Audronė ŽIGAITYTĖ
Aldona Dvarionaitė (1939-05-18–2000-11-05) – pianistė ir pedagogė, priklausiusi tai iškiliai Lietuvos muzikų kartai, kuriai menas pirmiausia reiškė ne karjerą, o vidinę laikyseną. M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė, 1962 m. baigusi Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, o 1966 m. – aspirantūrą prof. Stanislavo ir Heinricho Neuhausų klasėje, koncertavo daugelyje Europos šalių ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, dalyvavo tarptautinių konkursų žiuri, vedė meistriškumo kursus, dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, vėliau – ir Vigo konservatorijoje Ispanijoje. Ji pirmoji atliko naujausius tėvo Balio Dvariono kūrinius fortepijonui, 2000-aisiais tapo Fryderyko Chopino draugijos Lietuvoje prezidente.
Tačiau vien šių biografinių faktų nepakanka. Aldonos Dvarionaitės meninė asmenybė buvo tokia, kurios neįmanoma apibūdinti vien pareigomis, titulais ar koncertų geografija. Ji priklausė tiems menininkams, apie kuriuos norisi kalbėti ne tik kaip apie atlikėjus, bet ir kaip apie tam tikrą kultūros tipą. Jos grojime buvo juntama romantinė prigimtis, ypatinga emocinė drąsa, nepaprastas jautrumas garso spalvai ir kartu retas vidinis orumas. Ji nesistengdavo imponuoti išore, neieškodavo efekto, bet veikė daug stipriau – skambesio tiesa.
Šiandien, praėjus dvidešimt penkeriems metams nuo jos mirties, ypač aiškiai juntamas tam tikras paradoksas. Gyvename laikais, kai atlikėjo autoritetą dažnai lemia ne tik koncertinė veikla, bet ir įrašai, matomumas medijose. Aldonos Dvarionaitės atveju likimas susiklostė kitaip. Nors jos menas buvo aukščiausio lygio, įrašų liko nedaug. Todėl jos vardas šiandien gyvena ypatingu būdu – ne vien fonogramose, bet ir žmonių atmintyje, kolegų liudijimuose, mokinių pagarbioje tyloje, klausytojų prisiminimuose. Tai buvo pianistė, kurios menas pirmiausia skleidėsi gyvo skambėjimo akimirkoje.
Neatsitiktinai jai ypač tiko romantikų muzika. Apie Aldonos Dvarionaitės diskografiją anuomet rašęs Edmundas Baltrimas pastebėjo, kad F. Schuberto, J. Brahmso ir F. Liszto sonatos jos kompaktinėje plokštelėje raiškiai atskleidė pianistės meninę individualybę. Tai buvo rimta, sudėtinga ir ambicinga programa, reikalaujanti ne tik technikos, bet ir brandos, stiliaus pojūčio, emocinės jautros, gero skonio. Baltrimo žodžiais tariant, Schuberto Sonatoje A-dur ypač atsiskleidė jos švelni, daininga kantilena, lyrinės tėkmės pajauta, o Brahmso sonatoje – sodrus tonas, plati dinamika, tragizmo ir patetikos spalvos. Liszto sonatoje-fantazijoje „Perskaičius Dantę“ buvo ryškiai atkurta laisva kūrinio tėkmė, jo kontrastai, audringi proveržiai ir vos girdimos lamentacijos. Šis apibūdinimas šiandien skamba ne tik kaip vienos plokštelės recenzija, bet ir kaip labai tiksli visos pianistės prigimties apibrėžtis.
Aldonos Dvarionaitės kūrybinio kelio kulminacijos akimirkos buvo susijusios ne vien su įrašais. 2000 metų sausio 21-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje surengtas jos koncertas tapo savotišku viso meninio gyvenimo apibendrinimu. Pradėdamas koncertą muzikologas Edmundas Gedgaudas į publiką kreipėsi retoriniu klausimu: „Ar gali vėlyvojo rudens vaisiaus skonį pajusti ir įvertinti ankstyvą pavasarį?“ Tąsyk šis palyginimas skambėjo kaip įžvalgi meninės brandos metafora. Žavėdamiesi pirmuosius žingsnius žengiančiųjų virtuozine technika, dažnai per mažai kalbame apie brandą – apie tai, kas mene subręsta lėtai ir atsiveria ne iš karto.
