Greita recenzija, arba Aktualusis Schubertas
Giedrius KUPREVIČIUS
Nebūgštaukite – šį kartą ne apie savus. Puikiai žinote mano poziciją dėl žinomų muzikos kūrinių (operų, baletų, miuziklų) režisūrinių perkėlimų iš vienos epochos į kitą, o aranžuotojų – iš originalios partitūros į savąją. Tad birželio 30-ąją Medici.tv parodytas teatralizuotas Franzo Schuberto kamerinės muzikos koncertas iš Niujorko, didžiulės buvusios Nacionalinės gvardijos pratybų salės (Wade Thompson Drill Hall), kėlė man priešlaikį nerimą, nors renginio kūrėjų ir dalyvių „prekių ženklas“ buvo rimtas saugiklis nuo abejonių.
Tad vakare su Gražina, kaip, tikiuosi, ir šimtai mano FB bičiulių, besidominčių rimtais kultūros įvykiais ne tik savo krašte, prigludome prie ekrano. Tai buvo 2023 metais įrašyto koncerto tiesioginė vaizdo premjera kanale – tokių Medici.tv savo prenumeratoriams pažeria bemaž kiekvieną vakarą.
Nekartosiu čia visų kūrėjų vardų, bet pagrindinius priminsiu – Schuberto kūrinius atliko Jonas Kaufmannas, pianistas Helmutas Deutschas, režisavo Clausas Guthas. Spektaklio pagrindas – Schuberto vokalinis ciklas „Schwanengesang“ („Gulbės giesmė“), vienos iš sonatų fortepijonui dalis ir kelios pavienės dainos. Visa tai sugulė į labai aktualią temą – amžinojo kareivio dramą. Ji pateikiama per Pirmojo pasaulinio karo įvaizdį – lyg nei pradžios, nei pabaigos neturinčią, besienę karo ligoninės palatą, kurioje vienas iš sužeistųjų yra Schuberto dainų herojus.
Toks netikėtas romantinės muzikos aktualumo, laužančio vieną gajausių mitų apie menamą romantizmo atstumą nuo realybės, teatralizuotas atskleidimas mus sukrėtė ir netgi suglumino. Tai jutome per visą vakarą, o pabaigoje tą sukrėtimą matėme ir koncertą stebėjusios publikos veiduose. Niujorkas nuskambėjo kitu tonu – gilia, filosofine ir stipria menine gaida.
Kelios mano čia įdėtos nuotraukos tėra tik erdvės ir vaizdo iliustracijos, o visa jėga slypi visumoje – garso ir vaizdo vienybėje, puikiai režisuotose baleto artistų mizanscenose, labai tiksliose vaizdo projekcijose ir panašiai. Kas regėjo, tikiuosi, tai patyrė.
Atskirai tektų kalbėti apie muzikinę kokybę, kuri buvo be priekaištų. Dabar jau baritoninis Kaufmannas ir itin ansambliškas pianistas Deutschas (o ir įdomus solistas) sudarė labai šiuolaikiškai, „kietai“ Schuberto natas skaitančių atlikėjų duetą. O jau minėta judesio trupė dėl labai tikslios režisūros ne tik jautė muzikos ritmą, bet ir akivaizdžiai buvo išgirdusi tą kamerinę, dramatinę ir emociškai labai stiprią muziką.
Didžiulė kariuomenės pratybų erdvė (vizualiai labai panaši į Kauno sporto halę) pabaigoje atsivėrusiais vartais į gyvą miesto gatvę dar labiau sustiprino muzikos, veiksmo ir dabarties neišvengiamumo dramaturgiją.
Tikiuosi, kad tie, kurie regėjote mano aprašytą koncertą-spektaklį, pratęsite įspūdžius savo emocinėmis patirtimis. Tad neatmeskime istorinės muzikos „sudabartinimų“, ypač jeigu juos realizuoja ne pozos, dirbtinio ažiotažo ar paiko maivymosi, o stipraus meninio sukrėtimo siekiantys menininkai.