Vytauto Germanavičiaus kūrinio „Akustiniai šokiai“ premjera
Daiva TAMOŠAITYTĖ
Dviejų publikos jau pamėgtų jaunosios kartos muzikų Julijos ir Pauliaus Anderssonų dueto kelias scenoje dar neilgas – jis prasidėjo 2019 metais. Dar daug kas ansamblio „Duo Andersson“ kūrybinėje biografijoje vyksta pirmą kartą: neseniai jis grįžo iš pirmųjų sėkmingų gastrolių po Europą, pirmąkart surengė koncertą jaukioje Muzikos magijos klubo salytėje, ten buvo pagriežtas ir pirmasis jam dedikuotas kūrinys. Ir aš duetą išgirdau pirmąkart, nors anksčiau girdėjau jų kamerinį muzikavimą įvairiomis sudėtimis su kitais muzikantais.
Gruodžio 4-osios vakarą Muzikos magijos klube skambėjo vis sudėtingesni kūriniai. Tai buvo Antóno Garcíos Abrilio pjesės smuikui ir fortepijonui – trumpos, charakteringos ir su ispaniškomis gaidelėmis; paskutinis Claude´o Debussy opusas, Sonata smuikui ir fortepijonui L 140 (1917), kurioje nuo karo pavargęs kompozitorius kreipė žvilgsnį į praeitį; premjerinis Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Akustiniai šokiai“ ir nuostabioji Césaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Pirmoji Sonatos dalis Allegretto ben moderato žavėjo skaidria lyrika, antroji, Allegro, perteikė sužadintus, tačiau saikingus jausmus, joje atsiskleidė gražus pianisto garso tembras, kuris niekur, net forte vietose, nevirto per garsiu ar per šiurkščiu. Trečioji dalis Recitativo-Fantasia, poetinis šedevras, buvo persmelktas ilgesio ir švelnumo, smuikininkė griežė ir jautriai, ir muzikaliai. Paskutinė dalis Allegretto poco mosso vėl sugrąžino į gyvą, bet ramią pasakojimo tėkmę, išsiliejančią plačiomis kulminacijomis.
Žinoma, vakaro intriga buvo naujasis Vytauto Germanavičiaus kūrinys „Akustiniai šokiai“. Jis pareikalavo didelio atlikėjų susitelkimo ir precizikos naudojant štrichus – smuiko pizzicato-ricochet, tremolo, fortepijono diatoninį ir chromatinį glissando, smulkiąją techniką ir pan. Dėl salės mažumo ir sugeriamo garso gal ir nebuvo galima pajusti viso grožio ir sumanyto „akustiškumo“, tačiau kitur, pavyzdžiui, lapkričio 12 d. koncerte Kauno filharmonijos Mažojoje salėje, akustiniai efektai, pasak Germanavičiaus, buvo labai įspūdingi.
„Akustinių šokių“ premjeros proga pakalbinau patį kompozitorių.
– Kodėl toks kūrinio pavadinimas – „Akustiniai šokiai“?
– Idėja buvo sukurti klasikinį šokį panaudojant visai kitokias garso išgavimo priemones. Tarkim, pirmoje dalyje fortepijono partijoje yra melodija, primenanti argentinietišką tango, tik smuiko štrichas pakeičia ją ir tada melodijos kaip ir nesigirdi; viso kūrinio trijose dalyse eksponuojami vienos melodijos fragmentai. Trečia dalis jungia visas ankstesnėse dalyse naudotas faktūras ir instrumentų garso išgavimo technikas. Dabar elektronika madinga. Norėjau atskleisti kitų instrumentų tembrus per akustiką. Pavyzdžiui, antroje dalyje fortepijonas pedalu išgauna skirtingus obertonus. Taip pat labai svarbi salės akustika – patalpa turi būti ne per sausa, erdvi, nes reikia aido, kad girdėtųsi obertonai. Svarbi ir pastato architektūra, nes muzikos instrumentais išgaunama garso bangų sąveika sklinda pastato paviršiais, o klausytojas įtraukiamas į kuriamą garso tembrų spektaklį.
– Kaip Anderssonai priėmė partitūrą?
– Įdomiausia, kad jie viską perprato patys. Be bendrų repeticijų kūrinys skambėjo Olandijoje, Italijoje ir Lenkijoje, pagaliau jį išgirdęs Lietuvoje supratau, kad jie groja taip, kaip aš norėjau – ir nuotaikos, ir štrichų atžvilgiu.
