Ieva Pakalniškytė
– Egle, kaip pati save pristatytum skaitytojams, kurie galbūt pirmą kartą girdi Tavo vardą?
– Visada truputį krūpteliu, kai tenka prisistatyti, nes „dainininkė“ – toks siauras pavadinimas, dažnai jis asocijuojasi su kažkuo nelabai rimtu.
Pagrindinė mano veikla – vokalo mokymas, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Dirbu Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, užsiimu privačia veikla, konsultuoju kitus atlikėjus vokalo klausimais. Taigi vokalas yra mano hobis ir pagrindinė profesija.
Visada džiaugiuosi galėdama būti scenoje – tai toks mielas gyvenimo prieskonis, leidžiantis pavarinėti kraują ir neužsisėdėti.
– Kas pirmiausia atvedė Tave į muziką – šeima, mokytojai ar asmeniniai atradimai?
– Mama pasakojo, kad dar nesulaukusi metų pirmuosius žodžius ištariau dainuodama „Bitute pilkoji“. Visos mūsų šeimos šventės neapsieidavo be dainų. Seneliai turėjo gražius balsus, o tėtis ilgą laiką dainavo ansamblyje „Jievaras“ bei įvairiuose choruose. Per susitikimus jis pirmas užtraukdavo liaudies dainą. Iki šiol stebiuosi, kiek daug jų moka. Dalis tų dainų atkeliavo ir į mano atmintį.
Atkūrus nepriklausomybę, tėtis tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo direktoriumi. Tuo metu atsirado ir pirmasis mūsų šuo pudeliukas Džilis – dovana tėčiui, kai jis kartu su Juozu Širvinsku atskyrė Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondą nuo SSRS muzikos fondo.
Mūsų namuose dažnai rinkdavosi žinomi Lietuvos muzikai – Viktoras Gerulaitis, Julius Andrejevas ir kiti. Gerai prisimenu tuos vakarėlius namuose: svetainėje skambėdavo fortepijonas, Viktoras grodavo Beethoveno „Mėnesienos sonatą“. Tas garsas būdavo toks ryškus, kad net pykdavau – juk reikėdavo anksti keltis į mokyklą.
– Kokie buvo esminiai Tavo muzikinio kelio etapai?
– Buvau labai aktyvus vaikas ir visur dainuodavau, todėl tėvai nusprendė mane nuvesti į muzikos mokyklą mokytis groti smuiku. Sesę leido į baletą, o mane bandė „sutramdyti“ muzika. Atrankoje buvau vienintelė, priimta į smuiko klasę. Tačiau solfedžio pamokos greitai nutraukė šį kelią – sunkiai sekėsi rašyti natas, lydėjo nemalonūs mokytojos komentarai, tad smuikininkės karjera baigėsi, nors pačios pamokos man patiko.
Vėliau ilgą laiką lankiau chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“, tačiau dėl paauglystės iššūkių jos taip ir nebaigiau. Dainuodavome daug mišių, o man tai buvo nuobodu, nepatiko ir suknelės. Iš „Liepačių“ labiausiai pamenu fortepijono atsiskaitymus: kai kiti grodavo bliuzus, jie man atrodė nuostabūs, o aš turėdavau skambinti sausas sonatas.
Išėjusi iš „Liepaičių“, metus į muziką nenorėjau net pažiūrėti, susitelkiau į mokslus ir lankiau dramos būrelį Vilniaus Žemynos gimnazijoje, kurią ir baigiau. Vis dėlto penkiolikos atsitiktinai patekusi pas Stasį Daugirdą mokytis gitaros supratau, kad muzika – mano pašaukimas. Jis supažindino mane su roko, džiazo, bliuzo pasauliu, kuris anuomet mokyklose nebuvo laikomas „rimta“ muzika, bet man pasirodė be galo įdomus. Jo dėka atradau džiazo harmoniją, improvizaciją ir pamažu vis labiau įsimylėjau džiazą.
Stasys Daugirdas man buvo Mokytojas iš didžiosios raidės. Jo išmintis, kantrybė, gebėjimas auginti sparnus paliko neišdildomą įspūdį. Pirmą kartą atėjusi pas jį vos galėjau „sugauti“ gamą ant vienos gitaros stygos, vis suklysdavau ir sakydavau „oi“. Jis nusijuokė: „Kaip džiaugiuosi, kad yra „oi“. Tik vėliau supratau – jis tikrino mano klausą, o ne gebėjimus.
