Egidijaus Buožio ir Petro Geniušo džiazo improvizacijų vakaras „Organum“ salėje
Ala BENDORAITIENĖ
Kovo 27 d. „Organum“ salė virto tikra muzikinės fantazijos erdve – čia klausytojai buvo ne tik stebėtojai, jie tapo aktyviais improvizacijos proceso dalyviais. Tai buvo antrasis ciklo „Čia ir dabar“ koncertas, kurio idėja – muzika be iš anksto užrašyto teksto, gimstanti tik šią akimirką. Salė jautė kūrybinę pulsaciją, lėtai kylančią įtampą, kai kiekvienas garsas galėjo atsiskleisti tik akimirksniui, o melodija pavirsti netikėta emocine kelione.
Pianistas Egidijus Buožis – improvizacijos meistras, jo muzikinė kalba prilygsta filosofinei refleksijai. Subtilus tempo ir dinamikos pojūtis, nepaprasta išraiškos priemonių įvairovė leido koncerto akimirkas paversti savita emocine kelione. Būtent Egidijus Buožis formavo improvizacijos kryptį, laikė vidinę dramaturginę įtampą, tarsi brėžė minties trajektoriją. Jis demonstravo ne tik techninį virtuoziškumą, bet ir nepaprastą minties skvarbumą, kiekviena frazė, kiekvienas motyvas tarsi gyveno savo gyvenimą, bet kartu jungėsi į vientisą improvizacijos audinį. Pianisto gebėjimas kurti nuoseklias, prasmingas improvizacijas buvo vakaro ašis. Kiekvienas paspaustas klavišas atrodė tarsi minties atgarsis, o melodinės linijos – tiesioginis dialogas su klausytojų vidiniu pasauliu.
Petras Geniušas, kurio meninis diapazonas aprėpia klasiką, romantizmą ir šiuolaikinę muziką, koncerte pasirodė kaip universalus improvizacijos partneris. Pianistas natūraliai įsiliejo į Buožio kūrybinį srautą, bet kartu kūrė ir savitą muzikos pasaulį, kupiną fantazijos, poetiškumo ir subtilių netikėtumų. Buožis tarsi laikė kryptį, o Geniušas ją nuolat išplėsdavo – spalva, energija, netikėtais posūkiais. Kiekvienas akordas, ritminė ar harmoninė modifikacija atrodė spontaniškai žėrinti, bet kartu subtiliai struktūruota – tarsi improvizacijos šedevras, gimstantis čia ir dabar. Jo muzika įtraukė, įkvėpė ir kvietė leistis į nuotykius, kurių trajektorija buvo neprognozuojama, bet kupina prasmės.
- Buožis ir P. Geniušas spontaniškais tempo pokyčiais, harmonijos eksperimentais jungė improvizaciją su vidine struktūra, žaidė kontrastais – nuo įtemptų, virtuoziškų dialogų iki tyliai alsuojančių introspektyvių epizodų, kai muzika tiesiogiai apeliavo į klausytojų jausmus. Jų dialoge aiškiai buvo juntama skirtingų prigimčių sąveika – mąstymo ir impulso, koncentracijos ir išsiliejimo. Kiekviena akimirka buvo gyva, kiekvienas garsas – neprognozuojamas, o kartu organiškai susietas su ankstesne fraze, suteikiančia visumai poetinę logiką. Šis nuolatinis balansavimas tarp kontrolės ir laisvės, tarp minties ir jausmo tapo vakaro magija.
Svarbu pabrėžti, kad toks vakaras – ne vien džiazo koncertas. Tai kūrybinės energijos, intelektinės rizikos ir muzikinės fantazijos susitikimas, kuriame klausytojai tampa gyvos kūrybos dalyviais. Unikalu, kai improvizuojant kiekvienas tonas gali pasikeisti bet kurią akimirką, tačiau kartu lieka nuosekliai įtraukiantis ir įkvepiantis. Muzika tampa ne tik garsine patirtimi, bet ir refleksija apie kūrybos prigimtį, laisvę ir akimirkos unikalumą.
„Organum“ salės akustika leido puikiai girdėti tiek subtilius pianissimo niuansus, tiek fortissimo proveržius, atskleidusius abiejų atlikėjų energiją, fantaziją ir improvizacinį užsidegimą. Publika vakaro pabaigoje plojo ne tik už muzikinį virtuoziškumą, bet ir už patirtą kūrybinę kelionę – gyvą, nepakartojamą improvizacijos dialogą, ilgai išliekantį atmintyje. Koncertas priminė, kad tikroji muzika gyva tuomet, kai ją kuria meistrai, pasirengę eksperimentuoti, žaisti ir dalintis savo emocijomis, ir kad improvizacija – tik spontaniškumo iliuzija, o iš tiesų ji reikalauja aukščiausios profesinės kultūros ir mąstymo disciplinos.