdėjo giliau – kalbos intonacijoje, ritme, atlikimo manieroje, vaikystėje išgirstame dainavimo būde.
Devyniasdešimtmečio proga duotame interviu kompozitorius prisiminė, kaip vaikystėje klausydavosi dainuojančių žmonių: jeigu vykdavo vestuvės ar koks subuvimas, jis pasislėpęs klausydavosi „net išsižiojęs“, negalėdamas atsitraukti. Jo motina mokėjo apie penkis šimtus dainų, grojo kanklėmis, vaidino teatre, o jos seserys dainuodavo ant Šventosios kranto taip, kad susirinkę žmonės klausydavosi jų tarsi koncerto.
Gal todėl ir subrendusio Bajoro kūryboje folkloras retai pasirodydavo tiesiogiai. Jis buvo įaugęs į pačią muzikos kalbą.
„Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui, „Vilniaus kvartetai“, sonata smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“, oratorija „Varpo kėlimas“, opera „Dievo avinėlis“, „Missa in musica“, simfoniniai „Exodus“ – tai tik dalis kūrinių, palikusių ryškų ženklą Lietuvos muzikos istorijoje. Bajoro muzika skambėjo „Varšuvos rudenyje“, Berlyno muzikos bienalėje, „Berliner Festwochen“, „Wratislavia Cantans“, „Gaidoje“, „Jaunoje muzikoje“, „Europa Musicale“ ir kituose festivaliuose.
Bajoro kūryba įvertinta Lietuvos valstybine premija, Vyriausybės meno premija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, Gedimino ordino Karininko kryžiumi, tarptautinių konkursų apdovanojimais.
Tačiau paskutiniuose pokalbiuose Bajorui rūpėjo ne apdovanojimai.
Jam rūpėjo, ar muzikoje dar liko tiesos.
„Neturėjau tokio principo, kurį būtų galima užrašyti. Bet toks principas savaime gavosi, kad negaliu meluoti, kai kalbu apie kūrinį“, – sakė jis 2024-aisiais.
Jis prisiminė laikus, kai Kompozitorių sąjungoje nauji kūriniai būdavo perklausomi ir kolegų aptariami, kai kritika galėjo būti skaudi, bet buvo reikalinga profesiniam augimui. Pats prisipažino kalbėdavęs tiesiai ir dėl to įsigydavęs priešų. Tačiau pridūrė: „Man atrodo, kad kultūros vystymasis yra svarbiau, o ne tai, ar tu turėsi priešą.“
Tai labai bajoriška mintis. Kaip ir 1965 metų laiške mokinėms: turėkite savo galvas. Kaip ir jo požiūryje į atlikimą: „Atlikėjas turi būti ir kūrėjas.“
Jaunystėje jis neturėjo fortepijono ir mokėsi girdėti partitūrą vidine klausa – vaikščiodamas mėgindavo išgirsti kontraboso ar kito instrumento partiją, sutalpinti galvoje visą muzikinį audinį. Vėliau perspėjo, kad kūryba negali gimti vien iš pirštams patogių klavišų kombinacijų: pirmiausia reikia „išgirsti iš savo vidaus“ kažką naujo, dar negirdėto.
Šablono, automatiškai randamo sprendimo Bajoras vengė ir kurdamas, ir vertindamas kitų muziką.
Gal todėl jo muziką ir šiandien nelengva apibrėžti viena stilistine formule.
Devyniasdešimtmečio metais Felikso Bajoro muzika vėl plačiai skambėjo Lietuvos koncertų salėse. Pats kompozitorius pusiau juokais sakė jubiliejų švenčiantis Gintaro Rinkevičiaus dėka: „Esu sakęs, kad jeigu nepastatys mano operos „Dievo avinėlis“, 90-ies metų jubiliejaus nešvęsiu. G. Rinkevičius, matyt, nugirdo, ir operą pastatė.“
Pokalbio pabaigoje paklaustas, apie ką dar svajoja, Bajoras atsakė taip, kaip turbūt galėjo atsakyti tik jis: „Geriausia nesakyti, ko nori ir ką svajoji, nes pasakysi – tai neįvyks. Ką svajoji, turi brandinti ir daryti.“
Brandinti ir daryti. Laisvai, savo galva. Nes „natose jau yra pakankamai muzikos“.