2002 m. įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – kaip tik tuo metu buvo įkurtas džiazo skyrius, vadovaujamas E. Vedecko. Supratau, kad pagaliau esu ten, kur ir turiu būti. Studijų metai buvo kupini bendrystės su dabar žinomais džiazo muzikantais Dominyku Vyšniausku, Dmitrijumi Golovanovu, Juozu Kuraičiu, Dariumi Rudžiu, Juste Sakalyte, Giedre Rimšaite, Vyčiu Vainilaičiu, Vyčiu Kisevičiumi. Iki šiol tuos laikus prisimenu su nostalgija ir džiaugsmu.
2005 m. pagal „Erasmus“ programą išvykau į Groningeną, Princo Klauso konservatoriją, kur mokiausi iš puikių olandų ir amerikiečių dėstytojų.
Muzika, dainavimas man iki šiol atrodo neišsemiami dalykai. Su džiaugsmu mokausi toliau. Aistra šiuolaikiniam dainavimui (CCM – contemporary commercial music) atvėrė naujas pažintis, kurios labai įkvepia tobulėti. Didžiuojuosi, kad galiu semtis patirties iš profesorės Mary Saunders Barton – bel canto can belto metodikos autorės, taip pat iš balso terapeutės ir pedagogės Wendy LaBorgne bei bičiulio ir mentoriaus Josepho Bateso, kuris mane įvedė į šį pasaulį.
– Kokios asmenybės padarė Tau didžiausią įtaką?
– Labai vertinu koncertus ir susitikimus su Petru Vyšniausku, kuris įskiepijo didelę meilę mūsų muzikos paveldui. Liaudies daina man iki šiol yra kažkas ypatingo – savito ir net meditatyvaus. Daug pamokų gavau iš Vytauto Labučio, Olego Molokojedovo ir Arvydo Jofės. Su jais ne tik koncertuodavome, bet ir kartu augome muzikoje. Žavėjausi jų lankstumu, gebėjimu vietoje ir tuo momentu kurti nuostabius dalykus. Labutis man visada buvo paprastumo, tikros improvizacijos ir sceninės laisvės pavyzdys. Esu be galo dėkinga festivalio „Kaunas Jazz“ sumanytojui ir įkūrėjui Jonui Jučui už nuolatinį palaikymą ir pasitikėjimą. Visada džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie festivalio koncertuodama, vesdama koncertus ar padėdama jį organizuoti.
Kalbant apie balsą ir vokalo mokymą, prieš trejus metus bičiulis Dominykas Vaitiekūnas mane suvedė su puikiu mokytoju Josephu Batesu. Jis tapo mano mentoriumi ir žinių šaltiniu. Smagu, kad kartu galime rengti seminarus ir meistriškumo pamokas. Ši pažintis atvėrė man begalines galimybes – tiek pačiai dainuojant, tiek padedant kitiems mokytis belto, mikso ir kitų šiuolaikinio dainavimo technikų sveikai bei teisingai.
Tai tik keli vardai. Iš tiesų daugybė žmonių vienaip ar kitaip darė man įtaką.
– Koks iki šiol Tau pačiai reikšmingiausias profesinis projektas ar koncertas?
– Be jokių abejonių, mano širdis priklauso džiazo septetui „Jazz´strada“. Labai didžiuojuosi, kad pavyko suburti tokius muzikantus – saksofonininkus Karolį Šarkų ir Donatą Petreikį, trimitininką Mindaugą Vadoklį, pianistą Andrių Savčenko, bosistą Artūą Duckį ir būgnininką Tuomasą J. Rässäneną.
Karolio Šarkaus aranžuotės suteikė naują skambesį lietuviškos estrados dainoms – Laimio Vilkončiaus, Mikalojus Noviko, Teisučio Makačino, Stasio Daugirdo kūriniams. Tai man itin reikšmingas projektas, nes jis sujungė džiazo improvizacijos laisvę su lietuviškos muzikos paveldu ir šiuolaikiniu skambesiu.
– Kaip apibūdintum savo santykį su atliekama muzika, kas Tau svarbiausia?
– Man, kaip dainininkei, labai svarbūs tekstai. Pavyzdžiui, mano suburto kvinteto 2019 m. programoje „Jazz Between The Sheets“ dainos kalba apie intymumą ir moters troškimus. Man svarbu perteikti dainos mintį – kartais ją papasakoti, kartais išdainuoti, o kartais net paverkti. Nė vienas kūrinys mano repertuare nėra atsitiktinis – visi turi prasmę.
