Kazys DAUGĖLA
Vasario 25-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje tvyrojo ypatinga nuotaika – čia vyko šiltas ir įkvepiantis susitikimas su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi. Renginį suorganizavo LMTA Kompozicijos katedra, vadovaujama doc. dr. Mykolo Natalevičiaus, pokalbį moderavo kompozitorius doc. Jonas Jurkūnas.
Giedrius Kuprevičius – nepaprastai įvairiapusė asmenybė: kompozitorius, eseistas, publicistas, aktyvus visuomenės veikėjas ir pedagogas. Jo paskaitos apie muzikos estetiką, filosofiją, Lietuvos muzikos istoriją bei meno ir civilizacijos santykį kviečia klausytojus mąstyti plačiau. Nors plačiajai visuomenei jis geriausiai pažįstamas kaip miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“ ir kultinės dainos „Kregždutės“ autorius, maestro kūrybos laukas driekiasi nuo kamerinės muzikos, oratorijų iki operų, simfonijų, muzikos teatrui ir kinui. Jo kūryba drąsiai kerta ribas, eksperimentuoja ir ieško dialogo su šiuolaikinėmis technologijomis.
GENEALOGINIS MEDIS: NUO GRUODŽIO IKI BALSIO IR JUZELIŪNO
Lietuvos muzikos istoriją G. Kuprevičius mato kaip gyvą genealoginį medį, kurio kamienas – Juozas Gruodis. Pasak maestro, būtent Gruodis suformavo dvi esmines, tarpusavyje konkuravusias sroves, kurias įkūnijo Eduardas Balsys ir Julius Juzeliūnas.
„Turime pripažinti, kad Gruodžio kūrybą mes išvis užmiršome. O juk viskas formavosi būtent šituose rūmuose. Tai labai įdomus procesas: aš baigiau pas Balsį, kiti – pas Juzeliūną. Tai buvo dvi absoliučiai skirtingos srovės, kurios viena kitos, švelniai tariant, nemėgo“, – prisiminė Kuprevičius.
Maestro pasakojo apie „privalomus“ pasivaikščiojimus su Balsiu Druskininkų miškų takais, kur viena iš nuolatinių temų būdavo aštri Juzeliūno kūrybos kritika. Tačiau būtent ši poliarizacija, anot kompozitoriaus, buvo didžiausia Lietuvos muzikos laimė: Juzeliūno pragmatinė, liaudies muzikos struktūromis grįsta filosofija ir Balsio socialinis, emocinis prieinamumas sukūrė unikalią terpę, kurioje vėliau išaugo ištisa plejada kūrėjų.
„Aš ieškau, kaip tos mokyklos tęsėsi. Ir randu galybę įdomiausių reiškinių: Urbaitis, Balakauskas, Kutavičius, jų pasekėjų visa plejada. Kauniečių kompozitorių – iki Bružaitės, kuri vėl visiškai kitokia ir labai ryški tarp moterų kompozitorių. Nuostabu, kad atsiranda labai stiprių moterų, kaip buvo ir romantizmo laikais. Taip. O ką, Clara Schumann buvo bloga kompozitorė? O Boulanger?
Taigi ta mokykla tęsiasi. Tęsiasi, vingiuoja, yra kalnų ir pakalnių. Yra duobių, kai kur įstrigo – sakykim, minimalizme Lietuvos muzika įstrigo labai smarkiai. Ir reikia iš to išeiti, jau pasaulis labai seniai išėjo.“
Kuprevičius kritiškai vertina ir savo palikimą: „Bet čia yra šioks toks reveransas lietuviškai komponavimo mokyklai. Ne viskas joje auksu žiba. Ir mano laikais lygiai tas pats buvo. Mes turėjom labai aukštos klasės kompozitorių, turėjom ir labai žemos klasės. Ir aš pats esu labai netolygus: iš mano 418 nelabai vykusių kūrinių – du labai vykę: „Kregždutės“ ir „Skriski, skriski Lietuvėlėn“. Ko daugiau reikia kompozitoriui? Užtenka vieno „Pajaco“, suprantat?“
Maestro pasidalijo šmaikščiu susitikimu Kaune: „Sutikta moteriškė man sako: „Po „Ugnies medžioklės su varovais“ jūs galėjote ir mirti.“ Nepavyko.
