Grožis ir spindesys LNOBT „Pakitoje“
Skaidrė BARANSKAJA
Tai galėjo būti senoviškas klasikinis baletas, trykštantis ispanų ir čigonų folkloro dvasia. Machos su raudonomis rožėmis plaukuose, plevėsuojantys matadorų apsiaustai, daugiasluoksniai ryškiaspalviai čigonių sijonai, auksiniai auskarai, būgneliai, kulniukų kaukšėjimas, puošnios Napoleono La Grande Armée uniformos, pliumažai, išdavystė, nuodai, mirtis, tiesos išaiškėjimas, meilės triumfas…
Baletas, apsireiškęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šių metų gegužės pabaigoje – kitoks. Perdaryta partitūra, nežymiai pakeistas siužetas, iš jo išvystyta scenografijos ir kostiumų koncepcija, iš įvairių šaltinių sukompiliuota choreografija ir tas pats nuostabusis, tik kiek sutrumpėjęs Grand pas classique. Pasiūlytas naujos prieigos principas ir seno-naujo jungtis netrikdo, juo labiau kad autoriai tai įvardija kaip šiuolaikinį žvilgsnį į „Pakitą“, o klasikinis XIX a. baletas vis dar reiškiasi kaip gyvasis menas.
Norint suvokti su baletu „Pakita“ vykstančių procesų grožį ir įdomumą, būtinas trumpas istorinis ekskursas.
Čigonų tema, itin populiari XIX a. vidurio balete, atspindėjo to meto visuomenės potraukį patirti scenoje temperamentingą šokį, vizualizuotos egzotikos ir mistikos kokteilį, pasinerti į paribiuose egzistuojančios kultūros koloritą. „Čigonė“, „Esmeralda“, „Pakita“, „Don Kichotas“ – to laikotarpio meniniai produktai, šedevrai.
Sekdami kultūrinės mados pėdsakais ir tendencijomis, 1846 m. Paryžiaus operoje choreografas Josephas Mazillier, kompozitorius Édouard´as Deldevezas ir libreto autorius Paulis Foucheras pristatė publikai naują dviejų veiksmų baletą „Pakita“. Literatūriniu įkvėpimo šaltiniu tapo XVII a. Miguelio de Cervanteso parašyta novelė „La gitanilla“ („Čigonaitė“). Pagrindinė herojė tapo Pakita, Don Chuanas – Liusjenu, įvykiai iš Madrido buvo perkelti į Saragosą, sumaniai įpinti įvairūs atsimainymai, kilmės paslaptys, meilės triumfas, ir voilà – „Pakita“. Tuo metu scenoje žibėjo balerina Carllote Grisi, kurios visaapimantis talentas leido baleto meistrui Mazillier kurti techniškai itin sudėtingus choreografinius viražus. Balerinos virtuoziškumas, siužeto įmantrumas, madinga tematika kėlė Paryžiaus publikos susižavėjimą ir spektaklis kurį laiką buvo gana populiarus.
Antrą kvėpavimą „Pakitai“ suteikė legendinis baleto meistras Marius Petipa. 1881 m. Marijos teatre Sankt Peterburge Petipa sukūrė trečiąjį „Pakitos“ veiksmą – garsųjį Grand pas classique, kuris tapo klasikinio šokio triumfo apogėjumi ir ilgus metus gyvavo scenoje kaip atskiras kūrinys. Etalono konotacija buvo tokia stipri, kad dar ilgai niekas nepasigedo pirmųjų dviejų veiksmų, gal todėl iki mūsų dienų išliko tik jų fragmentai.
Vis dėlto pastaruoju metu tapo madinga ir choreografams itin patrauklu restauruoti (atkurti) senovinius klasikinius baletus. Galų gale susivokta, kad tai neįtikėtinai turtingas ir reikšmingas nematerialusis Europos kultūros paveldas. Paprastai minėti baleto šedevrai išsiskiria itin puošnia scenografija, kostiumais, melodinga muzika ir tampa įspūdingu reginiu. Tik visiški neišmanėliai šiandien gali šaipytis iš žingsniuojančio butaforinio dramblio „Bajaderėje“ ar virvele traukiamų gulbių muliažų – tai duoklė tradicijai ir šedevro patinos grožiui.