Labai daug dėmesio skiriu vokalo technikai, nes profesionalumas man – esminė vertybė. Džiaugiuosi, kad visus mano projektus jungia aiški idėja, o ne muzikinių stilių eklektika. Man svarbu žinoti, ką ir kodėl atlieku, nes priešingu atveju jausčiausi nesąžininga klausytojo atžvilgiu. Be to, atlikimas man nėra tik gražus dainavimas – tai ir istorijos pasakojimas, publikos supažindinimas su kūrinio kontekstu.
– Ar turi savo muzikinę misiją – ką stengiesi perteikti klausytojams ir mokiniams?
– Siekiu ugdyti mokinių muzikinį skonį, plėsti jų akiratį, skatinti džiaugtis improvizacija ir interpretacija.
Su savo projektu „Jazz´strada“ noriu džiazą priartinti prie klausytojo, kuris gal net neįsivaizdavo, kad jam tokia muzika gali patikti. Galbūt tai skamba idealistiškai ar ambicingai, bet kodėl gi ne.
Labai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų daugiau miuziklo klausytojų ir žinovų. Dažnai vokalo technikai ugdyti naudoju šio žanro repertuarą ir matau, kaip daug kas nustemba, kokios gražios muzikos esama.
– Kokius projektus šiuo metu plėtoji?
2022 m. nusprendžiau, kad trūksta programos šeimoms, to, kas tikrai patinka vaikams. Taip gimė „Disnėjaus filmų muzika“, atliekama kartu su Lietuvos nacionalinės filharmonijos ansambliu „Musica humana“ (vad. R. Beinaris). Džiaugiuosi, kad ši programa užpildė nišą – vaikai gali išgirsti mėgstamas melodijas, grojamas kamerinio orkestro. Manau, tai puiki edukacija ir prasmingas laiko leidimas.
Kartu darau aranžuotes ir dainuoju su styginių kvartetu „Archi Quartett“ (vad. M. Makrickas) projekte „Gražiausia filmų muzika“. Su programa „Jazz Between The Sheets“ pasirodau festivaliuose ir džiazo klubuose Lietuvoje. Širdžiai artimas išlieka ir mano septetas „Jazz´strada“. Labai natūraliai scenoje jaučiuosi su pianistu Vytautu Straižiu, mūsų duetas man pačiai atneša malonių netikėtumų.
Idėjomis ir pasiūlymais prisidedu prie simpoziumo „Žmogus kuria balsą“, rengiu dainavimo meistriškumo kursus.
– Ar galėtum pristatyti artimiausią savo programą, koncertą, o gal įrašą?
– Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriu su Karoliu Šarkumi suburtam septetui „Jazz´strada“. Siekiu, kad projektas įgautų ne tik koncertinę, bet ir įrašo formą, labai tikiuosi, kad tai pavyks. Dainuoti džiazą lietuvių kalba man yra tikra magija – labai džiaugiuosi, kad visai netikėtai tai pavyko. Mane vis dar stebina ir džiugina Karolio aranžuotės, nes senosios estradinės dainos įgyja visiškai naujų spalvų.
Žiemos sezonas neapsieis ir be koncertų Lietuvoje su programa „Gražiausia filmų muzika“. Ją atliekame kartu su puikiais muzikantais, ir džiaugiuosi, kad sulaukiame gerų atsiliepimų.
– Jau daug metų dirbi vokalo mokytoja. Kas tau svarbiausia šiame darbe?
– Dainavimo mokytoja pradėjau dirbti dar studijuodama, tad šiemet jau bus beveik 20 metų. Šiuo metu dirbu Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje ir užsiimu privačia veikla savo studijoje Senamiestyje.
Svarbiausia – išugdyti meilę muzikai. Džiaugiuosi, kai mokiniai renkasi muzikinį kelią. Prieš kelias dienas sutikau savo buvusią mokinę, kuri pasakė: „Žinot, jei ne Jūs, nežinau, koks baisus būtų mano muzikinis skonis.“ Tokie momentai primena, kad mokytojo darbas – ne tik balso formavimas, bet ir muzikinės estetikos ugdymas.
Mano vaikai taip pat susiję su muzika: Kristupas baigė muzikos mokyklą, o Morta mokosi groti kontrabosu.
