Festivalis X – Figaro šen, Figaro ten
Skaidrė Baranskaja
Itin karštą birželio 27 dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras atvėrė duris į savo atvėsintas erdves, tradiciškai sezono pabaigoje atiduodamas jas jauniesiems kūrėjams, kurių meninės vizijos, brandinamos ištisus metus, gauna retą progą būti įgyvendintos. Kurį laiką toks įvykis skleidėsi „Kūrybinio impulso“ formatu, Varšuvos Didžiojo teatro pavyzdžiu sėkmingai įdiegtu lengva choreografo Krzysztofo Pastoro ranka, tačiau apėmė tik dalį teatro meninių išteklių – baletą. Tuo metu jaunieji operos žanro menininkai likdavo daugiau operos solistų stažuotojų programos rėmuose ir neturėjo galimybės patirti procesų, kupinų eksperimento dvasios ir kūrybinės laisvės.
Šių metų „Festivalis X“ – teatro inicijuojama kūrybinė platforma – sujungė visus teatro kūrybinius subjektus ir pasiūlė muzikinio teatro ateities potencialu besidomintiems žiūrovams skirtingas kūrybines vizijas interpretuojant Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybų“ temą, tiksliau – II veiksmo finalinę sceną. Temos sukonkretinimas labiau lietė operos kūrėjų darbus, baletas galėjo skleistis ir skleidėsi gerokai abstrakčiau. Pati tema turi pakankamai prasminių sluoksnių, kad šiandienos postmodernių ir postpostmodernių meninių apraiškų pasaulyje galėtų rastis nauja sena filosofinė mintis arba bent jau būtų galima ją kūrybiškai kontempliuoti.
Beaumarchais „Figaro vedybos“ – Apšvietos epochos produktas, Prancūzijos revoliucijos pranašas, trečiojo luomo triumfas. Kūrinys, jungiantis stiprią socialinę kritiką, humorą, aštrią satyrą ir painias intrigas. Nenuostabu, kad kaistant temperatūrai visuomenėje, augant nepasitenkinimui esama luomų sistema, pjesę uždraudė cenzūra. Nenuostabu ir tai, kad Mozartas užkibo ant skandalingojo kūrinio kabliuko – genijai paprastai pasižymi puikia socialine uosle. Siužetėlis apie tarno Figaro numatomas vedybas su žavia tarnaite Siuzana, šeimininko grafo siekius pasinaudoti pirmosios nakties teise, tapatybių mainus, persirengėlių paradą ir galų gale proto triumfą puikiai tiko opera buffa formatu apgauti tuomečius cenzorius ir uždraustą pjesę įgyvendinti scenoje.
„Festivalyje X“, kurio koncepcija rėmėsi būtent matematiniu nežinomuoju X, galimai atsiskleisiančiu tik įveikus lygties sąlygas, buvo įdomu pažiūrėti ir paklausyti, kokį atgarsį toks aštrumas išgaus jaunų talentų sielose ir įgyvendinamose vizijose.
Pateikta programa plėtojosi visos dienos laiko juostoje, o atėjus į festivalį užrišta speciali apyrankė, Raudonojoje fojė skambėjusi Nikitos Kiriuchino elektroninė muzika ir keletas kitų teatro interjerą paturbinusių elementų dvelktelėjo gana neįprasta šiai institucijai liberalumo ir atsipalaidavimo dvasia. Gali ateiti, kada nori, ir kada nori išeiti, gali plaukti pasroviui su visais į diskusijas, kuriose savo nuomone apie daugiau ar mažiau aktualią problematiką dalijosi įvairių sričių profesionalai, galų gale patogiai įsitaisyti parterio eilėje ir stebėti iš vystyklų besiritančią jaunųjų kūrybą. Be didelių lūkesčių, be išankstinių nuomonių, tik su viltimi – o gal šiandien, čia ir dabar prasiverš grynosios kūrybos šaltinis, atsivers ateities meninių įžvalgų sidabro gysla.
