Petro Vaičekonio 90-mečio koncertas
Justė JANKAUSKAITĖ
2026 metų sausio 24-osios popietę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžioji salė buvo pilnutėlė, ir ta žmonių gausa tapo viena pirmųjų stiprių vakaro emocijų. Į jubiliejinį koncertą susirinko artimieji, kolegos, bičiuliai, buvę mokiniai, chorinės muzikos bendruomenės nariai ir klausytojai, kuriems Maestro Petro Vaičekonio vardas yra glaudžiai susijęs su Lietuvos muzikinės kultūros istorija. Šis vaizdas jaudino ir patį jubiliatą – jo veide buvo galima įžvelgti nuoširdų susikaupimą.
Vakaro pradžioje nuskambėjo mintis, tapusi viso koncerto ašimi: yra žmonių, kurių buvimas muzikoje jaučiamas labai aiškiai – ne tik per atliktus kūrinius ar nueitus kelius, bet ir per žmones, su kuriais jie dirbo, per bendrą muzikavimo patirtį, per išskirtinį skambesį.
- Vaičekonis priklauso tai kartai, kuri XX a. antroje pusėje formavo profesionaliosios chorinės muzikos veidą Lietuvoje. Jo veikla vadovaujant chorams, vokaliniams ansambliams, padaryti įrašai ir aktyvi muzikos sklaida tapo reikšminga nacionalinės kultūros dalimi – ne tik kaip meninis rezultatas, bet ir kaip atsakingas, nuoseklus darbas su žmonėmis. Šį Maestro indėlį į nacionalinę kultūrą tą vakarą liudijo ir oficialus valstybės dėmesys – jubiliejinio koncerto proga jį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Matas Drukteinis.
Didelė P. Vaičekonio kūrybinio gyvenimo dalis susijusi su Vilniumi – čia jis kūrė, vadovavo chorams, aktyviai prisidėjo prie sostinės muzikinio gyvenimo. Būtent čia darniai susiliejo jo profesinė patirtis, kasdienė muzikinė praktika ir pedagoginė veikla. Sąsają su miestu atspindėjo ir sveikinimai: įvairių institucijų atstovų žodžiai jungėsi į vieną pasakojimą apie ilgametį, nuoseklų ir reikšmingą Maestro darbą. Vilniaus miesto mero Valdo Benkunsko sveikinimą P. Vaičekoniui įteikė savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Evelina Blažiūnaitė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vardu sveikinimo žodžius tarė LMTA Alumnų draugijos narė, pianistė prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė ir LMTA profesorius, buvęs Akademijos rektorius Eduardas Gabnys. Ypač įsiminė prof. R. Aleknaitės-Bieliauskienės kalba – informatyvi, išryškinusi svarbiausius Maestro kūrybinio gyvenimo aspektus, bet kartu labai šilta, persmelkta asmeninių prisiminimų.
Pedagoginis darbas P. Vaičekoniui visada buvo neatsiejama profesinio kelio dalis. 1990–2001 m. jis dėstė chorinį dirigavimą LMTA Vargonų katedros studentams, perteikdamas jiems praktinę chorinio darbo patirtį, muzikinio mąstymo principus ir atsakomybę už kolektyvinį skambesį.
Svarbus P. Vaičekonio profesinio kelio etapas buvo darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia 1968–1976 m. jis dirbo chormeisteriu, rengė klasikinių operų chorus ir kaupė patirtį, kuri vėliau atsispindėjo visoje jo kūrybinėje veikloje. Apie šį Maestro kūrybinio kelio tarpsnį kalbėjo LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas Audrius Kundrotas.
Po sveikinimų žodį tarė pats Maestro. Tai buvo viena jautriausių vakaro akimirkų – salėje įsivyravo ypatinga tyla. Jo kalboje buvo juntamas susijaudinimas, paprastumas ir nuoširdumas, dar kartą patvirtinęs, kad šio žmogaus autoritetas kyla iš santykio su muzika ir žmonėmis.
Muzikinę renginio programą pradėjo Vilniaus mokytojų namų moterų choras „Aidas“. Pirmąjį kūrinį – Galinos Savinienės „Lietuva“ – dirigavo pats Maestro. Tai buvo šilta koncerto pradžia, simboliškai susiejusi jubiliejų, chorą ir dirigentą.
Ryšys su „Aidu“ – neatsitiktinis: 1986–1995 m. chorui vadovavo pats P. Vaičekonis, o nuo 1995-ųjų vairą perėmė tuometė LMTA trečio kurso studentė Lina Blebaitė-Mačiulienė, ji „Aidui“ vadovauja jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Choras dar atliko Giedriaus Kuprevičiaus „Skriski, skriski Lietuvėlėn“ iš miuziklo „Devynbėdžiai“ ir lietuvių sutartinę „Užaugo liepa“ (išplėtota Kęstučio Daugirdos). Choro koncertmeisterė – Kotryna Gediminaitė.
Ypatingą vietą Maestro profesiniame kelyje užima Lietuvos radijas ir televizija, 1967–1989 m. tai buvo pagrindinė P. Vaičekonio darbovietė. Čia jis dirbo ne vieną dešimtmetį: vadovavo vyrų vokaliniam oktetui, vėliau tapo LRT valstybinio choro meno vadovu, ėjo Fondinių įrašų ir meninių kolektyvų redakcijos vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Būtent LRT studijose gimė šimtai įrašų, formavusių chorinės muzikos skambesį ir pasiekusių klausytojus visoje Lietuvoje. Šis darbas tapo ne tik reikšminga Maestro kūrybinio kelio dalimi, bet ir svarbiu Lietuvos muzikinės atminties sluoksniu. Tai ypač ryškiai pajuto susirinkusieji, žiūrėdami archyvinę LRT medžiagą – reportažą, nukėlusį į Maestro jaunystės metus. Ekrane buvo galima išvysti P. Vaičekonį, energingai diriguojantį LRT vyrų vokaliniam oktetui ir chorui. Epizodas iš praeities virto gyvu emociniu liudijimu.
