Tomas BAKUČIONIS
Pavasarį jubiliejaus sulaukęs operos solistas Edgaras Montvidas rugsėjį savo kūrybinio gyvenimo metus tarsi apibendrino ryškiais pasirodymais su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (koncertinis G. Puccini „Toskos“ pastatymas) bei gala koncertu Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pastarasis (rugsėjo 13 d.) išsiskyrė jaukumu – šiaip ar taip, solistui operos scena yra tarsi gimtoji vieta, prisimenant jo karjeros pradžią Karališkojoje operoje Londone. Šiame ir kituose žymiausiuose pasaulio operos teatruose (Amsterdame, Ženevoje, Frankfurte, Lione, Paryžiuje, Briuselyje, Strasbūre, Sinsinatyje, Santa Fė ir kt.) per savo 26 metų karjerą nuo debiuto 1999-aisiais LNOBT G. Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ solistas sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų. Viename interviu Edgaras Montvidas savo karjerą palygino su nuolatiniu kopimu į kalną. Klausantis jo jubiliejinio koncerto Operos teatre, galima buvo pajusti, kad šis kopimas ir toliau tęsiasi.
Koncerto programos pagrindą sudarė prancūzų lyrinė opera. Tai ta sritis, kurioje Edgaras Montvidas yra pasiekęs didžiausių aukštumų, ir, kaip minėjau, tai dar ne finalas…
Jules´io Massenet Verteris iš to paties pavadinimo operos jau senokai yra tapęs solisto „prekių ženklu“. Visa pirmoji jubiliejinio koncerto dalis buvo skirta šiam įstabiam kūriniui, pradedant pirmo veiksmo Preliudu ir baigiant Šarlotės ir Verterio duetu iš 3 veiksmo. Dar klausantis Preliudo buvo akivaizdu, kad mūsų operos orkestras, kuriam tą vakarą dirigavo Giedrė Šlekytė, avanscenoje jautėsi įkvėptas ir motyvuotas, darniai ir gyvai reagavo į dirigentės mostus (nors jie šiek primena dirigavimą chorui), puikiai valdžiusius subtilią Massenet partitūrą. Edgaro Montvido partnerė šįsyk buvo reto grožio mecosoprano savininkė amerikietė Rachael Wilson.
Tokie du išskirtiniai balsai viename koncerte klausytojui yra tikra estetinė palaima, juolab kad antroje dalyje dar girdėjome ir G. Bizet „Karmen“ fragmentus – Karmen ariją „La chanson Bohème“ iš operos II veiksmo, kur tokį subtilų „tra-lia-lia-lia…“ piano vargu bau kada teks išgirsti. Puikus buvo Karmen ir Don Chosė finalinis duetas – net ir koncertiniame variante atsiskleidė ryškūs personažų charakteriai, įtaigi draminė plastika. Antroje dalyje laukė intriga – Edgaro Montvido duetas su dar viena nuostabia to vakaro soliste Viktorija Miškūnaite J. Massenet operoje „Manon“, nes būtent šioje operoje jiems dar neteko susitikti, kadangi 2020-ųjų pavasarį suplanuotas spektaklis buvo atšauktas dėl COVID´o pandemijos.
Kalbant apie bendrą Edgaro Montvido jubiliejinio koncerto programos koncepciją, joje pavyko išvengti proginiams renginiams būdingos „šiupininės“, buvo eita nuosekliu keliu nuo „Verterio“ lyrikos iki „Karmen“ finalo dramos, atskleidžiant ryškiuosius Edgaro Montvido sceninius darbus. Publikai buvo atiduota ir lengvo deserto duoklė – dainos iš Reveriano Soutullo ir Pablo Sorozabalio sarsuelų bei „privalomas“ tenorų koncertų bisas Agustíno Lara „Granada“. Vis dėlto giliausias ir jautriausias bisas buvo be jokio pritarimo nelyginant malda nuskambėjusi M. K. Čiurlionio „Oi giria, giria“. Štai toks atlikimas atskleidžia solisto jautrumą ir universalumą ir tai yra tas tikrasis ir nesibaigiantis kopimas į kalną.