Dvigubas jubiliejus: Raimondas Butvila ir Alexander Paley
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Šių metų balandžio 1 dieną du žymūs muzikai – smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Alexanderis Paley´us – savo kolegas ir gerbėjus pakvietė į „dvigubą“ jubiliejinį koncertą Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje. Skambėjo Wolfgango Amadeaus Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui C-dur, K403/385c, Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 10 G-dur, op. 96, ir Cézaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Bisui duetas pateikė Mozarto Andante iš pirmosios kompozitoriaus parašytos Sonatos smuikui ir fortepijonui.
Per ilgą ir kūrybingą gyvenimą abiejų muzikantų keliai driekėsi per visą pasaulį, bet galiausiai jie sugrįžo į Lietuvą. Raimondo Butvilos karjera visada buvo užtikrinta ir nuosekli: jis mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. E. Paulausko klasę, ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą-stažuotę (prof. V. Klimovo kl.). Dirbo pedagoginį darbą LMTA, griežė Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos kvartete, tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu, koncertavo kaip solistas. 1990 metais Butvilai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. 1993–2011 metais pagal Lietuvos ir Venesuelos kultūrinio bendradarbiavimo sutartį jis išvyko į Venesuelą. Karakase dirbo pedagoginį darbą, buvo Emilio Friedmano koledžo Konservatorijos direktorius ir Menų universiteto (UNEARTE) profesorius, „Trio Academico Emil Friedman“ narys, griežė kaip solistas su Venesuelos orkestrais.
Šiuo metu prof. Butvila yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Styginių instrumentų katedros vedėjas. Smuikininkas tęsia koncertinę veiklą kaip solistas ir kameriniuose ansambliuose, 2015 metais su San Diego simfoniniu orkestru „Tifferet Israel“ atliko E. Blocho Koncertą smuikui. Nuo 2013 metų glaudžiai bendradarbiauja su pianistu Alexanderiu Paley´umi – koncertuoja su VDU kameriniu orkestru, rengia rečitalius, kasmet dalyvauja festivalyje Andų Muleno mieste Prancūzijoje.
Alexanderis Paley´us yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinis (prof. B. Davidovič ir V. Gornostajevos kl.), daugelio tarptautinių konkursų laureatas: laimėta I premija J. S. Bacho konkurse Leipcige (1984), prizas „Bösendorfer“ konkurse (1986), Grand Prix P. Vladigerovo konkurse Bulgarijoje (1986), „Jaunųjų artistų debiute“ Niujorke (1988), konkursuose Belgijoje (1990) ir Prancūzijoje (2006). 1988 metais jis išvyko į JAV, paskutinius penkerius metus gyvena Lietuvoje. Profesorius dėsto VDU, subūrė kamerinį ansamblį „Paleasis“. Nuolat koncertuoja Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, vadovauja savo įsteigtiems festivaliams Prancūzijoje ir JAV, diriguoja. Savo repertuare A. Paley´us turi daugiau nei penkiasdešimt koncertų fortepijonui ir orkestrui, kelis šimtus fortepijoninės ir kamerinės muzikos kūrinių.
Jubiliejinis Butvilos ir Paley´aus koncertas sutraukė pilną salę inteligentijos, kolegų, bičiulių ir bendramokslių. Vakaro pradžioje kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė įteikė padėkas abiem jubiliatams, vėliau visi klausėsi profesionalaus ir akademiškai nepriekaištingo grojimo. Reikia pripažinti, kad smuiko rečitaliai didžiosiose koncertų salėse yra labai reti, todėl tai buvo puiki proga išgirsti atitinkamą repertuarą.
Su Raimondu Butvila pabendravome jau praėjus šventiniam šurmuliui.
– Kokie autoritetai formavo Jūsų muzikinį pasaulėvaizdį?
– Gyvenome laikais, kai reikėdavo griežti būtent taip, o ne kitaip. Davidas Oistrachas buvo etalonas. Autoritetai būdavo tie, prie kurių galėdavome prieiti, tarp jų – Jascha Heifetzas. Sovietų Sąjungoje buvo perleistas Felixo Mendelssohno koncertas, ir viskas, daugiau nieko. O man pagrindus padėjo Eugenijus Paulauskas. Jis leido, kad viskas, ką darai, prasidėtų nuo tavęs, formavo individualybę. Kiti žymūs pedagogai – Viktoras Radovičius, Aleksandras Livontas – reikalaudavo griežti „taip, kaip reikia“. Nebuvo ne tik alternatyvos, bet net ir jos galimybių. Vienintelis Oistracho mokinys Gidonas Kremeris buvo kitoks, asmenybė. Taigi buvo daug gerų smuikininkų, visi puikiai grojo, bet nė vienas iš jų nebuvo artistas.
