Audronė ŽIGAITYTĖ
Sausio 12 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vėl skambėjo Giedriaus Kuprevičiaus oratorija „Amžinoji šviesa“ („Lux aeterna“), primindama apie laisvės dvasią ir muzikos galią.
Nors kūrinys parašytas dar 2011 m., minint 1991-ųjų sausio įvykių dvidešimtmetį, jis nepraranda aktualumo, o šiųmetis atlikimas, parengtas dirigento Ričardo Šumilos, dar kartą patvirtino jo meninę vertę. LNOBT simfoninis orkestras ir choras kartu su solistais – Lina Dambrauskaite (sopranas), Liudu Mikalausku (bosas), Dainiumi Pesecku (smuikas) ir Arvydu Barzinsku (trimitas) – sukūrė jautrų ir prasmingą muzikinį įspūdį.
Šioje oratorijoje Kuprevičius derina sakralumą ir filosofišką žvilgsnį, pasitelkdamas Antano Maceinos tekstus. Kūrinio struktūra – prologas, dešimt dalių ir koda – ne tiek pasakoja tiesioginę istoriją, kiek kviečia apmąstyti laisvės kainą ir žmogaus dvasinę kelionę. Išskirtinį įspūdį paliko solistų interpretacijos – santūrus, tačiau itin emociškai paveikus Linos Dambrauskaitės ir ekspresyvus Liudo Mikalausko dainavimas. Koncertinį spektaklį režisavo Gediminas Šeduikis, svarbus buvo ir šviesų dailininko Levo Kleino bei vaizdo projekcijų autoriaus Luko Balskaus indėlis. Beje, tie patys kūrėjai išskirtinio šventiškumo suteikė ir gruodį vykusiam puikiam Didžiajam šventiniam koncertui (dainavo Viktorija Miškūnaitė, Monika Pleškytė, Karolis Kašiuba ir Steponas Zonys), sulaukusiam keisto atgarsio virtualioje erdvėje.
Giedrius Kuprevičius nuolat stebina kūrybine įvairove. Štai gruodžio 7 d. Nacionalinėje filharmonijoje pirmą kartą Lietuvoje skambėjo jo koncertas smuikui ir orkestrui „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“. Jį atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno, solo partiją meistriškai interpretavo ispanų smuikininkas Javieras Comesaña Barrera, 2021 m. Vilniuje laimėjęs Jashos Heifetzo smuikininkų konkursą. Jo griežimas žavėjo lyriškumu ir žaismingumu, tiksliu sapnų būsenų – nuo ramybės iki teatrališkumo – perteikimu.
Vakaro pradžioje publikai buvo pateikta staigmena – netikėtai nuskambėjo programoje neįrašyta pjesė „Kalnas“. Autorius ją šmaikščiai anonsavo: „Tai autofilosofinis kūrinėlis – mes, vargšiukai, visą laiką lipame į kalną, belipdami pamatome, koks gražus ten, viršuje, pasaulis, o tuomet nusiritame žemyn. Bet nusiritame į slėnį. Slėnis irgi yra gerai, nes tai erdvė, kurioje visko labai daug. Savo didžiąją gyvenimo dalį gyvename slėnyje, ir Lietuva yra slėnis. Pjesės finale yra mano autografas, akustinis parašas.“
Dar viena kompozitoriaus 80-mečiui skirto vakaro kompozicija – „Simfonija be FP“. Tai fortepijoninės sonatos Nr. 2 orkestrinė versija, sukurta 1970 m., iškalbingi jos dalių pavadinimai – „Idėjos“, „Darbas“, „Rezultatai“.
Giedrius Kuprevičius neabejotinai yra vienas įdomiausių Lietuvos kompozitorių, jo kūryboje dera istorija ir modernumas. Gebėjimas raiškiai pasakoti muzikos kalba – tiek sakralinėse oratorijose, tiek teatrališkuose instrumentiniuose kūriniuose – daro jo kūrybą aktualią ir patrauklią plačiai auditorijai.