– Tad pastabų turėjai nedaug?
– Smuiko partija sudėtinga, bet Julija reikiamus štrichus „išrankiojo“ iš partitūros. Aišku, kūrinį galima sugroti ir kitaip, klasikine forma, kaip ką tik girdėtą XIX a. klasiką. O iš „Duo Andersson“ gavau norimą rezultatą.
– Suintrigavai, nes aš negirdėjau ne tik klasikos – girdėjau kažką visai nauja ir bandau rasti tam žodį...
– Pradžioje kūrinys priminė naujojo sudėtingumo stilių ir man tapo aišku, kad jis nesugrojamas taip, kaip parašyta. Tokiu atveju atlikėjas kiekvieną kartą išsirenka, ką jis gros tuo momentu, ir ką nors praleidžia. Todėl palengvinau fortepijono partiją. Galbūt tai yra eksperimentalizmas, bet jau viskas išeksperimentuota, visos priemonės. Dabar yra daug visokių technikų. Aš paprastai negalvoju, kokiu stiliumi rašau, todėl sakyčiau, kad yra muzikinis tekstas, kuris išreiškiamas garso tembrais. O reziumuojant, „Akustiniai šokiai“ yra kūrinys, parašytas tik akustiniams instrumentams, kuriais galima išgauti daug įvairesnę garso tembrų paletę nenaudojant elektroninių technologijų.
***
Žinodama, kad Vytautas Germanavičius yra menotyros daktaras, ypač besidomintis tradicine lietuvių muzika ir daug rašantis tradiciniams instrumentams, pacituosiu šiame kontekste reikšmingą ištraukėlę iš kūrinio anotacijos: „Kūrybinė technologija – kūrinyje panaudojami lietuvių tradicinių (folk) dermių akustinių struktūrų analizės rezultatai. Pirmos dalies kūrinio motyvai formuojami kaip lietuvių medinių trimitų ansamblio dermės nuo fis, įvedant papildomus garsus variantais. Antroje dalyje įvedami mikrotonai su pažeminta kvinta, kas būdinga mediniams trimitų ansambliams, ir II ar III laipsnio žeminimas, būdingas monodijoms, naudojami įvairūs jų variantai trečioje dalyje.“ Štai čia, tuose lietuviškų dermių akustinių struktūrų atšvaituose, matyt ir slypi raktas į tą mano išgirstą naujumą ir sunkiai įvardijamą poveikį, kuris atsiranda iš didelės Vytauto Germanavičiaus meilės gelminėms senosioms mūsų tautos muzikinėms apraiškoms, entuziastingo jų studijavimo ir aktualizavimo. Ši plotmė tokia sudėtinga, kad gali būti lyginama su indų šruti mikrotonine sistema ir kitomis specifinėmis muzikinėmis kategorijomis. Sąsajas vertėtų atidžiau patyrinėti.
***
„Duo Andersson“ – daug žadantis jaunų profesionalų duetas, kuriam būdingas geras vienas kito girdėjimas ir garsinis balansas, tikras muzikavimas kartu. Ansamblinis grojimas reikalauja didelės kantrybės ir prisitaikymo, tačiau esant vieningam kvėpavimui ir bendramintiškumui, dirbant kryptingai ir nuolat, galima pasiekti labai daug ir sukurti savitą atlikimo „ženklą“, išskiriantį duetą iš kitų. Jau dabar akivaizdu, kad muzikantai geba pasiekti puikų rezultatą vien dėl geros mokyklos ir instrumento įvaldos, regis, jų muzikinis skonis krypsta į apgaulingą paprastumą arba tokių išraiškos priemonių pasirinkimą, kuris užtikrina optimalų taupumą. Kitais žodžiais sakant, tai būtų ne išorinių efektų vaikymasis, bet skverbimasis gilyn į mintį, prasmę, subtilybes – sritį, kurioje, pasak Heinricho Neuhauso, prasideda tasai stebuklingas „vos vos“. Tai – aukšto lygmens požymis, paprastai atsiskleidžiantis su branda. Dar jis būna įgimtas, kaip ir vidinis inteligentiškumas…
Kadangi tiek Julijos, tiek Pauliaus muzikinis gyvenimas labai intensyvus, repertuaras ir grojamų kūrinių apimtys auga dideliais greičiais, tikimės ateityje „Duo Andersson“ išgirsti su solidžiomis programomis pagrindinėse Lietuvos scenose. O šiandien abiem norėčiau palinkėti sėkmingo solistų kelio.