– Su kuriais kompozitoriais bendradarbiavote, kokios svarbiausios buvo jų kūrinių premjeros?
– Man labai svarbi ir brangi yra Ričardo Biveinio Sonata smuikui, kurią paruošėme drauge. Ji yra išleista, daug studentų ją groja aukštosiose mokyklose. Taip pat su Ričardu esame parengę Ryčio Mažulio „Mėbijaus lapo kanoną“, parašytą specialiai mums; šį kūrinį jis vėl nori pagroti, atsiuntė natas. Buvo ir daugiau premjerų, bet ne tokios stiprios ir įsimenančios. Ričardas – mano klasės ir kurso draugas, mokėmės kartu nuo meno mokyklos, beje, ir su Tavo seseria Dalia Tamošaityte.
– Jūsų klasėje dar mokėsi Onutė Narbutaitė, Kristina Vasiliauskaitė, Dainius Sverdiolas, Margarita Bereščianskaja, Zecharija Plavinas… O kas paskatino vykti į Venesuelą?
– Tuo metu Lietuvos ambasadorius Venesueloje buvo žymus diplomatas Vytautas Dambrava. Jis susitarė su Venesuelos kultūros ministru José Antonio Abreu dėl kultūros mainų. Abreu įkūrė pasaulinę organizaciją „El Sistema“, ji iki šiol garsi. Tada iš Lietuvos į Venesuelą ambasadoriaus rūpesčiu išvyko grupė muzikantų, jie ten dirbo pedagogais. Mes su žmona (Rūta Railaitė-Butvilienė. – D. T. ) į tą grupę patekome, galima sakyti, visiškai atsitiktinai.
– Ar negaila buvo palikti Lietuvą ištisiems aštuoniolikai metų?
– Gaila ar negaila, reikia stengtis gyventi tuo, kas yra. Vaikai lankė labai geras mokyklas, mes su žmona turėjome labai gerus darbus, tad laukėme, kol vaikai baigs mokslus.
– Kokie buvo didžiausi įspūdžiai iš gyvenimo spalvingoje, visiškai kitokioje kultūroje?
– Sakyčiau, gal reikėtų kalbėti apie tai, ką davė gyvenimas Venesueloje. Jis išlaisvino nuo surambėjimo, kai mes buvome įsprausti į tam tikrus rėmus. Tačiau reikia pasakyti, kad visa sistema Lietuvoje dar nesunaikinta, ir ačiū Dievui: yra teatrų, muzikos, meno mokyklų, disponuojančių valstybės pinigais. Tenai teatras, kaip ir Ispanijoje, apmoka šešis aštuonis spektaklius, ir viskas, adios. Jis neturi nei trupės, nei orkestro, nei choro. Jie yra samdomi visame pasaulyje, tad kuo daugiau pinigų turima, tuo geresnė produkcija užsakoma, ir atvirkščiai. O mes turime žmonių, kurie visą laiką toje srityje dirba, ir muzikinio parengimo sistemą, kuri yra labai svarbi.
Grįžtant prie gyvenimo Venesueloje, ten esi gerokai laisvesnis, „nesuvarytas į kvadratą“, bet pats turi pagrindus ir jiems leidi toliau vystytis, įgyti daugiau laisvės, neperžengiant profesionalumo ar stiliaus ribų. Venesueliečiai labai gabūs, pamokoje iškart padaro tai, ko reikalauji, bet į kitą pamoką ateina viską užmiršę, nes paprasčiausiai nežino, kodėl jie tai darė. O mes žinome, kodėl tas viskas vyksta. Taigi svarbiausia, ką gavau, – atsipalaidavimas ir savo ribų išlaisvinimas.
– Be abejo, spalvinga šalis su savitomis tradicijomis suteikia ką nors nauja.
– Pagrindinis skirtumas – jie nenumirs nei iš bado, nei nuo šalčio. O mes, jei nepasiruošime maisto žiemai ir neturėsime kur pasislėpti nuo šalčio, numirsime ir sušalsime. Prie vandenyno daugybė skanių kriauklelių… Reikia būti didžiausiu tinginiu, kad nepramistum.
– Na, prie socialistų valdžios ekonomika buvo tiek sugriauta, kad žmonės Venesueloje, dar neseniai klestinčioje valstybėje, valgė arklieną ir badavo, neturėjo reikalingiausių vaistų ir vyko tai, kas vyksta visada, kairiesiems užgrobus valdžią, – staigus šalies nuskurdinimas. Dabar, po Maduro arešto, gal viskas pagerės.
