Giedrė GABNYTĖ
Spalio 27 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje paminėtas pianisto, ilgamečio LMTA profesoriaus dr. Eugenijaus Ignatonio 90-metis.
Renginio pradžioje klausytojus nudžiugino parodyta filmuota medžiaga, kurioje užfiksuotas daugiau nei prieš penkiolika metų įvykusio profesoriaus pasirodymo LMTA Didžiojoje salėje fragmentas. Po video-peržiūros apie E. Ignatonio (1935–2013) gyvenimo ir kūrybos kelią trumpai papasakojo renginio vedėja, LMTA Edukologijos katedros docentė dr. Giedrė Gabnytė. Vėliau buvę kolegos pasidalijo šiltais prisiminimais apie drauge su profesoriumi praleistą laiką Akademijoje ir už jos ribų – bendraujant, keliaujant, sportuojant.
Prof. dr. Ramunė Kryžauskienė glaustai apžvelgė E. Ignatonio pianistinę veiklą, aptarė jo tarpdisciplininės mokslinės veiklos ypatumus. Profesoriaus mokinys, VDU Muzikos akademijos dekanas prof. dr. Saulius Gerulis papasakojo apie Mokytojo gebėjimą dalintis žiniomis, įsimintinas dalykines ir gyvenimo pamokas. LMTA profesorius Eduardas Gabnys kalbėjo apie su E. Ignatoniu praleistą dešimtmetį ir darbus rektorate, žaismingai reflektavo įsimintinus bendrų kelionių įspūdžius. Eugenijų Ignatonį – trijų sūnų tėvą – šiltu žodžiu paminėjo sūnus Marius, prisiminęs tėčio meilę knygoms, sportui ir kulinarijai.
Jubiliejinį vakarą papuošė Mokytojui skirtos muzikinės dovanos. Scenoje pasirodė buvusi profesoriaus studentė dainininkė Aušra Liutkutė, ji atliko A. Bražinsko „Ugnelę“ ir R. Leoncavallo „Mattinata“ (akompanavo Elina Maslakova). Renginio pabaigoje publika klausėsi E. Ignatonio bičiulio pianisto Kasparo Uinsko atliekamų 13-os F. Chopino preliudų, kurių skambesys tarsi siejosi su prasmingu profesoriaus gyvenimo keliu ir jo šviesiu atminimu.
Ramunė KRYŽAUSKIENĖ
Keletas štrichų pianisto Eugenijaus Ignatonio portretui
Šiemet pianistas Eugenijus Ignatonis – atlikėjas, koncertmeisteris, pedagogas, mokslininkas, muzikos kritikas, visuomenės veikėjas – būtų šventęs 90-ąsias gimimo metines. Deja, daugiau nei dešimtmetį profesoriaus tarp mūsų nebėra. Lig šiol šiltai prisimename jo nuoširdumą ir toleranciją, įgimtą inteligentiškumą, reiklumą ne tik studentams, bet ir sau. Savita, ryški ir kūrybinga asmenybė skleidėsi įvairiose srityse, savo įvairialype veikla paliko ženklų pėdsaką lietuvių fortepijoninės kultūros raidoje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (anuomet – Lietuvos valstybinė konservatorija) profesorius E. Ignatonis dėstė nuo 1958-ųjų, buvo Pedagogikos katedros vedėjas (1974–1986), Fortepijono ir muzikologijos fakulteto dekanas (1989–1994), ilgametis mokslo ir meno prorektorius (1994–2005). Kūrinių įrašai, iškalbingas jo klasę baigusių auklėtinių sąrašas bei paliktos monografijos šiandien leidžia mums nuosekliai prisiminti ir „sukurti“ šios visapusiškos asmenybės portretą.
Kalbėdami apie menininko kūrybinį braižą, visuomet aptariame jo ištakas, pirmiausia pedagogus, pas kuriuos mokėsi atlikėjas, kurie padėjo formuoti individualų braižą. Ignatonio apsisprendimas vaikystėje mokytis skambinti fortepijonu buvo susietas su pirmąja mokytoja Nona Kuprevičiene. Ji – žymaus Kauno konservatorijos profesoriaus Viktoro Ružickio auklėtinė, tiesioginė rusų fortepijoninės mokyklos tradicijų tęsėja. Apie pirmąją pedagogę E. Ignatonis visuomet šiltai atsiliepdavo: „Kuprevičienė turėjo lakią fantaziją, gerą muzikinį skonį, kurį suformavo platus meninis akiratis, įgimta vidinė kultūra ir pedagoginė intuicija. Gal tai jos įtaka, kad aš ir šiuo metu nemėgstu saldumo ir pigumo muzikoje“ (Drąsutienė 2004: 19).
