Asta Vaitkevičiūtė-Skliutė
Niūrų lapkričio 22-osios vakarą baroko architektūros kupiname mieste suskambo muzikinis barokas, suteikdamas klausytojams begalinį malonumą. Šiek tiek naftalinu dvelkiančiame Vilniaus senajame teatre, kuris pernelyg nevilioja renkantis koncertų salę (nors ketvirtį amžiaus būtent čia veikė Operos ir baleto teatras), susitiko Georgas Friedrichas Händelis ir Wolfgangas Amadeus Mozartas. Vis dėlto Senojo teatro architektūra, dydis ir akustika tobulai tiko abiejų kompozitorių opusams, skambant skaidriai tarsi krištolas muzikai teatras tapo nuostabiai jaukia ir malonia vieta, nes buvo svarbu, ne kur esi, o kaip esi.
Händelį ir Mozartą „suvedė“ senosios muzikos gaivintojas, puoselėtojas ir didis žinovas, dirigentas ir klavesinininkas Trevoras Pinnockas. Maestro dėl pažinties su sopranu Lauryna Bendžiūnaite atvyko į Lietuvą ir pakvietė prisijungti pažįstamus instrumentininkus iš visos Europos, stebuklingai radusius laisvą dieną savo užpildytuose kalendoriuose, taip pat pasitelkė vieną labiausiai atsidavusių barokui maestro Donato Katkaus suburtą, šiuo metu Modesto Barkausko vadovaujamą Vilniaus Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą.
Koncerte „Endless Pleasure“ įvyko pirmoji atlikėjų kūrybinė pažintis vienų su kitais, su dirigentu, publika bei koncertine erdve, kurioje ateinantį pavasarį numatytas Händelio operos „Acis ir Galatėja“ pastatymas. Tarptautinis pučiamųjų ansamblis – atlikėjai iš Lenkijos, Šveicarijos, Italijos ir, žinoma, Lietuvos – įsiliejo į Šv. Kristoforo orkestrą kaip upė į vandenyną. Ne paslaptis, kad azartiška maestro T. Pinnocko asmenybė, jo charizma, subtili muzikos pajauta, puikus laikmečio stiliaus ir atlikimo išmanymas, tikras profesionalumas traukia kaip magnetas, vilioja dirbti ir kurti kartu. Tokiomis aplinkybėmis patys atlikėjai negali atsidžiaugti sėkme, savo profesiją įvardija kaip pačią nuostabiausią pasaulyje, nes scenoje kurti muziką kartu su maestro – beribis malonumas, privilegija ir nepaprasta dovana.
Trevoras Pinnockas dar 1972 m. įkūrė senosios muzikos orkestrą „The English Concert“, kuriam vadovavo 30 metų. Grojant originaliais senoviniais instrumentais siekta, kad barokinė muzika būtų atliekama kiek įmanoma istoriškai tiksliau. Ilgametės maestro studijos suteikė galimybę lapkričio 22-osios vakarą nusikelti laiku keletu šimtmečių atgal.
Koncerto programoje karaliavę Händelis ir Mozartas – Trevoro Pinnocko ir Laurynos Bendžiūnaitės favoritai. 2008-aisiais susipažinę Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, šie du muzikai susidraugavo ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Galėjome stebėti ir stebėtis, kaip puikiai jie jaučia vienas kitą muzikuodami, perteikdami užburiantį savo mylimiausių kompozitorių kūrinių skambesį.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė Lauryna Bendžiūnaitė, po studijų Londono Karališkojoje muzikos akademijoje dirbusi Štutgarto valstybinėje ir Švedijos karališkojoje operose, žavi vis daugiau įvairių pasaulio šalių publikos, pasirodo žymiausiose scenose su puikiais dirigentais. Laurynos balsui paklūsta ne tik senosios muzikos šedevrai, bet ir šiuolaikinių kompozitorių opusai. Jos negąsdina atonalumas ar kartais, rodos, neįmanomi atlikti intervalų šuoliai. Dviejų vaikučių susilaukusi solistė subrendo kaip moteris, kaip mama ir kaip dainininkė. Jos balsas įgavo dar daugiau spalvų.