– Kokių pagrindinių principų laikaisi mokydama jaunus dainininkus?
– Stengiuosi sukurti aplinką, kurioje mokiniai jaustųsi galintys eksperimentuoti, klysti ir augti. Man svarbu ne tik technika, bet ir emocinis ryšys su muzika. Kiekvienas balsas yra unikalus, todėl pagrindinis tikslas – padėti mokiniui atrasti savo autentišką garsą ir išmokti juo pasitikėti. Noriu, kad vaikai suprastų: balsas yra saviraiška, o natūralumas ir tikrumas yra jo unikalumas. Esu šalininkė požiūrio, kad rėkimas nėra dainavimas – svarbiausia perteikti istoriją, kurią nori papasakoti. Deja, su vokaline rėkimo „kultūra“ susiduriame gana dažnai.
– Ar matai skirtumą tarp to, kaip buvai mokoma, ir kaip pati mokai šiandien?
– Taip, daug kas pasikeitė – nuo mokinių ir mokytojų iki programinių reikalavimų. Smagu, kad šiandien visa informacija prieinama, galime keliauti, mokytis svetur ir stebėti, kas vyksta pasaulyje. Keičiasi repertuaras, reikia sudominti mokinius, dažnai pasitelkiant tai, kas populiaru ir girdėta. Svarbu, kad mokinys jaustųsi gerai, ir tai man teikia didelį džiaugsmą. Mokytojams tenka būti kūrybiškiems, kad net ne itin malonius rutinos dalykus paverstume smagiais.
Norėčiau, kad Lietuvoje dažniau vartotume terminą „šiuolaikinis dainavimas“, nes jis apima labai platų muzikos spektrą – nuo populiariosios muzikos iki džiazo. Dabar dažnai viską tiesiog vadiname „estrada“ ar „popmuzika“, tačiau CCM terminas tiksliau apibrėžtų šiuolaikinio dainavimo stilių ir padėtų aiškiau suprasti šios srities mokymą bei praktiką.
– Kuo jaunųjų muzikų poreikiai ar motyvacija skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Nemanau, kad skirtumų labai daug. Galbūt pagrindinis – šiuolaikiniai vaikai yra ypač užsiėmę, tempas labai didelis, tad jau seniai nesitikiu, kad jie daug mokysis namuose. Tačiau jie pasiekia didžiulį informacijos kiekį, todėl mano užduotis – padėti atsirinkti, kas vertinga. Tenka ir pačiai nuolat domėtis, kad nepraleisčiau naujų tendencijų. Mokiniai dažniausiai pradeda rimčiau dirbti namuose tik tada, kai muzika tampa įdomi ir patraukli – tad meilę muzikai pirmiausia reikia užauginti ir puoselėti, o visa kita ateina savaime.
– Ar pedagoginis darbas daro poveikį Tavo koncertinei veiklai?
– Taip, nes turiu daugiau klausytojų, mokiniai neleidžia sustoti ir „užsisėdėti“, o tai skatina būti nuolat guviai ir jaunatviškai. Daug dalykų sužinau iš savo mokinių, tad mes dalinamės patirtimi. Be to, pedagoginis darbas padeda geriau suprasti, ką jaučia mokiniai scenoje, tad niekada nebūsiu ta „valdiška“ mokytoja, kuri smerkia už klaidas. Klaidos – geriausia mokykla.
Guvumas, jaunatviškumas ir nuolatinis domėjimasis, kas vyksta, man yra neatsiejama tiek pedagogės, tiek atlikėjos veiklos dalis. Skaitau daug mokslinės literatūros apie balsą, dalyvauju meistriškumo kursuose, nuolat mokausi pas kitus dėstytojus.
– Kaip manai, su kokiais didžiausiais iššūkiais šiandien susiduria jauni atlikėjai?
– Didžiausias iššūkis – išsiskirti gausoje, nenuleisti rankų, tikėti savimi ir rasti savo klausytoją bei kelią. Tai tikrai sunku, bet verta, jei kitaip negali. Sunku išlaikyti ištikimybę sau ir savo įsitikinimams, ypač kai nuolat keičiasi muzikos tendencijos ir daug kas žavisi keisčiausiais dalykais.
– Kokių patarimų duotum jaunam žmogui, svarstančiam, ar pradėti profesionalaus dainininko kelią?