Kita svarbi pedagogė buvo Marija Alšlebėnaitė. Jaunajam pianistui ilgam įsiminė kūrinių rengimo metodika, ypač muzikinės formos analizė, vaizdingi platūs meninių kontekstų palyginimai, kūrybiškumo ugdymas: „Man atrodė, kad interpretacijos autorius esu tiktai aš pats. Pergyvenau didžiulį kūrybinį pakilimą. Kaskart vis gilesnė, turiningesnė ir artimesnė atrodė Beethoveno muzika. O juk mano mintį reikiama linkme nejuntamai kreipė sumani pedagogės ranka. Interpretacijoje ji siekė pirmiausia logikos ir muzikinės prasmės. Į pagalbą noriai pasitelkdavo siužetą, palyginimą, asociaciją“ (Aleknaitė-Abramikienė 1982: 65).
- Alšlebėnaitės vaidmuo jauno pianisto gyvenime buvo išskirtinis, ji tiesiogiai paveikė menininko asmenybės formavimąsi, paskatino apsispręsti ir eiti muziko keliu. Viename interviu į klausimą, kodėl buvo pasirinkta muzika, Ignatonis atsakė: „Ilgainiui, pasimokius apie dešimt metų, tai – lyg narkotikas… Labai žavėjo aplinka, į kurią įsitraukus neįmanoma jos palikti“ (Zubauskaitė 2007: 3).
Dar vienas pedagogas, toliau brandinęs profesinį meistriškumą, stiprinęs pasitikėjimą savo interpretacinėmis nuostatomis, buvo legendinė asmenybė Stasys Vainiūnas. Pedagogas studentams kėlė didžiulį pasitikėjimą, jiems imponavo veržli ir produktyvi Vainiūno koncertinė veikla, savita kūrinių interpretavimo stilistika. Šalia fundamentalių J. S. Bacho, L. Beethoveno kūrinių studijų metais Ignatonis skambindavo daug rusų autorių – A. Skriabino, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo – opusų, repertuarą praplėtė XX a. klasikų S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, P. Hindemitho, F. Poulenco ir kitų kompozitorių kūriniais.
Taigi per pedagoges N. Kuprevičienę ir M. Alšlebėnaitę buvo perimtos rusų fortepijono mokyklos tradicijos, o S. Vainiūno atlikimo menas kildinamas iš Anos Jesipovos ir Felikso Blumenfeldo pedagogikos, pas kuriuos Peterburge studijavo jo pedagogas Arvydas Daugulas. Tačiau kai kurios estetinės nuostatos, požiūris į atlikimo meną gali būti siejami ir su Vakarų Europos tradicijomis, kurios Ignatonį pasiekė per S. Vainiūno studijas pas Emilį von Sauerį.
Savarankiška Ignatonio veikla sutapo su koncertinio gyvenimo aktyvėjimu Lietuvoje. Septintame dešimtmetyje gaivia srove į didžiąsias koncertines sales įsiliejo Maskvos ir Peterburgo konservatorijų absolventai Halina ir Aldona Radvilaitės, Aleksandra Juozapėnaitė, Jurgis Bialobžeskis ir kiti. Jų kūrybines tendencijas veikė ilgametės rusų fortepijono mokyklos tradicijos ir pedagogų įdiegtos meninės tiesos. Šioje atlikimo meno panoramoje E. Ignatonis atrodė daugiau kaip kamerinio plano pianistas, tačiau jau tuomet ryškėjo pagrindiniai jo interpretacijų bruožai: apgalvotas kūrinio atlikimo planas, racionalus kulminacijų išdėstymas, nuosaiki emocinė raiška, polinkis į objektyviai tikslų interpretavimą. Tai natūralu – juk Kauno „Saulės“ gimnazijoje Ignatonis nuolat būdavo giriamas už matematinius gebėjimus, aštrų protą, logišką mąstymą.