NUO TĖVO VARPŲ IKI DŽIAZO LAISVĖS
Kalbėdamas apie savo kūrybos ištakas, maestro pirmiausia mini tėvą Viktorą Kuprevičių – žmogų, kuris Kaune prikėlė kariljono muziką. „Tas bokštas, Karo muziejaus varpai man buvo antrieji namai. Aš ten užaugau tarp tų varpų ir mechanikos. Tėvas nebuvo sukaustytas akademiškumo, jis improvizuodavo, jautė miesto ritmą. Tai mane išmokė, kad muzika turi kvėpuoti“, – sakė Kuprevičius.
Vėliau šį laisvės gurkšnį jis rado džiaze. „Džiazas buvo priešnuodis nuo tos „teisingos“ tarybinės muzikos, kurią mums bandė įskiepyti“, – atvirauja kūrėjas. Tai tapo pagrindu jo drąsiausiems eksperimentams, tarp kurių – legendinė „Ugnies medžioklė su varovais“. Sovietmečiu „Amerikos balso“ bangomis gaudomi garsai tapdavo atsvara „teisingai“ tarybinei muzikai. Džiazo elementų jungimas su akademine tradicija nebuvo tik estetinis pasirinkimas – tai buvo egzistencinis laisvės gurkšnis.
Miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ Kuprevičiui niekada neatrodė tik pramoginio žanro kūrinys. Tai buvo bandymas pralaužti geležinę uždangą ir deklaruoti vakarietišką pulsą. Nors cenzūra įtariai žiūrėjo į šį „Vakarų produktą“, kūrėjams pavyko jį apginti kaip jaunimo socialinį protestą.
„Bet žinote, kas keisčiausia? Praėjo dešimtmečiai, o tos dainos vis dar gyvos. Vadinasi, pataikėme į kažkokį universalų nervą. Tai nebuvo vienadienis projektas. Tai buvo dalis tos visos mokyklos, apie kurią kalbėjome, – ieškančios, maištaujančios, bet kartu gerbiančios pamatines vertybes.
Aš dabar žiūriu į savo mokinius ir matau tą pačią ugnį. Tik šiandien galimybių daugiau. Mes turėjome kurti iš nieko, iš nuogirdų, o jie turi visą pasaulį savo kompiuteriuose. Bet esmė lieka ta pati – jei neturi ko pasakyti savo širdimi, jokia technologija nepadės.“
Maestro pripažįsta, kad populiarumas turi ir kitą pusę – jis gali tapti savotišku „nuosprendžiu“. Kompozitorius šmaikštauja, kad publika dažnai jį tapatina tik su keliais hitais, pavyzdžiui, „Kregždutėmis“, nors jo kūrybinis sąrašas skaičiuojamas šimtais opusų.
OPERETĖ KAIP LABORATORIJA IR TECHNOLOGIJŲ IŠŠŪKIS
Paklaustas apie savo ryšį su Kauno muzikiniu teatru, Kuprevičius pabrėžė, kad šis pastatas jam tapo tikra kūrybine laboratorija. Maestro griauna mitus apie operetę kaip „lengvą“ žanrą: „Parašyti gerą, stilingą operetę yra dešimt kartų sunkiau negu drastišką avangardinę simfoniją, kurioje triukšmu galima paslėpti nemokėjimą.“
„Į Muzikinį teatrą atėjau labai jaunas, – prisiminė maestro. – Man buvo gal 23-eji, kai pradėjau ten dirbti koncertmeisteriu. Tai buvo visai kitas pasaulis – dulkėtos užkulisių užuolaidos, senoji Kauno inteligentija ir tas ypatingas kvapas, kurį turi tik seni teatrai. Mano užduotis buvo ne tik repetuoti su solistais, bet ir suprasti teatro mechanizmą iš vidaus. Teatras yra žiaurus organizmas – jis tave arba priima ir pasiglemžia visą, arba išspjauna. Aš ten išmokau kantrybės ir supratau, kad muzika scenoje yra ne tik garsas, bet ir vaizdas, judesys, apšvietimas. Viskas turi veikti kartu, kaip vienas laikrodžio mechanizmas.