Tą sausio vakarą Aldona Dvarionaitė skambino tris romantinius koncertus – Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį c-moll, Ferenco Liszto Antrąjį A-dur ir Balio Dvariono Pirmąjį g-moll, dirigavo Robertas Šervenikas. Programa buvo sudėliota neatsitiktinai. Rachmaninovo Antrasis koncertas buvo vienas jos mėgstamiausių, Liszto Antruoju ji kadaise debiutavo su orkestru, dar diriguojant tėvui Baliui Dvarionui, o patį brangiausią – tėvo jai skirtą kūrinį – skambino ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip žmogus, buvęs šalia tai muzikai gimstant. Ji jautė kiekvieną partitūros intonacinį virptelėjimą, žinojo, kiek kūrėjo meilės ir išmonės joje slypi. Gal todėl tą vakarą kulminacija tapo būtent lietuviška muzika – netikėta, netradicinė ir dėl to ypač skaudi savo tikrumu.
Šiandien tas vakaras skamba ir kaip priminimas, kiek daug vertingos lietuviškos muzikos archyvų lentynose – dulkių nusėstos, primirštos, retai atliekamos. Aldonos Dvarionaitės santykis su muzika niekada nebuvo vartotojiškas ar repertuarinis. Ji ne „atlikdavo“ kūrinius, bet juos išgyvendavo. Tai liudijo ne tik koncertai, bet ir ilgi pokalbiai, interviu, bendravimas neformalioje aplinkoje. Tų paskutinių jos gyvenimo metų susitikimuose vis stipriau ryškėjo viena esminė nuostata: muzikos negalima atskirti nuo jausmų, lygiai kaip ir žmogaus negalima atskirti nuo jo vidinės tiesos.
Tai labai aiškiai atsiskleidė 2000 m. pradžioje rengiant publikaciją apie pianistę. Išryškėjo ne tik jos meninis portretas, bet ir gyvenimo filosofija. Viena mėgstamiausių Dvarionaitės minčių buvo paprasta ir kategoriška: jeigu myli – kalbėk, kartok tai tūkstančius kartų, neslėpk, nebijok atsiverti. Ši nuostata skambėjo ne kaip deklaracija, o kaip viso jos gyvenimo leitmotyvas. Ji tikėjo jausmų verte, jų galia, jų būtinybe žmogui ir menui. Ji nesigėdijo romantizmo, priešingai – jį gynė. Romantinė muzika – Chopinas, Brahmsas, Lisztas, Schumannas, Rachmaninovas – buvo jos prigimtinė teritorija, nes čia jausmai nėra slepiami, jie paverčiami skambesiu, dvasine energija.
Gal todėl Dvarionaitės meninė laikysena kartais atrodydavo net šiek tiek ne to meto. Ji kalbėjo apie širdį, sielą, emocinį ryšį tarp atlikėjo ir klausytojo – tokie žodžiai daug kam jau atrodė nebemadingi. Tačiau būtent tuo ji ir buvo stipri. Manė, kad pavojingiausia ne perdėtas jausmingumas, o atšalimas – vidinis ledynmetis, kai žmogus nebenori jausti, nebemoka atsiverti, nebetiki, kad menas gali būti gyvas dvasinis bendravimas. Šiai tendencijai ji priešinosi ir scenoje, ir gyvenime.
Aldonos Dvarionaitės pasaulyje jausmai nebuvo silpnybė. Jie buvo jėga. Ji buvo prieš agresiją mene ir gyvenime, prieš žiaurumą, prieš mirties kultą, prieš tą tamsią kasdienio informacinio triukšmo bangą, kuria žmonės nuolat maitinami. Ji tikėjo, kad žmogų reikia ne žeminti, ne bukinti, o kelti, stiprinti, priminti jam gyvenimo grožį. Tokia nuostata šiandien skamba beveik kaip moralinis manifestas. O anuomet tai buvo tiesiog natūrali jos asmenybės tąsa.
Ne mažiau iškalbingas ir vizualusis Dvarionaitės portretas. Karalienė – ne iš puikybės, o iš laikysenos. Ji iš tiesų turėjo aristokratiškos scenos būtybės bruožų, juos atpažindavai iš eisenos, iš santūrumo, iš gebėjimo būti scenoje taip, tarsi jokios atsitiktinės detalės neegzistuotų. Net drabužis jai buvo ne puošmena, bet meninės visumos dalis. Tik tą vieną vienintelį gyvenime vakarą ji vilkėjo specialiai jai sukurtą ciklameno spalvos suknelę… Visuose kituose koncertuose – motinos pianistės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės jaunystės koncertinius apdarus, siūdintus Paryžiuje. Tai nebuvo efektas dėl efekto. Tai buvo jautrus suvokimas, kad scenoje viskas kalba: judesys, linija, spalva, laikysena. Ir visa tai turi tarnauti ne išorei, o esmei.