„Pakita“ taip pat sulaukė restauracijos entuziastų tarp garsių choreografų. 2001 m. Pierre´as Lacotte´as Paryžiaus operos scenoje pabandė parodyti, koks galėjo būti Mazillier pirmavaizdis, nors Petipa Grand pas clasique ir šioje interpretacijoje nebuvo atsisakyta. 2014 m. Alexey´us Ratmansky užsimojo restauruoti Sankt Peterburgo variantą, nes Harvardo universiteto archyve yra išlikę fragmentiški užrašai, pagrįsti specialia Vladimiro Stepanovo baleto notacijos sistema. Marijos teatre taip pat rodomas Jurijaus Smekalovo interpretuotas visas baletas „Pakita“.
Taigi, „Pakita“ LNOBT scenoje atsirado laikantis vyraujančių tendencijų ir jau esant tam tikrai restauruotų pastatymų tradicijai. Juo labiau kad „Pakitą“ Grand pas clasique formatu Lietuvos baleto trupė yra pristačiusi dar 2021 m. festivalyje „LNOBT Open“ Valdovų rūmų kieme ir porą kartų scenoje kartu su Maurice´ Ravelio „Bolero“.
Šių metų gegužės 21 d. parodyta visos apimties baleto „Pakita“ premjera – ilgai lauktas ir Lietuvoje itin geidžiamas klasikinio baleto įvykis. Meistrų iš Prancūzijos komanda, kurioje pirmuoju smuiku griežė choreografas Manuelis Legris, pristatė savą, kitaip sukomponuotą versiją kaip ambicingą bandymą pažvelgti į senovinio baleto reiškinį per šiuolaikiškesnę, dinamiškesnę prizmę.
Libreto autorius ir dramaturgas Jeanas-François Vazelle´is baleto dramaturginį turinį perkėlė į, jo manymu, realesnį, istorinį kontekstą, atsisakydamas Napoleono ir jo armijos Ispanijoje buvimo, pasirinkdamas karlistų ir karalienės Izabelės II karų dėl sosto laikotarpį. Į veikiančių istorinių asmenų sąrašą įtraukti pati Izabelė II, po Restauracijos ir Liepos monarchijos žlugimo Prancūzijoje į valdžią atėjusio imperatoriaus Napoleono III žmona Eugénie de Montijo, legendinė baleto šokėja Fani Elsler, princas konsortas Pranciškus Asyžietis Burbonas.
Įdomu, kad čigoniška tema naujame veikale tarsi ištrinama, librete pabrėžtinai korektiškai apsiribojama frazėmis „romų kilmės“, scenoje veikiančios gatvės minios tautinė priklausomybė vizualiai sunkiai identifikuojama ir gravituoja daugiau link ispaniškos, pirmame veiksme šokami įvairūs bolero ir chota. Romų kilmės atstovai – Inigo, Anita ir kompanija – panašesni į Marselio revoliucionierius, tiek jie, tiek bajorai reiškiasi ta pačia choreografine leksika.
Istorinis kontekstas leido išryškinti Trianos tilto Sevilijoje atidarymo iškilmes, taip tarsi pagrindžiant divertismentinę šokių gausą ir intymesnių dramaturginių taškų trūkumą. Pradedant fragmentišku, nieko nepaaiškinančiu prologu, kuriame vieniša mergaitė guli susirietusi po karališkomis lelijomis siuvinėta skraiste ir ją priglaudžia pro šalį einantys gerieji žmonės, baigiant visiškai neaiškiais tiesos išaiškėjimais. Ir iš tiesų, ar reikalingas šiandien tikroviškas, loginiais ryšiais susietas siužetas, kai pagrindiniu klasikinio senovinio baleto kriterijumi tampa vizuali pramoga ir pats klasikinis šokis.