Šio koncerto programą rengusiems atlikėjams užteko kelių repeticijų, kad scenoje įvyktų stebuklas. G. F. Händelio operos „Semelė“ arijos „Endless pleasure“ pavadinimas tobulai atitiko viso koncerto koncepciją. Stebint atlikėjus buvo absoliučiai akivaizdu: jie scenoje patiria nepaprastą malonumą bendrystėje kurdami muzikinį audinį, kuris įtraukia ir nepaleidžia, sukeldamas norą, kad tas malonumas niekada nesibaigtų. Ne, mes nesame persisotinę muzika, kaip kukliai suabejojo į klausytojus kreipusis Lauryna, pristatydama savo paskutinę, bisui skirtą ariją, nes tokiu nepriekaištingu muzikos atlikimu persisotinti tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma nejusti pačios muzikos tobulumo, skaidraus šviesumo bei pakylėjimo aukščiau žemės, aukščiau rūpesčių ir aukščiau savų minčių.
Ačiū Šv. Kristoforo orkestro vadovui Modestui Barkauskui, kad jis paruošė orkestrą iki atvykstant maestro Pinnockui, kad sutikdamas dalyvauti šioje muzikinėje šventėje orkestro muzikantams suteikė galimybę patirti tikras baroko atlikimo meistriškumo pamokas, o klausytojams išgirsti, kaip iš tiesų turi skambėti Händelis ir Mozartas. Skambindamas klavesinu ir tuo pat metu diriguodamas T. Pinnockas ne tik sutelkė muzikantus, ne tik užbūrė savo charizma, bet ir parodė, kad ir Lietuvoje senąją muziką galima atlikti pačiu aukščiausiu lygiu. Mūsų instrumentininkai tai gali. Jie gali išgauti tikslius baroko muzikos štrichus, tobulai sugroti prestissimo pasažus, perteikti stulbinamus kontrastus, kurti nuostabius instrumentų dialogus, griežti pianissimo iki kone visiškos tylos… Akompanuodami solistei gali suteikti jai visas galimybes atskleisti balso tembro grožį, išraiškingą dikciją, tobulą intonaciją. Aukščiausio lygio technika neleido abejoti muzikantų profesionalumu.
Neapsakomas malonumas ausims girdėti milžinišką dinamikos amplitudę, išgrotą kiekvieną garsą, švelniai nuaidinčią kiekvieno kūrinio pabaigą. Taupūs dirigento mostai, kai jo rankos vis paliečia klavesino klaviatūrą neužgaudamos nė vieno nereikalingo klavišo, neblaško ir neerzina, atvirkščiai – žavi gebėjimu vadovavimą perteikti ne tik rankomis. Diriguojant svarbiausia auftaktai, o juos parodyti galima pasitelkiant kūno kalbą, mimiką, akis. Net iš salės matant tik dirigento nugarą, viskas aišku kaip ant delno. O nesusivokusius klausytojus, troškusius ploti po kiekvienos kūrinio dalies, koncertui keliaujant į pabaigą dirigentas santūriais judesiais jau buvo beveik išmokęs aplodismentų subtilybių.
Koncertą pradėjo G. F. Händelio trijų dalių orkestrinė siuita „Muzika ant vandens“ F-dur, kurioje skambėjo istoriniai instrumentai – savitą spalvą išgaunančios ir senoviniu būdu valdomos valtornos. Vėliau skambėjo vienas iš šešių didžiųjų Händelio koncertų – Pinnocko mėgstamiausias Concerto Grosso Nr. 5 D-dur, op. 6. Su šiuo kūriniu dirigentas daugelį metų keliavo po pasaulį kartu su savo vadovaujamu orkestru „The English Concert“.
