Ina DAGYTĖ-MITUZIENĖ
Potencialūs skaitytojai ir skaitytojos, šis tekstas nėra apie mezgimą. Tiesa, kai verčiamės per galvą bandydami tenkinti geometrine progresija augantį naujumo poreikį, parodyti pasirinktus veikiančiuosius asmenis netikėtose terpėse ir situacijose, atsirastų norinčiųjų pristatyti gyvą muzikos klasiką su virbalais rankose ar atrasti senokai mus palikusio pripažinto dailininko siuvinėjimus kryželiu. Kuo didesnis netikėtumas, tuo stipresnis susidomėjimas, o su juo – ir visų naudų viršūnėje karaliaujantis komercinis efektas ar vartotojiškas afektas.
Čia ne apie tai. Tada apie ką? Apie kultūros integralumą, eilinės atminties reikšmę ir individualų švenčių formatą. Pripažįstu – pasisakymas taip pat ne visai baltas ir pūkuotas anksčiau išdėstytų teiginių kontekste.
Bet pabandykime pasikalbėti paprastais žodžiais ir priimtinu tonu. Pradėkime nuo straipsnio pavadinimo. Jį paskatino tarsi epifanija atskriejęs prisiminimas apie Pascalio Lainé romaną „Nėrėja“ ir dviejų mūsų kultūros grandų – kompozitoriaus Felikso Bajoro ir scenografo Liudo Truikio, kurių skirtingo metų svorio jubiliejus minėjome 2024-ųjų rudenį, sukakčių kalendoriaus ir asmeninių aplinkybių nulemtas sugretinimo poreikis.
Abu jie buvo panirę į savojo kūrybos audinio nėrimą. Muziko Felikso Bajoro opusai man artimi ne tik tobulai nušlifuoto garso, pašaukto veikti žodžio grynumu, bet ir aiškia kūrinių erdvine struktūra. Dailininko Liudo Truikio scenografija, vitražai skamba kaip muzika, sulydo jo pamėgtų operų vaizdinius į subalansuotą, jo žodžiais tariant, kosminę lygsvarą atitinkančią meno galią.
Ypač branginu šių šiek tiek gyvajame laike prasilenkusių menininkų tarpusavio „susinėrimą“. Ir lietuvišką žodį muzikos instrumentu padaręs Feliksas Bajoras, ir Rytų kultūrai atsivėręs Liudas Truikys savo kūrybos pirmapradžiu šaltiniu pripažįsta lietuviškojo identiteto šaknyną. Per jį abu kūrėjai išeina į platųjį pasaulį, prisistato – be didesnio palaikymo iš šalies – patys, yra vis geriau matomi ir, tikiu, laiko nenugalimi. Juos vienija autentiško mosto jėga, tvirtai į gimtą žemę atremtos kojos, šviesi galva, nepaliekanti vietos nudrengtų tiesų kartojimo tinguliui.
Peržvelgiau, ką apie vieną ir kitą rašė profesionalai. Kaip matote iš anksčiau išdėstytų teiginių, man pavyko nuvyti išsišokėlės epiteto baimę. Permąsčiau, ką galvoju, ką jaučiu prisiliesdama prie jų kūrybos kaip klausytoja, žiūrovė. Svarbus yra muzikologų, menotyrininkų žvilgsnis į kūrėją, bet kūrinių gyvastį, tęstinumą labai didele dalimi lemia kintantis šiai kūrybai neabejingų žmonių srautas. Esu to srauto dalis. Vadinasi, turiu teisę kalbėti. Norėčiau girdėti ir kitus. Kalbėtis. Susikalbėti. Taip suvokiu horizontalųjį kultūros dėmenį. Jame taip pat vyksta nėrimo – judėjimo pirmyn, sugrįžimo atgal per „sukabinančią“ pynę kartojimų, netikėtų posūkių – procesas.
Šiuo metu viešumoje dažnokai girdžiu, kad meną reikia ne suprasti, o pajausti. Vis dėlto esu teigiančiųjų, kad autorius nusipelno bent bandymo būti suprastas, ne tik išjaustas, pusėje. Neneigiu jausmo, emocijos svarbos, tik be gilesnio autoriaus idėjos supratimo kūrėjo ir jo darbo rezultato priėmėjo santykis įgauna gan iškreiptą vaizdą, kartais skatina nepagrįstą pretenziją į savotišką bendraautorystę. Genijų rastų sprendinių, idėjų, motyvų „perkūrimas“, atrodo, krinta į tikrojo kūrybingumo trąšos ištroškusią dirvą, tampa jaunatviškų žaidimų arena, kuri ima balansuoti tarp išradingumo ir plagiato.