Akivaizdu, kad mūsiškės „Pakitos“ kūrėjų kompanija iš Prancūzijos tai puikiai suprato ir nekėlė sau tikslų priartėti prie XIX a. baleto pirmavaizdžio, atvirkščiai, greičiau norėta interpretuoti visą jau sukauptą meninį kapitalą, savotiškai adaptuoti veikalą šių dienų skubančiam žiūrovui, įnešti dinamikos ir imperinio spindesio vietoje prieblandos, nepaliekant galimybių toliau plėtoti su žodžiu „čigonas, -ė“ susijusių diskusijų.
Atsivėrusi pirmojo veiksmo erdvė nušviesta ryškios šviesos, alsuoja ampyro stiliumi, perspektyvoje regimas Trianos tiltas. Scenografijos ir kostiumų dailininkas Jeanas-Marcas Puissant´as sukūrė nuoseklų, Vazelle´io koncepciją įkūnijantį paveikslą. Nemenką dalį scenos užimančiais paradiniais laiptais marširuoja skoningus, neryškių spalvų kostiumus dėvintys herojai, šen bei ten blyksteli raudoni karininkų epoletai, juodais nėriniais puoštos aristokračių suknios. Labai kinematografiška, dinamiška ir malonu akiai. Kaip savotiška nuoroda į paveldą išnyra pagrindinės herojės Pakitos kostiumas, išsiskiriantis lakonišku juodu aksominiu korsažu ir rėžiančios fuksijų spalvos sijonu. Pagrindinio vaidmens kūrėjos Olesia Šaitanova ir Kristina Gudžiūnaitė šoka neįtikėtinai virtuoziškai, jos žavios ryškiai fiksuojamose pozose, gyvybingos pantomimos scenose, nors abiem buvo gana sunku persijungti iš visai kitokio „Don Kichoto“ registro. Per daug žaismingumo, per mažai aristokratiškumo. Vaidmens atspalviai visiškai atsiskleidė Grand pas, čia teatro primadonos pasirodė visa savo talento jėga.
Verta pastebėti, kad gana paradoksaliai I veiksmo kulminaciniu momentu tapo Petipa sukurtas ir jokio siužetinio krūvio neturintis pas de trois, kuriame sužibėjo trupės jaunosios kartos atstovai – Saulė Jauniškytė, Marija Kastorina, Julia Alonso, Ethanas Masas, Arata Yamamoto ir Reito Nashiki. Pas de trois, kuris šokiu trims tapo Petipa variante ir kuris Mazillier buvo kuriamas kaip pas de cinq, t. y. penkiems, Legris talentingai integravo į viso baleto audinį ir techniškai sudėtingas dalykas neatrodė svetimkūnis pantomimos kupiname veiksme.
Apskritai Legris choreografinė interpretacija išsiskiria neįtikėtina virtuoziškų elementų gausa, pabrėžtinu dėmesiu akademizmui, savitu žvilgsniu į charakterinį šokį. Scenoje klasikinį baletą šoka visi! Net abi karalienės, rūmų damos ilgomis šlamančiomis sukniomis ir, žinoma, Fani Elsler. Legendinė primabalerina, kaip ir reikėjo tikėtis, šoka legendinę „La Cachucha“ iš baleto „Šlubas velnias“ („Le Diable boiteux“). Fani Elsler vaidmens kūrėjos – Jekaterina Kučinskienė ir Miryam Roca Cruz – išraiškingai perteikė baleto balete viziją, savotišką choreografo ir dramaturgo pagarbos duoklę senajam baletui, anų laikų šedevrams ir juos kūrusiems meistrams.
Pagrindinio vaidmens atlikėjai Edvinas Jakonis ir Jonas Laucius puikavosi karine uniforma, epoletais ir demonstravo neįtikėtinai virtuozišką vyrišką šokį. Reikėtų pastebėti, kad nors pirmame veiksme pagrindinis herojus Liusjenas lyg ir pranykdavo šokių ir herojų gausoje, antrajame, o ypač Grand pas epizode, valdė sceną ir publiką.