Po archyvinių kadrų scenoje pasirodė Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios mišrus choras „Ave Verum“ – paskutinis kolektyvas, kuriam vadovavo Maestro. Choras atliko Liongino Abariaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Augo bernelis“ ir Juozo Gudavičiaus kūrinį „Kur giria žaliuoja“ (Ksavero Sakalausko-Vanagėlio ž.), dirigavo kolektyvo meno vadovas Igoris Larionovas.
Ypatingų jausmų koncertui suteikė šeimos tema. P. Vaičekonis sūnui Dainiui, dukroms Eglei ir Renatai neabejotinai įskiepijo meilę muzikai, kuri šeimoje visada buvo svarbi kasdienybės ir tapatybės dalis. Šią šeimos ir muzikos jungtį jautriai atskleidė Maestro sūnaus, JAV gyvenančio pianisto ir pedagogo Dainiaus Vaičekonio, vaizdo sveikinimas iš Sietlo. Jame skambėjo padėkos žodžiai Tėčiui, atvedusiam į muzikos kelią, o sveikinimo pabaigoje Dainius su žmona ir dviem dukromis a cappella atliko vienintelį P. Vaičekonio kūrinį „Tėviškės liepos“, kuris vėliau šiame vakare įgijo dar gilesnę, visą koncertą apibendrinančią prasmę.
Vakaro muzikinis pasakojimas natūraliai vedė prie jauniausios kartos. Maestro anūkė Gabija Vaičekonytė augo šeimoje, kurioje muzika ir lietuvybė formavo pasaulėjautą. Gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose ji nuo mažens girdėjo pažadą – „grįšime į Lietuvą“. Gabija jį išpildė – grįžo. Grįžo studijuoti, kurti ir gyventi čia. Mergina baigė fortepijono studijas JAV, o Lietuvoje – džiazo fortepijono magistrantūrą Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje Kaune. Gabija ne tik groja, ji dainuoja ir kuria dainas. Šiame koncerte jos pasirodymas aprėpė kelias labai artimas linijas – šeimos, atminties, sugrįžimo. Gabija atliko kūrinį „Dainuojantys paukščiai“, kuriam muziką parašė jos tėtis Dainius Vaičekonis (žodžiai – poetės Nomedos Lukoševičienės), ir autorinę dainą „Sugrįšime“. Pastarajame kūrinyje subtiliai pasikartojo pirmosios dainos motyvai, tarsi pratęsdami muzikinį pasakojimą. Ypač jautrus momentas buvo, kai Gabija po pasirodymo nuoširdžiai tarė: „Ačiū, seneli, už muziką.“
Į sceną grįžęs Vilniaus mokytojų namų moterų choras „Aidas“ atliko Mykolo Treščenkino kompoziciją „Tą ryto rasą“ ir norvegų kompozitoriaus Ola Gjeilo kūrinį „Tundra“. Abiejuose kūriniuose solo partiją įtaigiai atliko sopranas Emilė Elena Dačinskaitė.
Prieš finalinį kūrinį Maestro dar kartą buvo pakviestas į sceną. Jis pasidalijo „Tėviškės liepų“ sukūrimo istorija – papasakojo apie viešnagę gimtinėje, Pasvalio rajono Žadeikių kaime, apie bičiulius choro dirigentą Lionginą Abarių ir dainos teksto autorių poetą bei dailininką Arėją Vitkauską, apie dainą įkvėpusią liepų alėją. Simboliška, kad liepas Petro tėvas pasodino tais pačiais metais, kai gimė sūnus, šiandien jų ten auga per šimtą.
Finale prie choro „Aidas“ prisijungė ir „Ave Verum“, o „Tėviškės liepos“, Maestro diriguojamos, tapo viso vakaro kulminacija – muzikiniu apibendrinimu, kuriame susijungė gyvenimo kelias, šeima ir atmintis.
Po „Liepų“ scena dar ilgai neliko tuščia – Maestro sveikino kolegos ir bičiuliai, ir tokia nuoširdi bendrystė tarsi išprašė koncerto bisą. Nuskambėjo Vytauto Kernagio „Mūsų dienos kaip šventė“, ir ją dainavo visi: salėje likusi publika, scenoje stovintys chorai ir pats Maestro, atsidūręs savo kolektyvų apsuptyje.
Koncertas tapo ne tik jubiliejaus paminėjimu, bet ir jautriu liudijimu apie žmogų, kurio gyvenimas muzikoje buvo ir tebėra toks prasmingas.
Summary
The article reflects on the concert dedicated to the 90th anniversary of Petras Vaičekonis, held at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. The event became not only a celebratory occasion but also a meaningful summation of a lifetime in music. The large audience of colleagues, students, friends, and listeners testified to the Maestro’s significant contribution to Lithuanian choral culture.
The text highlights Vaičekonis’ multifaceted career as a conductor, educator, and cultural figure, including his work at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, Lithuanian Radio and Television, and his pedagogical activity at the Academy. Particular emphasis is placed on his ability to unite people, shape a collective musical sound, and pass on artistic experience to younger generations.
The concert program combined choral performances, archival materials, and family narratives, forming a cohesive musical story. The presence of family members revealed the continuity of musical tradition, while the finale – the Maestro conducting his own composition Tėviškės liepos – symbolically united memory, personal history, and artistic legacy.