Toliau klausėmės W. A. Mozarto orkestrui skirtų kūrinių. Koncertas valtornai ir orkestrui Nr. 1 D-dur, kuriame kompozitoriaus laikų instrumentu – senovine natūralia valtorna – solo grojo Thomas Mülleris (Šveicarija). Lietuvoje toks instrumentas tikra retenybė, kažin ar bent vienas lietuvis valtornininkas yra laikęs jį rankose. Kad ir kaip būtų sudėtinga valdyti senovinį instrumentą, kuriuo visi štrichai, frazuotė, garso aukštis išgaunamas ne vožtuvais, bet instrumento žiotyse pasislėpusios rankos judesiais ir lūpomis, vertė stebėtis ir žavėtis nepriekaištinga intonacija, apskritai puikiu atlikimu. Mozarto koncertas valtornai švelnus ir kupinas lyrizmo, šviesus ir giedras, toks pat švelnus buvo ir instrumento skambesys.
Koncerto pabaigoje nuvilnijo kontrastinga trijų dalių Mozarto Simfonija Nr. 29 A-dur, kurią penkiolikmetis Trevoras Pinnockas pirmąkart išgirdo nusipirkęs plokštelę, kad galėtų paklausyti jos neseniai įsigytu gramofonu.
Orkestrinius kūrinius lydėjo Laurynos Bendžiūnaitės atliekamos arijos – saldainiai, kaip jas vadina pati solistė. Kiekvienoje ji buvo vis kitokia, nors scenoje pasirodė vos keturis kartus, vilkėdama ta pačia žavinga gėlėta suknele su kišenėmis. Kodėl svarbu kišenės? Tai buvo dar vienas įdomus akcentas, suteikęs atlikimui žaismingumo ir linksmumo.
Nepaprastai išraiškingas solistės dainavimas pasitelkiant ne tik mimiką, bet ir viso kūno plastiką, sukėlė pojūtį, tarsi būtum ne koncerte, o teatre. Kamerinėje muzikoje nepademonstruosi balso stiprumo, tačiau didžiulę dinamikos amplitudę, štrichų ir spalvų įvairovę solistė atskleidė su kaupu, pavergė įtaigumu ir tobulu krištolinio balso valdymu. Kelias minutes trunkančia arija Lauryna Bendžiūnaitė gali sukurti ištisą istoriją, nukelti į kitą epochą.
Arija „Endless pleasure“ iš Händelio operos „Semelė“ spinduliavo vidinį ir išorinį Semelės džiaugsmą užsimezgus pražūtingam jos romanui su Jupiteriu. Arijoje „In uomini, in soldati“ iš Mozarto operos „Visos jos tokios“ solistė žaismingai perteikė savo herojės Despinos požiūrį į vyrus.
Arijoje „Ach ich fühls“ iš Mozarto operos „Užburtoji fleita“ Pamina išlieja savo širdgėlą manydama, kad Taminas jos nebemyli. Net ir nemokėdamas vokiečių kalbos be vargo galėjai suprasti skausmingą raudą, kuri jautresniam klausytojui išspaudė ašarą dėl jausmų antplūdžio ir šiai muzikai taip derančio solistės balso grožio.
Trapi, liekna, be galo jautri ir šilta, svajinga – tokia Lauryna ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Koncerto pabaigoje jos šilti žodžiai, skirti publikai ir mylimai dėstytojai LMTA profesorei Reginai Maciūtei, paliudijo, kad pagarba Mokytojui tolygi visų klausytojų, muzikos ir ją sukūrusių kompozitorių pagarbai. Nes viskas yra viena. Atviras solistės prisipažinimas, kad iš jaudulio gali nebesudainuoti biso – Mozarto Siuzanos arijos „Deh, vieni, non tardar“ (opera „Figaro vedybos“), kuri tiesiog įaugusi į kraują, – sužadino troškimą, kad tai niekada neįvyktų, kad jaudulys ne trukdytų, o padėtų, kad Laurynos dainavimas visada jaudintų klausytojus.