Apie darbą su orkestru galiu pasakyti tiek: tai yra nuolatinė kova dėl autoriteto. Orkestrantai yra labai jautrūs žmonės, jie iškart pajunta, jei tu nesi užtikrintas tuo, ką darai. Aš visada stengiausi būti ne diktatorius, o partneris. Žinoma, pasitaikydavo visko – ir ginčų, ir nesusipratimų, bet galutinis tikslas visada būdavo tas pats – pasiekti tą ypatingą skambesį, kuris priverčia klausytoją sulaikyti kvėpavimą. Muzikoje nėra smulkmenų – kiekviena nata, kiekviena pauzė turi turėti prasmę ir svorį.“
Kuprevičiaus kūrybinėje biografijoje telpa ir radikalūs eksperimentai, tokie kaip 1988 m. pasirodžiusi kompozicija „Ligoninė nepagydomiems“. Joje kompozitorius drąsiai panaudojo vinilinę Lenino kalbos plokštelę ir Afrikos vaikų balsų įrašus. Tai rodo G. Kuprevičiaus nuostatą: kūryba yra nuolatinis „čia ir dabar“.
Jis džiaugiasi Kauno publika – „konservatyvia, bet jaučiančia klastą“. Pasak kompozitoriaus, Kauno inteligentijos sluoksnis yra ta paskata, kurios jis nerastų niekur kitur. „Tai inspiruoja nuolat save provokuoti. Jei užsidarysi rėmuose, kuriuos pats susikūrei prieš dvidešimt metų, – mirsi kaip menininkas“, – įsitikinęs jis.
Giedrius Kuprevičius išreiškė kritišką nuomonę apie šiuolaikinę kompozitoriaus profesiją, technologijų įtaką bei pristatė savo eksperimentus su Čiurlionio muzika ir dirbtiniu intelektu.
„Mes turime suprasti, kad šiandien jaunas žmogus pirmiausia mato, o tik tada girdi. Jei tu jam duosi tik garsą be vaizdo, jis greitai pavargs. O kai yra tas judantis vaizdas, jis įtraukia į transą. Ir čia dirbtinis intelektas mums ne priešas, o įrankis, kaip koks teptukas ar smuiko strykas. Tik reikia mokėti su juo susikalbėti, duoti teisingą užduotį, angliškai vadinamą prompt.
Dabar apie „Kregždutės“ laikus. Žinot, kas yra baisiausia? Kad tu tampi savo paties prekių ženklo įkaitu. Visi iš tavęs tikisi tik to paties saldaus melodingumo. O kai aš pradedu rodyti eksperimentus su žadintuvais ar iškraipytais Čiurlionio akordais, jie sako: „Maestro, kas jums pasidarė? Kur tas gražusis Kuprevičius?“
Bet aš negaliu stovėti vietoje. Kūrėjas, nustojęs ieškoti, pasidaro muziejinis eksponatas. Aš nenoriu būti eksponatas, noriu būti proceso dalyvis. Todėl man labai įdomu, ką veikia jaunimas. Aš mokausi iš jų tiek pat, kiek jie galbūt pasisemia iš mano patirties. Tas kartų dialogas yra vienintelis būdas išlaikyti kultūrą gyvą, o ne užkonservuotą.“
ŽVILGSNIS Į ATEITĮ: DI IR „SKAITMENINIS KRAUJAS“
Paklaustas, kaip nepasimesti tame technologijų triukšme, Kuprevičius atsakė: „Juk dabar kiekvienas gali paspausti mygtuką ir pasakyti, kad jis kompozitorius. O va čia ir atsiranda atrankos klausimas. Dirbtinis intelektas neturi širdies, jis neturi skausmo patirties. Jis gali sugeneruoti tobulą harmoniją, bet ne „klaidą“, kuri padaro muziką žmogišką.