– Jei gali nedainuoti – nedainuok. O jei jau negali, susirask gerą mokytoją, kuris palaikytų ir padėtų. Labai svarbu, ypač valdant balsą, yra nuoseklumas. Jei nori būti visavertis dainininkas, turi suprasti, kaip veikia balsas, kas vyksta ne tik gerklėje, bet ir visame kūne. Taip pat svarbu kaupti žinias ir patirtį, o tai reikalauja laiko ir kantrybės.
– Kaip, Tavo akimis, keičiasi klasikinės ir šiuolaikinės muzikos scena Lietuvoje?
– Scena labai aktyvi – kartais net spėji tik pastebėti naujienas. Džiugu matyti didelį koncertų pasirinkimą, profesionalumo augimą ir idėjų įvairovę. Smagu, kad kiekvienas žanras ar stilius turi savo klausytojų ratą – tai svarbiausia. Reikia puoselėti ir auginti šią įvairovę.
– Kokias matai savo profesinės ateities gaires?
– Norėčiau parengti įvairių miuziklų programą – žaviuosi šiuo žanru. Miuziklų aktoriai turi atlikti labai skirtingos stilistikos muziką nuo klasikinės operetės iki repo – tikri balso atletai!
Noriu toliau gilinti žinias vokalinėje pedagogikoje ir burti mokytojų bendruomenę, kuri taikytų mokslu ir pasauline praktika grįstą metodiką. Lietuvoje šiuolaikinio dainavimo srityje dar daug neatrastų galimybių, todėl smalsu jas tyrinėti. Svajoju išleisti šiuolaikinio dainavimo metodikos knygą lietuvių kalba, kai tik prikaupsiu pakankamai patirties. Taip pat svajoju surinkti Lietuvos kompozitorių dainas „Realbook“ (džiazo dainyno) formatu, kad jos būtų prieinamos visiems – tiek tiems, kurie nori groti gitara, tiek tiems, kurie nori aranžuoti kitaip.
– Su kuo svajoji bendradarbiauti?
– Kai pirmą kartą išgirdau Peggy Lee „Fever“, pagalvojau, kad nieko gražesnio nesu girdėjusi. Kiek vėliau išgirdau neseniai mus palikusios Sheilos Jordan su Cameronu Brownu kūrybą. Man atrodo, kad balsas ir kontrabosas – du kontrastingi poliai, kuriuos sujungus gimsta mistika. Todėl tikrai svajoju apie dainavimą su kontrabosu. Taip pat nepaprastai įdomu būtų pasirodyti su simfoniniu orkestru – mane be galo žavi tokios didybės skambesys.
Be to, noriu gilinti aranžavimo žinias, nes su šia sritimi dažnai susiduriu kurdama savo programas.
– Kas įkvepia tave už muzikos ribų?
– Radusi laiko mėgstu skaityti, keliauti ir leisti laiką sodyboje. Labai mėgstu Lietuvos pajūrį, Neringą, kiekvieną vasarą su šeima važiuojame į Latviją, kur mėgaujamės laukinių paplūdimių prabanga. Skaitymas – mano atsipalaidavimo forma, ypač patinka detektyviniai romanai ir filmai. Stengiuosi kasdien perskaityti nors po kelis puslapius grožinės ar metodinės literatūros,
bent viena knyga visada su manimi.
Eglė Vakarinaitė
Džiazo vokalistė ir vokalo pedagogė.
Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Princo Klauso konservatorijoje (Prins Claus Conservatorium, Groningenas, Nyderlandai).
Įsimenančio balso savininkė yra koncertavusi Latvijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, su Lietuvos džiazo legenda Petru Vyšniausku pasirodė „Expo“ parodoje Saragosoje, festivalyje „Kaunas Jazz“ ir kituose renginiuose.
Dainininkės balsas skamba ir kino filmuose bei popmuzikos kūriniuose – ji yra įrašiusi dainų su grupėmis „G&G Sindikatas“, elektroninės muzikos žvaigždėmis „Happyendless“, „Sinstation“ ir kt. Dalyvavo muzikiniame TV projekte „Dainuoju Lietuvą“, praėjusiais metais surengė sėkmingų koncertų seriją su kameriniu ansambliu „Musica humana“ bei styginių kvartetu „Archi Quartett“. Lietuvos džiazo festivaliuose ir klubuose koncertuoja su savo suburta grupe „Jazz Between The Sheets“.