– Daugiau kalbu apie mentalitetų skirtumą. Dar nemokėjau kalbos, buvo praėjusios tik dvi savaitės, ir mane išsiuntė dirbti su vaikų orkestru į pajūrį. Esu sportiškas, tad atsikeldavau anksčiau, eidavau į pajūrį, bėgiodavau ten kiekvieną rytą. O ten pasirausus smėlyje tos kriauklės – tu jų paprasčiausiai negali neparagauti… Tik nereikia patingėti prieiti iki jūros. Mangai krinta nuo medžių. Tame pajūryje kasdien matydavau vietinį benamį ar bedarbį, kuriam svarbiausia gauti kasdienę porciją pigios vietinės degtinės. Ir tada supratau, kad jam tas pats, kokia diena ar metai, koks mėnuo – jis gyvena šia diena. Toks nušvitimas mane aplankė, juk tasai venesueliečių mañana („rytoj“) tai ir reiškia. Visai nesvarbu, ar kas nors įvyks dabar, ar poryt, ar po metų. Atsakant į Tavo klausimą apie įspūdžius, tai buvo svarbiausias dalykas, esminė patirtis. Mes to sau neleidžiame. Ir tada pradėjau gyventi jų ritmu, prisitaikiau, nepykau, jei kas nors ne vieną valandą vėluoja… Jeigu neprisitaikysi, visą laiką kas nors erzins ir tiesiog gausi infarktą. Visa laimė, kad ten yra keturios ilgokų atostogų datos.
– Ar grįžus į Lietuvą neatrodė, kad susiaurėjo pasaulis, o gal priešingai, apėmė palengvėjimas?
– Dabar žmonės kur kas daugiau atsivėrę, pasaulinio lygio artistai turi puikias sąlygas. Lietuviai – labai talentinga tauta, mes labai laimingi. Gintauto Kėvišo kvietimu grįžome dėl to, kad teatrui reikėjo baleto direktoriaus (direktore tapo Rūta Railaitė-Butvilienė. – D. T.)
– Papasakokite apie bendradarbiavimą su Alexanderiu Paley´umi.
– Mes kartu mokėmės Maskvoje aspirantūroje, buvome kurso draugai su Andrejumi Gavrilovu, Michailu Pletniovu. Tada Paley´us buvo žvaigždė. Jis atvykdavo kasmet į Lietuvą groti su Gintaro Rinkevičiaus orkestru. Aš 2011 metais jau buvau grįžęs į Tėvynę, susitikome po vieno koncerto ir nusprendėme pagroti kartu. Kaip tik tuo metu Dainius Sverdiolas pradėjo savo mecenatinę veiklą, atsirado puiki koncertų salė ir naujos galimybės. Mes kartu su Alexanderiu esame atlikę visus Brahmso, Schuberto, Beethoveno, beveik visus Mozarto opusus smuikui ir fortepijonui, įskaitant ankstyviausius. Mūsų muzikos supratimas labai panašus, todėl kiekvienas posūkis, kurių niekada nebūna vienodų, išgyvenamas organiškai. Tokio lygio scenos partneris yra labai didelė sėkmė.
Esu labai laimingas žmogus, nes perėjau visus tobulinimosi ir koncertinės praktikos etapus. Neįtikėtina mokykla buvo gastrolės su Lietuvos kameriniu orkestru, nes koncertuodavome su žymiausiais solistais. Maskvoje mokiausi pas Oistracho mokinį Klimovą, pirmojo P. Čaikovskio konkurso laureatą. Paskui buvo Lietuvos kvartetas ir koncertmeisterio darbas Valstybiniame simfoniniame orkestre. Taigi iš vidaus žinau visą specifiką. Venesueloje labai daug grojau kaip solistas su orkestrais, turėjome trio. Bet svarbiausia – pedagoginė veikla. Didžiausi mano mokytojai buvo mano mokiniai. Kuo blogesnis mokinys, tuo didesnis man mokytojas, nes priversdavo ieškoti, kodėl man tas ar kitas momentas išeina, o jam neišeina, ką daryti, kad pavyktų. Dabar, šalia pedagoginio darbo VDU, malonu groti savo malonumui, ir tai yra didžiausia dovana.
– Dėkoju už pokalbį. Dar sykį sveikinu jus abu 70-mečio proga ir linkiu tęsti savo prasmingą veiklą.
Summary
On April 1, the Grand Hall of the Lithuanian National Philharmonic hosted a double anniversary concert by violinist Raimondas Butvila and pianist Alexander Paley, bringing together colleagues, friends, and music lovers. The programme featured works by Wolfgang Amadeus Mozart, Ludwig van Beethoven, and César Franck for violin and piano. The article presents the artistic careers of both musicians, their activities in Lithuania and abroad, as well as their extensive pedagogical and concert experience. Special attention is devoted to Raimondas Butvila’s years in Venezuela, his views on music pedagogy, artistic freedom, and the importance of Lithuania’s musical education system. The publication also includes an open conversation about musical authorities, artistic partnership with Alexander Paley, and the experiences that shape a musician’s life.