Šiandien, atsisveikinant su Feliksu Bajoru, tie žodžiai skamba ne tik kaip kadaise mokinėms duotas profesinis patarimas. Juose galima atpažinti ir jo paties gyvenimo bei kūrybos credo.
Parengė A. N.
Felikso Bajoro laiškas
Prisimenu Feliksą Bajorą ne kaip kompozitorių, o kaip smuiko ir alto mokytoją.
1963 metais jis atvyko dirbti į Šiaulių muzikos technikumą (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), dėstė muzikos teoriją ir harmoniją.
Tuo metu Muzikos technikume nebuvo smuiko dėstytojo, tad Feliksui Bajorui, tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigusiam Aleksandro Livonto smuiko klasę, buvo pasiūlyta dėstyti smuiką ir altą. Taip mes su Nijole Paulauskaitė (ji griežė smuiku, aš – altu) tapome Felikso Bajoro mokinėmis. Jis dirbo su mumis daug, kantriai ir nuoširdžiai, buvo labai reiklus. Didelį dėmesį skyrė grojimo technikai ir kūrinio interpretacijai.
Deja, atidirbęs pagal paskyrimą, 1965 metais Feliksas Bajoras grįžo į Vilnių ir mes likome be nuolatinio specialybės dėstytojo. Bajoras stengėsi padėti mums „per nuotolį“ – laiškuose patardavo dėl metodikos, dėl programos, skatindavo siekti savo tikslų. Jo dėmesingumas ir rūpestis išliko visam gyvenimui.
Baigusios technikumą, abi tapome mokytojomis. Nijolė Paulauskaitė-Kukevičienė dirbo Radviliškio ir Šiaulių vaikų muzikos mokyklose, aš įstojau į Lietuvos konservatoriją, Jurgio Fledžinsko alto klasę. Po studijų dirbau Valstybinės filharmonijos simfoniniame orkestre, vėliau – smuiko mokytoja Broniaus Jonušo muzikos mokykloje.
Su „Muzikos barų“ skaitytojais noriu pasidalinti vienu iš Felikso Bajoro laiškų kaip nuoširdaus, svarbaus ir brangaus Mokytojo dėmesio savo mokinėms liudijimu.
Irena SABALIAUSKAITĖ
Vilnius, 1965. XII.1
Šiandien gavau jūsų laišką ir jau spėjau pakalbėti su Livontu. Jis papasakojo apie savo gastroles.
Dabar per daug nenusiminkite. Šiuo metu nieko ryžtingo negalima daryti, dėl jūsų pačių interesų. Pavasarį vis dėlto reikėjo kažką daryti. Aš kategoriškai nieko jums nepatarinėjau todėl, kad sunku buvo numatyti, kuo tas baigsis, galima buvo tik spėti. Ir dar dėl to, kad neatrodytų, jog aš stengiuosi atkeršyti mokyklai ar direktoriui ar padaryti kažkokią žalą.
Gerai tai, jog daugiau pažinsite gyvenimą. Ir reikia tuo naudotis dabar, o ypač ateity. O kodėl aš keičiau specialybę? Bet man išėjo į gera. Reikia nebijoti rizikuoti. Gali nepavykti, bet gali ir pavykti. Užtai patyrimas visuomet liks.
Dabar jums tikslas – baigti technikumą. Todėl daug ką teks ir paaukoti. Dėl rankų pastatymo jūs mano teoriją žinot ir aš įspėjau prieš išvažiuodamas, kad atsimintumėt. Kaip jos bebūtų pastatytos, būtina viena sąlyga – daryti viską laisvai. Laisvumą galima ir reikia pačiam kontroliuoti. Žinoma, blogai, jog likus keletui mėnesių iki diplominio dėstytojas iš pagrindų kažką keičia.