Aš visada sakau: naudokitės viskuo, bet nepalikite savo autorystės nuošalyje. Galutinis sprendimas, ką palikti, o ką išmesti, turi būti žmogaus. Jei tu be išlygų pasitiki mašina, prarandi savo veidą. Visas šitas mano pasivaikščiojimas per technologijas yra tik dar vienas būdas patikrinti, kiek aš pats, Giedrius Kuprevičius, dar esu gyvas šitame skaitmeniniame amžiuje.“
REZIUMĖ: SMALSUMAS KAIP IŠLIKIMO SĄLYGA
Baigdamas savo mintis, maestro ragino kūrėjus neprarasti smalsumo ir nebijoti rašyti „į stalčių“. Sunkūs etapai užgrūdina, o nuoširdumas išlieka vienintelė valiuta, kuri nesensta. „Muzika man yra būdas kvėpuoti“, – teigė Giedrius Kuprevičius.
„Mano kūrybinis kelias nebuvo rožėmis klotas, kaip kam nors gali atrodyti. Būdavo laikotarpių, kai niekas nenorėdavo atlikti mano kūrinių, nes jie atrodė per daug keisti ar per daug nutolę nuo to meto kanonų. Bet būtent tie sunkūs etapai mane užgrūdino. Aš supratau, kad negalima kurti dėl kitų plojimų – turi kurti todėl, kad negali nekurti. Jei tavo viduje yra tas degantis noras pasakyti ką nors savo, rasi būdą, kaip tai padaryti nepaisydamas jokių kliūčių. Tas užsispyrimas man padėjo išlikti savimi visus tuos metus.
Baigdamas pokalbį, norėčiau palinkėti visiems kūrėjams vieno dalyko – išlikite smalsūs. Smalsumas yra tas variklis, kuris neleidžia pasenti nei sielai, nei muzikai.
Pasaulis keičiasi, technologijos keičiasi, bet žmogaus poreikis grožiui ir tiesai lieka tas pats. Mes, kūrėjai, esame tiltai, kurie jungia tai, kas buvo vakar, su tuo, kas bus rytoj. Tai didelė atsakomybė, bet kartu ir didžiausia dovana. Ačiū jums už šią kelionę per mano prisiminimus.“
Summary
The article reflects on a meeting with composer Giedrius Kuprevičius at the Lithuanian Academy of Music and Theatre, revealing his creative path, aesthetic outlook, and views on the development of Lithuanian music. Kuprevičius presents Lithuanian music history as a continuous genealogical process, stretching from Juozas Gruodis to the schools of Eduardas Balsys and Julius Juzeliūnas, from which several important contemporary compositional directions emerged.
The text highlights the origins of his artistic identity: the world of carillon music shaped by his father Viktoras Kuprevičius, the liberating experience of jazz, and his early relationship with musical theatre. It also discusses his connection with the Kaunas Musical Theatre, his understanding of operetta, his experimental works, and his constant refusal to remain trapped within a style once established.
A central theme of the article is the relationship between creativity and technology. Kuprevičius reflects critically yet openly on the possibilities of artificial intelligence, emphasizing that technology may serve as a tool but cannot replace human experience, intuition, and artistic responsibility. The concluding idea of the text is focused on curiosity, inner freedom, and an incurable creative hunger as essential conditions for an artist’s survival.