Rytis URNIEŽIUS
Tarptautinė pučiamųjų muzikos tyrimų ir sklaidos organizacija (IGEB[1]) 2024 metais paminėjo 50 metų įkūrimo sukaktį. Liepos mėnesį Ispanijoje, Valensijos mieste, buvo surengta šiai sukakčiai skirta konferencija. Renginiai vyko Joaquino Rodrigo konservatorijoje ir Paiportoje, Valensijos priemiestyje, pasižyminčiame ypač intensyvia pučiamųjų orkestrų veikla. Kaip ir visos praėjusios IGEB konferencijos, ši buvo turininga, o ypač sudomino pranešimai apie organizacijos veiklos pradžią ir jos steigėjus – žymius Europos (pirmiausia Austrijos) pučiamųjų muzikos pasaulio autoritetus.
Muzikiniai renginiai, pirmiausia Paiportos pučiamųjų orkestro „Banda Primitiva di Paiporta“ koncertas parodė, kad ne veltui Valensija laikoma pučiamųjų orkestrų veiklos Ispanijoje centru – manoma, kad regione įsikūrę apie pusę visų šalies pučiamųjų orkestrų. Konferencijos dalyviai skaudžiai išgyveno vėliau kraštą ištikusią nelaimę – spalio mėnesį jį nusiaubusį ir žmonių aukų pareikalavusį potvynį. Paiportos salė, kurioje vasarą klausėmės puikaus orkestro koncerto, buvo užtvindyta iki pat scenoje esančios mušamųjų instrumentų pakylos. Laimei, atrodo, kad orkestro bibliotekos archyvas nuo potvynio nenukentėjo.
Kaip įprasta, konferencijoje buvo pristatyti naujausi IGEB leidiniai (su draugijos publikacijomis galima susipažinti jos interneto svetainėje www.igeb.net). Įspūdingiausias iš pristatytų leidinių – 2024 m. išleista vieno žymiausių mūsų laikmečio pučiamųjų orkestrų tyrinėtojų Leono J. Bly knyga „A History of the Music for Wind Band“ („Pučiamųjų orkestro muzikos istorija“). Tai antrasis IGEB neseniai pradėtos leisti serijos „Alta Musica – Monographs“ veikalas[2]. Žymus pučiamųjų orkestrų dirigentas ir pedagogas, muzikologijos daktaras Leonas Bly – viena įtakingiausių pučiamųjų orkestrų pasaulio asmenybių tiek savo gimtojoje šalyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek ir „antrojoje tėvynėje“ – Vokietijoje. Monografijoje autorius išsamiai pateikia daugiau kaip dviejų tūkstančių metų europinės pučiamųjų orkestrų tradicijos istoriją.
Monografiją A History of the Music for Wind Band sudaro du tomai, kurių kiekvieno apimtis – apie 580 puslapių. Veikale pateikiama objektyvi informacija, autorius, kiek tik buvo įmanoma, naudojosi pirminiais šaltiniais, net rankraščiais. Knygoje dėmesys pirmiausia koncentruojamas į pučiamųjų orkestrams sukurtą muziką ir jos raidą, o ne į konkrečių orkestrų ar kompozitorių charakteristikas.
Savo knygos koncepciją Bly išdėsto pirmajame įvado puslapyje: „Šios knygos tikslas – pateikti istorinę muzikos pučiamųjų orkestrui apžvalgą ir parodyti, kaip istoriniai ir kultūriniai pokyčiai laikui bėgant darė šiai muzikai įtaką. Nors šiuolaikinis pučiamųjų orkestras susiformavo XIX a., jo šaknys siekia senovę, pučiamiesiems sukurta muzika <…> išliko nuo Viduramžių“.
Skyriuje „Antikinė ir Viduramžių muzika pučiamiesiems“ L. Bly paneigia gana plačiai paplitusį teiginį, kad aukštos meninės vertės pučiamųjų muzika iškilo tik XX a. pradžioje, pradedant Gustavo Holsto Pirmąja siuita (1909), o iki tol nebuvo sukurta nieko vertingo. Veikalo pabaigoje, kompozitorių rodyklėje, išvardyta apie 1600 įvairių laikotarpių kūrėjų.
Ypač daug dėmesio knygoje skiriama XX a. pučiamųjų muzikai, tačiau nenagrinėjami po 1969 m. gimusių kompozitorių kūriniai. Autoriaus nuomone, vėlesnių kartų kūrėjus priskirti prie iškilių muzikos paveldo atstovų šiuo metu dar per anksti, tik ilgainiui pamatysime, kurios asmenybės ir kurie kūriniai išlaikė laiko išbandymą.
Pirmo tomo 10–12 ir antro tomo dviejuose pirmuosiuose skyriuose aptariama muzika tų kompozitorių, kuriuos monografijos autorius laiko dariusiais didžiausią poveikį pučiamųjų muzikos raidai. Tolesniuose skyriuose šiuo būdu skirstyti kompozitorius vengiama – dėl objektyvumo, nes dauguma jų gyvena ir kuria šiuo metu.
Monografijoje paminėti ir du lietuvių kompozitoriai. Pirmajame tome, skyriuje „Nacionalizmas ir maršas“, apibūdinta mūsų žymiausio maršų autoriaus Broniaus Jonušo (1899–1976) kūryba (deja, kai kurių kūrinių pavadinimai parašyti su klaidomis). Antrojo tomo 15-ame skyriuje („Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje gimusių kompozitorių muzika pučiamiesiems“) gana išsamiai apžvelgiama klaipėdiečio Jono Domarko (1934–2020) kūryba. Trumpai pristatoma kompozitoriaus biografija, stambesnės formos kūrinių atlikimo aplinkybės, pateikiamas visas J. Domarko kūrinių pučiamųjų orkestrui sąrašas. Beje, prieš keletą metų šio straipsnio autorius Leonui Bly nusiuntė Žemaitiškosios rapsodijos (Domarkas ją sukūrė 1981 m., nauja redakcija išleista 2013 m.) partitūrą. Bly apie kūrinį atsiliepė labai palankiai.
L. Bly „A History of the Music for Wind Band“, fundamentalus muzikologijos veikalas, dvylikos metų intensyvaus duomenų fiksavimo ir tyrimo rezultatas, yra itin reikšmingas darbas besiplečiančiame pučiamųjų muzikos tyrimų lauke.
[1] Die Internationale Gesellschaft zur Erforschung und Forderung der Blasmusik (The International Society for Research and Promotion of Wind Music).
[2] Pirmoji serijos monografija – buvusio IGEB prezidento Bernhardo Hablos (1957–2016) knyga „Das gedruckte Notenangebot für Blasmusik“.