Bet aš nieko negaliu padaryti. Jums reikia baigti. Šiuo metu neįmanoma persikelti. Žinokit, jog tai yra gyvenimas ir jis jūsų niekad neglostys.
Galvokit, ką darot, ir stenkitės, jog kuo mažiau žalos atneštų šie metai. Neikit į per didelį konfliktą dėl savo interesų. Viską pritaikykit – tik laisvai. Niekas negali pakenkti, jokia priemonė, jeigu ji bus išpildyta laisvai.
Kairę ranką, matyti, nenatūraliai sukinėjat. Sukite mažai ir taip natūraliai, kad nieks nepastebės. Tiek, kiek reikia. Dabar mažai laiko liko, kad galėtumėt viską kontroliuoti – tai, ką naujo jums pasako. Manau, jog dėstytojas tai turi suprasti ir ruošti programą. Manau ir direktorius tai supras, jei jūs prie progos ramiai tai išdėstysite.
Kodėl aš prieš išvažiuodamas sakiau, jog visokie pastatymai geri, svarbu tik laisvumą išgauti? Todėl, jog dirbant gali staiga pasirodyti, jog man patogiau taip ranką laikyti, o ne kitaip (ne taip, kaip pradinėj mokykloj mokė) – tai ir gerai, jei tik laisvai išpildoma. Juk kiekvienas randa savo individualybę, todėl ir pabrėžiau, kad svarbu laisvumas. Nesakiau kategoriškai: „Atsiminkit, jog šį pirštą reikia būtinai taip laikyti“.
Ne. Jei jums pasirodys (bet tai jau gaunasi savaime darbo išdavoje), kad kitur jo vieta, – prašau, bet išpildyk laisvai, ritme ir atsižvelgiant į kitus muzikinius reikalavimus. Bet tai jau darbo išdavoje. Nes visą laiką galvoti, jog reikia ranką sukinėti arba nesukinėti, jau yra įsitempimas. Aš jus mokinau sukinėti, nes ji buvo įveržta.
Gal jūs kiek demonstratyviai pradedate sukinėti? Kas beatvažiuotų, kiekvienas pasakys, jog alkūnė ant skirtingų stygų turi skirtingas padėtis. Ir kaip tik riešo negalima sukinėti. Nes jei alkūnės nesuksi – riešą imsi sukti.
Man labai nesmagu, jog drg. [pavardė neįskaitoma] visai nepasitarė su manimi dėl programos, tuo tarpu kai aš tardavausi su kuo tik galėdavau.
Dvariono koncertas ne baigimui. Gal naudos protingai dirbant ir atneštų, bet jis yra per sunkus. Yra įvairių sunkumų laipsnių. Sunkus, bet įmanoma padaryti, ir sunkus – neįmanoma padaryti. Jei Tu būtum trečiame kurse, tai pasakyčiau – įmanoma padaryti. Šiuo atveju reikėjo paimti tokį, kurį galima padaryti taip, kad visa komisija aikteltų, pvz., Mozartą. Juk tą patį Mozartą groja baigiant Konservatoriją.
Na, bet dabar jau nieko nepadarysi. Reikia padaryti viską, kas įmanoma. Drg. Livontas sakė, kad galite padaryti ir galite įstoti. Tegul nebus tai tušti žodžiai, todėl aš pridėsiu nuo savęs, kad reikia stengtis, jog šie metai atneštų kuo mažiau žalos. Irena jau galėjo įstoti pernai, jei grotų taip, kaip pernai grojo. Tai negi kažkas sugebės sutrukdyti ir negalėsite prastumti kaip nors tų metų? Turėkite savo galvas! Drg. Livontas sutinka pakonsultuoti, jei laikas nuo laiko atvažiuosite. Tik reikia prieš tai susirašyti. Paprašykite drg. Juodelės, kad pakviestų daugiau dėstytojų iš Vilniaus, kurie tikrintų, paklausytų. Galiu ir aš atvažiuoti kokį kartą į mėnesį. Jei drg. Juodelė oficialiai pakvies – bus geriau. Paprašykit. Už kelionę nereikės mokėti.