Tad dar kartą priminsiu, patikslinsiu į viešą erdvę transliuojamą savo klausimą: ko nerandu (o gal nesugebu rasti) profesionalių vertintojų darbuose? Ir kol kas savo atsakymą: sąsajų tarp atskirų kūrėjų daugiasluoksnio įprasminimo. Išties, kritikos gamintojų, kūrybos vertintojų išspausdintų ir apdovanotų monografijų sąrašuose vyrauja pavieniams kūrėjams skirtos temos. Toks jau gyvenimo paradoksas. Visi skubame, bet į svarbių dalykų lauką orientuotų rezultatų reikia laukti ilgokai, o kartais ir labai ilgai. Kita vertus, skubantieji sako, kad į kultūros įvykius taip pat reikia reaguoti greitai, minčiai talpiu, bet fiziškai glaustu turiniu, pageidautina – sensacingai. To laukia dauguma paklausiausios medijų dienotvarkės išmuštruotų vartotojų, to noriai moko komunikacijos teoretikai ir nerangiai bando prisitaikyti praktikai.
Taip jau susiklostė, kad esu abiejų mūsų kultūros grandų – 2024-ųjų jubiliatų – amžininkė. Natūralu, turiu ir pluoštelį su jais susijusių prisiminimų. Pasidalinsiu. Vienu atveju iš tolimesnės perspektyvos, kitu – iš arčiau.
Liudą Truikį ir jo gyvenimo mūzą dainininkę Marijoną Rakauskaitę mačiau vyresniųjų klasių mokinės, vėliau studentės akimis. Tuo metu mūsų šeima gyveno Kaune, Miško gatvėje, netoli jos ir Vytauto prospekto kampo. Čia pat ir mano lankyta mokykla – tuometė IV vidurinė. Tarp mokytojų, kurie tuo metu dirbo mokykloje – daug ryškių asmenybių: Sorbonos universitetą baigęs matematikas, kuris, beje, subūrė ir mokyklos pučiamųjų orkestrą. Orkestras buvo puikus, tik retai kada laimėdavo konkursuose, nes grodavo per tyliai, suprask – muzikaliai. Vokiečių mokytojas mus išmokė puikios tos kalbos tarties (ja stebėdavosi mano stažuočių, projektinės veiklos Vokietijos universitetuose kolegos). Jis išmokė ir šokti Vienos valsą, motyvuodamas tuo, kad išėję į žmones ne tik savai mokyklai, bet ir savam kraštui gėdos nepadarytume. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja taisyklingą lietuvišką žodį giliai įterpė į mūsų jaunatviškus protus ir širdis. Jai aš dėkinga, kad gerokai vėliau, išgirdusi F. Bajoro Sakmių siuitą, atliekamą Giedrės Kaukaitės, galėjau taip stipriai ir pajusti, ir suprasti kūrinio grožį ir jėgą.
O tada, ankstyvos jaunystės metais, mokykla, šeimos kultūrinis laukas padėjo išskirti iš aplinkos tai, į ką buvo verta atsigręžti. Ir atsigręždavau į du dažnai Vytauto prospektą ties Miško gatve kertančius vyresnio amžiaus ponus – juoda berete pasipuošusį elegantišką ūsočių ir kanarėlės geltonumo galvos apdangalu bei geltonomis puskojinėmis išsiskiriančią moterį. Jie kryptingai vis tuo pačiu ritmu judėdavo, kaip vėliau paaiškėjo, Fryko gatvės, kur buvo jų namai, link. Kelias ėjo per buvusias kapines, po kurio laiko tapusias Ramybės parku. Žvilgsnis matė jų išorinį pasitempimą, bet mintis teisingai fiksavo dvasinę harmoniją, paslaptingos, bet reikšmingos misijos buvimą. Su šia pora susidurdavom ir Kauno muzikiniame teatre. Atmenu, sėdėjome vienoje ložėje. Truikiai – pirmoje eilėje. Ant aksomo atbrailos – Marijonos Rakauskaitės gausiai žiedais papuoštos, gražiai vystančios nervingos rankos. Ir tylūs, bet visiems girdimi žodžiai: „Liuduti, jei Violeta (o tada rodė „Traviatą“) vėl nepaims tos svarbiosios aukštos natos – išeisim.“ Ir išėjo – tiksliai tada, kaip ir buvo žadėta.