Kalbant apie Ignatonio kūrinių interpretavimo prigimtį, pravartu pasinaudoti jo paties sukurta atlikėjų klasifikacija. Profesorius, atsižvelgdamas į bendrąsias šiuolaikines fortepijono meno tendencijas, ir pianistus suskirstė į penkias grupes: istoriški, tradiciški, romantiški, saloniški ir novatoriški. Manau, kad Ignatonio atlikimo menas artimiausias tradicinei krypčiai: „<…> kai pianistai sąmoningai ar intuityviai kartoja jau įmanomas interpretacijas, stengiasi nenutolti nuo vadinamojo kompozitoriaus stiliaus <…>. Tokių daugiausia, nes pianisto pašaukimas – tęsti tradicijas, skambinti anksčiau parašytą muziką“ (Ignatonis 2004: 137). Tad jo atlikimo menas – iš anksto apgalvotas ir išgrynintas, jame nebuvo vietos nepagrįstoms emocijoms, stichiško temperamento ar spontaniškų minčių blyksnių apraiškoms. Pianistui visuomet rūpėjo kūrinių dramaturgijos logika, reljefiška balsavada, harmoninis, dinaminis planas. Konceptualumą lėmė tiek žmogiškoji atlikėjo prigimtis, tiek ir tuometės atlikimo meno tendencijos.
Ignatonio koncertiniame repertuare vyravo šiuolaikinių Vakarų Europos kompozitorių ir lietuvių autorių kameriniai kūriniai. Savarankiškos koncertinės veiklos pradžioje atlikėjas nemažai skambino B. Bartóko, P. Hindemitho kūrinių, pradėjo domėtis lietuvių kompozitorių kūryba. Ilgainiui solo veiklą keitė kamerinis muzikavimas, jis įsiliejo į fortepijoninį trio, kuriame griežė smuikininkas Kazimieras Kanišauskas ir violončelininkas Domas Svirskis. Tačiau ryškiausia kūrybinė veikla siejama su smuikininku K. Kanišauskau, trukusi ištisus du dešimtmečius. Su juo buvo parengta daugybė koncertinių programų, įrašytas pluoštas kamerinių opusų – V. Laurušo, B. Kutavičiaus, S. Vainiūno, V. Klovos, J. Gruodžio, M. Noviko, taip pat D. Milhaud, H. Villa-Loboso, P. Plakidžio ir kitų autorių kūriniai. Kurį laiką Ignatonis muzikavo su smuikininkais Petru Kunca bei Pauliumi Juodišiumi, talkino dainininkėmis Irenai Laurušienei, Danguolei Juodikaitytei, Aušrai Liutkutei. Tai skatino nuolatinį profesinį tobulėjimą, stimuliavo įvairaus repertuaro paieškas.
2000 m. kilo mintis grįžti prie solinės veiklos. Išsaugota skambinimo aistra ir kūrybinis įkvėpimas paskatino vėl imtis A. Skriabino. Šis kompozitorius, itin artimas nuo studijų metų, atlikėją ir toliau traukė filosofiniais apmąstymais, tamsių ir šviesių spalvų potėpiais, dramaturgija. Brandos sulaukęs atlikėjas parengė keturis autorinius vakarus, kuriuose skambėjo įvairių Skriabino kūrybos laikotarpių fortepijoniniai opusai. Savo sprendimą surengti monoteminių koncertų ciklą Ignatonis aiškino taip: „Negalima groti klasikos, jeigu nerviniesi, skubi. O Skriabinas „skuba, nervinasi“, tad jis man tinka. Kita vertus, mūsų karta užaugo stipriai veikiama rusų meno, ir kito meno mes nelabai galėjome turėti. <…> Skriabinas apskritai yra tarsi tam tikras „klanas“: arba jam priklausai, arba ne“ (Ignatonis 2004: 137).
Ignatoniui buvo labai svarbi mokslinė veikla, aprėpusi tiek menotyros, tiek ir pianistų rengimo problematiką. Menotyros daktaro disertacija, per šešiasdešimt publikuotų straipsnių, keturios monografijos – reikšminga lietuvių fortepijono meno istorijos dalis, kur tyrinėjimo objektu tampa šio meno raidos dėsningumai, lietuvių kompozitorių kūryba ir stilistikos paieškos, fundamentalios interpretacijos studijos, jaunųjų pianistų rengimo klausimai ir kt. Reikšmingi ir „Muzikos enciklopedijai“ bei „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“ parengti straipsniai.