Grand pas – lakmuso popierėlis, leidžiantis įvertinti situaciją Lietuvos baleto trupėje. Tai ypatingos raiškos paveikslėlis, atskleidžiantis tikrąjį profesionalumo ir trupės homogeniškumo lygį. Galbūt kam nors net smagu, kad daug užsienietiškų pavardžių programėlėje ir dar daugiau scenoje, tačiau skirtingų mokyklų suformuoti skirtingi klasikiniai pagrindai akivaizdūs, homogeniškumo trūkumas taip pat pastebimas. Kita vertus, tik didžiausi pasaulio teatrai ir baleto kompanijos gali sau leisti puoselėti nacionaliniu ir vienos mokyklos principu suformuotas trupes. Įdomu, ar teatro strateginiame plane išdėstytas nacionalinio meno puoselėjimas šia kryptimi kaip nors veikia?
14 balerinų ir pagrindinė Grand pas pora atskleidžia hierarchiją ir kiekvienos (-o) vietą šioje vidinėje sistemoje. Iš Grand pas išeliminuotos variacijos verčia pakelti antakį, kaip dabar madinga sakyti. Čia dėl laiko taupymo ar neatsirado kam šokti?
Ypatingo pagyrimo nusipelno muzikos vadovės ir dirigentės Marios Seletskajos (Estija) veikla kuriant šią „Pakitą“. Praeities choreografai ir kompozitoriai yra prikūrę tiek, kad rinkis, semk iš kur nori, ką nori ir inkrustuok ką nori – „Korsarą“, „Don Kichotą“, „Pakitą“ ir t. t. Vis dėlto Seletskaja su pianiste Maria Babanina, patyrusia senųjų partitūrų tyrinėtoja, sugebėjo sujungti elementus į dramaturgine ir muzikine prasme gana įtikinamą visumą. Maža to, baletas buvo diriguojamas net negirdėtoje mūsų teatre paradigmoje – instrumentas ir baleto artisto kūnas tapo vieniu, dirigentė išskaičiavo kiekvieną solisto elevacijos sekundės dalį, pirueto greitį, ilgį ir kūno lankstumo diktuojamas sąlygas. Menininkė Maria Seletskaja – preityje baleto solistė, sušokusi ne vieną Grand pas clasique.
Post scriptum: ir, žinoma, šokantys vaikai! Mazurką – vieną sudėtingiausių charakterinių šokių – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai atliko su tikru užsidegimu ir dėmesiu choreografijos elementams. Mazurkoje itin svarbi „prezentacija“ buvo neįtikėtina, sudėtingas pas mazurowy – įvaldytas. Balerinos Jekaterinos Vazem benefisui Petipa sukurtas šokis žavėjo tiek XIX a. imperatoriškajame Marijos teatre susirinkusią publiką, tiek ir šiandien žavi klasikinio grožio trokštantį žiūrovą. Kūrėjai iš Prancūzijos taikliai pagavo minėto troškimo bangą. Grožio ir imperatoriškojo spindesio LNOBT „Pakitoje“ pakanka.
Summary
The article analyses the 2026 premiere of Paquita at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, created by a French artistic team led by choreographer Manuel Legris. It examines the production’s relationship with the traditions of nineteenth-century classical ballet, the historical context of Paquita, and contemporary tendencies in the restoration and reinterpretation of classical ballet heritage.
Particular attention is paid to the modifications of the libretto, scenography, costumes, and choreographic conception, revealing the creators’ attempt to adapt a classical work to contemporary audiences while preserving its aesthetic splendour and historical value. The article also discusses the role of the Grand pas classique within the dramaturgy of the production, questions of professionalism and stylistic homogeneity within the Lithuanian ballet company, and the contribution of music director and conductor Maria Seletskaja in creating a new musical version of the score.
The article concludes that the LNOBT production of Paquita is not a historical reconstruction but an original interpretation of classical ballet, reflecting the contemporary theatre’s aspiration to combine tradition with modern artistic language. The performance demonstrates the enduring audience desire for the beauty, magnificence, and imperial splendour of classical ballet.