Dažnai prisimenu žymios kultūros veikėjos, rašytojos, poetės ir vertėjos Agnės Biliūnaitės 2014 m. recenziją „Kūrybinis impulsas III“ – sauja tuščių saldainių popieriukų“, kurioje „popieriukų“ metafora buvo apibūdintas jaunųjų choreografų kūrybinių ieškojimų turinys. Prisimenu, kokį vidinį pasipriešinimą ir norą diskutuoti su autore kėlė ši recenzija, kaip atrodė neteisinga per profesionalios kritikos prizmę vertinti jaunų žmonių saviraišką. Šiandien sutikčiau su daugeliu A. Biliūnaitės įžvalgų, nes problemos išlieka tos pačios – profesionali forma nėra turinys, o saviraiška ne visada tampa kūryba. Baleto artistams, žvelgiantiems choreografijos kūrimo kryptimi, dažnai pritrūksta platesnio matymo lauko, inspiracijų už LNOBT ribų, kūrybinę energiją išlaisvinančių ir generuojančių kūrybinių dirbtuvių. Daugiau kaip dešimtmetį vykstanti iniciatyva pagimdė tik vieną visavertį choreografą – Martyną Rimeikį, na gerai, pusantro, jeigu įvertinsime šen bei ten veikiančius su profesionaliu baletu susijusius menininkus. Kita vertus, meninių resursų paieška teatrų trupių gelmėse gana sėkmingai prigijo kituose Lietuvos teatruose, taip pat ir meno kūrėjų kalvėse – M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir LMTA. Tokia dalykų padėtis užtikrina tęstinumą ir raidą.
Galima tik pasidžiaugti, kad šių metų „Kūrybinis impulsas“, integruotas į „Festivalio X“ formatą, išvengė tuščiažodžiavimo: nuoroda į konkrečią temą tarsi užpildė turinį, visos keturios choreografinės miniatiūros kūrė savus, autentiškus pasakojimus.
Baletinė festivalio dalis prasidėjo trupės pagrindinio solisto Edvino Jakonio choreografine miniatiūra „En Dor“. Netikėtai liūdnas, egzistencialistine problematika dvelkiantis kūrybinis ieškojimas. Įspūdingas bendradarbiavimas su kompozitore Marija Paškevičiūte – ji į elektroninės muzikos audinį įpynė Barbarinos arijos apie pamestą plaukų segtuką motyvą („Figaro vedybos“), šokėjai – pats Edvinas ir balerina Gabrielė Marčiukaitytė – kažko ieškojo scenoje: gal segtuko, gal vienas kito, o gal savęs… Apskritai melancholiškoje būsenoje besiskleidžianti Jakonio kūryba – nuoširdi, kelianti apmąstymus, savaip logiška. Choreografinė kalba itin profesionali, nestokojanti modernios raiškos, gal kiek primenanti Rimeikio choreografinę leksiką.
Po „En Dor“ ėjusi baleto solisto Jono Kertenio sukomponuota trumpa baletinė esė „Temsta“ Mozarto operos diktuojamą tematiką atspindėjo gerokai konkrečiau. Naktinių drugių skrydis į šiltą lempos skleidžiamą šviesą tapo pagrindu prisiliesti prie visuomenės socialinių sluoksnių sąveikos aspekto, kartu bandant aprėpti ir gilesnius, bendresnius mentalinius siužetus. Galbūt noras vienu mostu įveikti keletą skirtingų aukštumų nulėmė kūrinio „Temsta“ eklektiškumą – pradedant gana chaotišku muzikinio takelio derinimu, pasitelkiant Mozartą ir šiuolaikinius populiariosios muzikos autorius, baigiant vaikišku sparnelių plazdėjimą vaizduojančiu judesiu tarsi pritrūkus abstraktesnės, profesionalesnės choreografinės raiškos.