Priimdamas milžiniškais tempais gausėjančią informaciją, šiame siauros specializacijos amžiuje E. Ignatonis nevaržė asmeninių interesų rato, visur suspėdavo, asmeniškai dalyvaudavo, atsiliepdavo į aktualius muzikinio gyvenimo įvykius. Jautriai globojo besiformuojančius jaunus talentus, nuolat domėjosi jų pažanga, interpretacinio braižo evoliucija. Jo kritikos darbuose buvo galima jausti padrąsinimą, gerųjų savybių atskleidimą. Ignatonio mokslo darbai atvėrė tolesnes tyrinėjimo perspektyvas, naujas mokslines įžvalgas, paskatino ir kitus atlikėjus įsilieti į mokslinę veiklą, įvairiapusiškai analizuoti aktualius fortepijoninės kultūros klausimus.
Visą gyvenimą uoliai lankęs koncertus ir klausęsis muzikos įrašų, paskutinį gyvenimo dešimtmetį profesorius tapo tikru įrašų kolekcininku. Jis itin mėgo Sviatoslavą Richterį, kurio skambinime nuolat įžvelgdavo vis naujų, anksčiau nepastebėtų dalykų, taip pat puikų J. S. Bacho interpretuotoją Glenną Gouldą ir Vladimirą Sofronickį, kurio „Skriabinas vis dar nepasiekiamas“. Iš lietuvių pianistų labiausiai vertino Petrą Geniušą ir Andrių Žlabį. „Kiekvienas jų koncertas – naujas meninis atradimas, pianistinė puota“ (Ligeikaitė 2010: 9).
Tačiau ši ryški, spalvinga asmenybė taip pat vertino tylą, asmeninių apmąstymų teikiamus prioritetus: „<…> geriau rinktis ne minkštą krėslą prie televizoriaus, bet kietą kėdę prie stalo ar instrumento“ (Ignatonis 1991: 93). Visą gyvenimą paskyręs tobulėjimui, paskutiniame savo interviu profesorius Ignatonis teigė: „<…> mokausi (bent jau stengiuosi mokytis) iš visų – ypač iš jaunimo. Kiekvienas mokinys buvo ir yra mano mokytojas. Ypač didėjant metų atstumui, artėja abipusio supratimo galimybė“ (Ligeikaitė 2010: 9).
LITERATŪRA
Aleknaitė-Abramikienė Vilija 1982: Keletas štrichų lietuvių pianistės ir pedagogės M. Alšlebėnaitės portretui. – Pianistinio interpretacijos meno klausimai Lietuvoje (Sud. K. Grybauskas), Vilnius.
Drąsutienė Liucija 2004: Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis, Vilnius.
Ignatonis Eugenijus 2004: XXI a. pianistai: klasifikacijos metmenys. – Meno ir žmogaus sąveika: kūryba, interpretacija, pedagogika. Vilnius.
Ignatonis Eugenijus 1991: Pianisto studijų įvadas, Vilnius
Ligeikaitė Laimutė 2010: Variacijos vieno profesoriaus tema. – Literatūra ir menas, Nr. 3286, gegužės 28.
Vilimaitė Rasa 2008: Apie konkursus, Skriabiną ir kitką. Pokalbis su profesoriumi Eugenijumi Ignatoniu, skirtas LMTA 75 metų sukakčiai. – 7 meno dienos, Nr. 16 (798), balandžio 18 d.
Zubauskaitė Teresė 2007: Eugenijus Ignatonis: Žmonės – jie nuostabūs… – Pianistas, gruodis.
Abstract
The 90th birth anniversary of pianist, pedagogue, scholar, and long-standing professor Eugenijus Ignatonis was commemorated at the Lithuanian Academy of Music and Theatre. The text recalls his multifaceted contribution to Lithuanian piano culture through his concert, pedagogical, scholarly, and public activities. It highlights the defining features of Ignatonis’s artistic profile, the pedagogical roots that shaped him, his repertoire choices, his experience in chamber music, and his important work in the field of piano research. The commemorative event brought out the intellectual depth of his personality, the breadth of his cultural interests, and the enduring place of his memory within Lithuania’s musical community.