Pasikviesti pas save negaliu, nes neturiu kambario. Šiaip darbas neblogas, beveik jo kol kas nėra.
Perrašinėju simfonijas. O aplamai galėtumėt ir atvažiuoti. Teat-re pagrosim. Ten, kur aš dirbu, – Liudo Giros g. 41, tai naujas dramos teatras, bet ten retai būnu. Geriausiai man skambinti 26459, nuo 9 iki 10 visuomet būnu namuose. Įstaigoj darbo nėra, bet užtai namuose susidaro visko po truputį.
Tai nenusiminkite. Parašykit, kaip susiklostys reikalai ir kada manęs laukiat. Ačiū, kad neužmirštate.
Perduokit linkėjimus drg. Žalaliui ir kitiems geriems mokiniams.
Taip, kad žinokit, ką jums reikia padaryti, o ne kaip.
Groti ritmiškai, dinamiškai ir laisvai. Daugiau jokių fokusų. Natose jau yra pakankamai muzikos.
Dėstytojas paprastai nurodo groti taip arba kitaip tam, kad lengviau būtų groti. O jei sugrosi gražiai, su dinamika, ritmiškai, tai, man atrodo, nieks nieko neturės ko pridėti.
Su dėstytoju jūs praleisit 2 val. per savaitę, o namie turite 286 valandas, taip kad jas išnaudokite. Ir padarysite.
Man atrodo, jog ir dėl programos, ypač diplominio darbo, dėstytojas turi atsižvelgti į pageidavimą, skonį moksleivio.
Ir tam pritars ir direktorius, pavyzdžiui.
Aš išsikovodavau net konservatorijoje savo dalykus ir negrodavau, pvz., Šuberto ar Prokofjevo, kurių nemėgau, nors pagal programą buvo būtini. Šiuo klausimu jokių patarimų nenoriu duoti. Bet galima būtų pajudinti šį klausimą, kai per sunkus [kūrinys].
Svarbiausia ne Tavo stilius. Dabar formuojasi Tavo kitas stilius ir jį reikia protingai išnaudoti, išnaudoti tam, kad po to įstotum į konservatoriją, jei norėsi.
Laikykitės ir atsiminkite, jog be laisvumo taip save užkonservuosite, jog geriausias dėstytojas nieko nebepadarys. Sugadinti lengva. Ir su geru dėstytoju dirbti sunku, o su blogu reikia būti genijum.
Jūs ir esat genijais, tik iki šiol nežinojot. Pasitikėkit savo jėgomis ir grokit laisvai taip, kad būtų gražu pačiam ir kitam.
O dėl nykščio, tai jeigu jis bus laisvas – tai jis bus nesulenktas, o lankstysis. Jei jį laikysite sulenktą, tai įsitemps ne tik nykštys, o ir visa ranka. Manau, kad suprantate. Visai nelogiška ką nors dabar keisti, kai jūs jau kažką pajutote. Daugiau nieko negaliu padaryti.
Sekit save ir galvokite apie muziką. Kiekvienas mažiausias sąnarėlis turi būti laisvas. Daugiau savarankiškumo, pagaliau galbūt ir ne viską išpildyt, ko reikalauja, bet protingai.
O jei kas – manau, aš taip padaryčiau: prašyčiau direktorių, kad dar ir dar kviestų iš Vilniaus, ir aiškintis tuos klausimus, kas neaišku; klausti prie dėstytojo dėl tos ar kitos detalės.
O kol kas grokit laisvai, taip, kaip grojote.
Iki pasimatymo
- Bajoras
Vilnius, P. Cvirkos skg. 6, bt. 2