Jeigu festivalyje būtų vykę žiūrovų simpatijų rinkimai, būčiau balsavusi už Imogen Moss kūrybines įžvalgas. Šeštajame dešimtmetyje populiaraus Kanados vokalinio kvarteto „The Crew-Cuts“ hite „Sh-Boom“ skambantys žodžiai Life Could Be a Dream (Gyvenimas galėtų būti svajonė) įkvėpė jaunąją kūrėją sukurti gana įtikinamą ir taiklų sceninį vyksmą. Keturios jaunuolių poros, susiduriančios su įvairiais gyvenimiškais išbandymais, regis, yra įsitikinusios savo neginčijamu modernumu, progresyviu žvilgsniu į pasaulį. Staiga radijo bangomis iš seno, rankenėle sukiojamo radijo aparato sceną užliejantys Mozarto operos garsai tarsi transformuoja erdvę ir herojų vietą joje. Atrodo, kad jaunieji suaugusieji pradeda įtarti, jog iš esmės nieko nauja po šia saule nevyksta, kad tie patys dėsniai veikė XVIII amžiuje, XX amžiaus viduryje ir veikia mūsų jau link vidurio artėjančiame XXI amžiuje. Surinkta trupės branduoliui priklausanti šokėjų kompanija – Gabrielė Marčiukaitytė, Smiltė Mazūraitė, Gabrielė Dukel, Haruka Ohno, Imanolas Sastre, Andrea Canei, Dino Stakovićius, Victoras Coffy – lengvu kvėpavimu perteikia I. Moss džiazuojančią, nesudėtingą, bet įtaigią choreografiją.
Socialinio gyvenimo ir jo dėsnių temą savo kūrinyje „society.exe“ pabandė analizuoti ir baleto solistė Miryam Roca Cruz. Kūrinys gana ilgas, choreografiškai ir scenografiškai neblogai sukomponuotas, galbūt kiek tiesmukas dramaturginiu sprendimu, kai scenoje veikia Mozarto operos herojai, turintys tapti šiuolaikinės visuomenės struktūros atspindžiais. Skiriamieji ženklai tarp dviejų dimensijų dedami kompiliuojant Mozarto ir elektroninę muziką, bet sintezė ne itin vykusi, prarandamas tempas, lengvumas, minties aštrumas, sunku užčiuopti prieštaravimus ir panašumus.
Lengvumo, tempo, įtaigios dramaturgijos galia trinktelėjo režisierės Gabrielės Tumaitės „Figaro vedybų“ antrojo veiksmo finalo interpretacijoje. Scenografo ir kostiumų dailininko Justo Sabastijansko suformuotas dinamiškas drabužinės paveikslas, erotika dvelkiančios Austėjos Glušokaitės vaizdo projekcijos, Jauniaus Zaturskio šviesų dailė organiškai rezonavo su viskuo – tarpusavyje, su režisierės kūrybine vizija, su prieš tai vykusia intymumo scenoms skirta diskusija ir galų gale su pačia Mozarto muzika, kuriai smagią įžangą sukūrė ir dirigavo dirigentė Raimonda Skabeikaitė.
Savąjį X atradau šiame paskutiniame sceniniame vakaro apsireiškime. Vienos dienos festivalio sukurta lygtis sprendžiama lengvai – talentas, darbas ir sukurtos galimybės jaunimėliui reikštis.
Ačiū.
Abstract
The one-day Festival X at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre invited young artists to offer their own interpretations of Wolfgang Amadeus Mozart’s The Marriage of Figaro. Skaidrė Baranskaja reviews four choreographic miniatures and an interpretation of the finale of Act II, reflecting on the point at which professional form acquires meaningful content and self-expression becomes artistic creation. In works by Edvinas Jakonis, Jonas Kertenis, Imogen Moss and Miryam Roca Cruz, she examines individual choreographic language, responses to Mozart’s music and engagement with contemporary social themes. For the author, the strongest moment of the evening was Gabrielė Tumaitė’s interpretation of The Marriage of Figaro, in which direction, scenography, video, lighting and music came together in a coherent theatrical whole. Baranskaja ultimately reduces the festival’s equation to three essential elements: talent, work and opportunities for young artists to create.