Motinos koncertinių suknelių istorija šiandien skamba itin jaudinamai. Aldona Dvarionaitė buvo iš tų menininkų, kuriems šeimos tradicija neatrodė abstrakti kilmės dekoracija. Ji jautė paveldą kaip gyvą medžiagą – ir kaip meninę atramą, ir kaip vidinę atsakomybę. Jos santykis su tėvu Baliu Dvarionu, kaip šiandien galime nujausti, turbūt nebuvo paprastas. Ji buvo ne tik jo duktė, bet ir atlikėja, pirmoji skambinusi jo fortepijoninius kūrinius, gyvenusi didelės asmenybės traukos lauke. Tokia artuma kartu reiškia ir privilegiją, ir naštą: būti šalia kūrėjo, kurio muzika tau skirta, ir sykiu visą gyvenimą išlikti savarankiška menininke. Galbūt todėl jos interpretacijose buvo tiek daug vidinės įtampos, santūrios kaitros, ne demonstratyvaus, bet giliai išgyvento dramatizmo.
Atskira jos meninio pasaulio dalis – Chopinas. Ne kaip vienas iš repertuaro autorių, o kaip menininkas, su kuriuo siejo ypatinga dvasinė giminystė. Lenkijos garso įrašų studija „Futurex Classics“ išleido jos įrašytų Chopino kūrinių diską – ten yra Baladė g-moll, preliudai, etiudas, noktiurnas, valsai ir Polonezas fis-moll. Tai nebuvo atsitiktinė rinktinė – Bohdanas Pociejus šį įrašą pavadino ne tik nauja plokštele, bet ir menininko dvasinio portreto liudijimu. Jo manymu, Aldonos Dvarionaitės grojime buvo tai, ko taip stinga daugeliui šiandienos pianistų: romantinė pilnatvė, sielos ir kūno, dvasios ir materijos unija, jausmų intensyvumo ir metafizinės perspektyvos jungtis. Jos mene jis girdėjo ne vien detalės kultūrą, bet ir didžiulės formos organizmą, ne tik fortepijoną, bet ir tarsi pro jį prasiskleidžiančią instrumentuotę, potencialiai simfoninį mąstymą.
Toks vertinimas neatsirado iš mandagumo. Pociejus priskyrė ją prie tų retų menininkų, kuriuos įmanoma lyginti tik su pačiais didžiaisiais. Tai buvo itin aukštas jos talento masto pripažinimas. Tačiau ir čia slypi jau minėtas paradoksas: tokio lygio pianistė savo šalyje ilgai liko nepakankamai pažinta, o jos didybė, kaip anuomet buvo sakoma, dar laukė savo meto. Šiandien, žvelgiant iš laiko perspektyvos, tas metas galbūt ir atėjo – nors jau po jos mirties.
Aldonos Dvarionaitės meninė biografija mums svarbi ne vien kaip praeities puslapis. Ji verčia iš naujo klausti, kas iš tikrųjų sudaro atlikėjo vertę. Ar tik įrašų gausa, ar ir tai, kokio intensyvumo dvasinę patirtį jis palieka klausytojo atmintyje? Ar tik išorinis matomumas, ar ir gebėjimas savo muzikavimu liudyti žmogaus vidinę tiesą? Aldonos Dvarionaitės atvejis atsako aiškiai: tikras menas ne visuomet yra garsiausias, bet jis išlieka.
Būtent todėl šiandien verta dar kartą įsiklausyti į tai, kaip ji anuomet buvo matoma svetur – ne iš biografinės distancijos, o iš gyvo susitikimo įspūdžio. Lenkų publicistas Tadeuszas Skutnikas, bandydamas apibūdinti Aldonos Dvarionaitės meną ir asmenybę, pasirinko vieną žodį – „pasija“. Jo tekste šis žodis skamba kaip raktas į visą pianistės pasaulį: muzika jai buvo ne profesija, o gyvenimo būdas, vidinė būtinybė ir emocinė atsakomybė už tai, ką ji perduoda klausytojui.
Abstract
This reflective essay marks the 25th anniversary of the death of Lithuanian pianist and pedagogue Aldona Dvarionaitė. It highlights her distinctive artistic personality, rooted in the Romantic tradition and characterized by emotional depth, inner authenticity, and refined musical expression. The text also reflects on the paradox of her legacy: although she left relatively few recordings, her artistry remains vivid in the memories of colleagues, students, and listeners. The portrait is complemented by insights from Polish authors Bohdan Pociej and Tadeusz Skutnik, who recognized in her playing a rare intensity and the spirit of the great Romantic pianistic tradition.
Keywords: Aldona Dvarionaitė; Lithuanian pianist; Romantic interpretation; Bohdan Pociej; Tadeusz Skutnik; piano performance.