- Bajorą menu Vilniuje, šiandieninėms mano akims – jauną, tarp trisdešimt penkerių ir keturiasdešimties. Į vieną akademinį, bet privatų vakarėlį kompozitorius atkako su trilitriniu stiklainiu gėlo vandens iš Antakalnio šaltinio. Buvo šmaikštus, gal net kandus. Nemažai kalbėjo. Sakė, kad kalba tik pajutęs užsitęsusią pauzę ne fizine, bet turinio prasme. Tuometis mokslo ir meno žmonių ratas mėgo realų bendravimą. Telefonų virtualybės priespaudos dar nebuvo, susitikdavome „susipinančiose“ kompanijose ne taip ir retai. Tuos susitikimus papuošdavo ir šmaikščiai ekstravagantiški F. Bajoro posakiai ar veiksmai. Bet geriausiai atmintyje įstrigo jo repeticijos su G. Kaukaite, vykusios tuometės Konservatorijos Centriniuose rūmuose. Atsiradau ten, nes turėjau dalykinių reikalų, o muzikologė O. Narbutienė mane pakvietė į Didžiąją salę. Tos repeticijos pradžioje mačiau kaprizingą kūrėją, o jai baigiantis – besąlygiškai kokybės siekiančius du žmones: kūrėją ir atlikėją. Čia stabtelėsiu. Prisiminimų, galinčių tapti istorijomis, turiu. Bet juos – ypač iš gilesnio asmeninio klodo – noriu pasilikti sau.
Ir prisiminimų pabaigai – dar keli štrichai apie atmintį. Iš patirties žinau, kad žmogui perkopus per pusę amžiaus ar dar palypėjus laiptu kitu daugiau, atmintis pradeda siūlyti savo scenarijus – ką prisiminti, ką užmiršti, ką pakartoti. Sėkmės atveju viešoji atmintis turi tinkamai veikiančius institucinius mechanizmus ir šie daugiau ar mažiau suvirpina privataus lauko atmintį – atskirų žmonių ar jų grupių. Tačiau kultūrinės atminties tęstinumui, iš dabarties į ateitį nukreiptam vektoriui kaip oras reikalinga pavienių žmonių savivoka savajame kultūros aruode, jo pastangos nešti žinią tolyn – per save, savo artimą aplinką. Žodžiu, švęsti savo kultūrą – su supratingu džiaugsmu.
Kokio dar savo anonsuoto pažado neįvykdžiau? Iš „operos“ apie šventes. Kaip žinome, 2024-ųjų kalendoriuje spalio 7-oji – kompozitoriaus Felikso Bajoro 90-mečio, spalio 10-oji – scenografo Liudo Truikio 120-ojo jubiliejaus diena. Šiandien kiekviena proga, nuspaudę virtualios paieškos klavišą, gauname gausybę paiešką lyg ir atitinkančių detalių. Taip jau įpratome, kad susipainioja tai, kas rimta ir komiška, įsimintina ir trumpalaikiška. Neabejoju, kažkas spalio 7-ąją švenčia kavos dieną, o spalio 10-ąją – košės. Dėl skonio nesiginčijama. O štai dėl kultūros – verta.
Mūsų visų dideliam džiaugsmui minėtos dvi jubiliejinės datos žėrėjo ne tik kalendoriuje, bet ir realiame gyvenime. Felikso Bajoro 90-metis nuvilnijo iškiliais muzikiniais įvykiais, dalyvaujant pačiam Maestro. Liudo Truikio 120-ųjų gimimo metinių proga jo gyvenimui ir darbams buvo plačiai atvertos M. K. Čiurlionio muziejaus durys į jo jubiliejinę parodą Kaune, o Vilniuje – į Nacionalinę konferenciją Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tad laiku ir iš esmės prie kalendoriaus prisilietė gausus būrys kultūros darbininkų. Štai jums ir tas viešas kontekstas, fizinė pasiūla asmeninėms šių įvykių auditorijos šventėms. Išsilenkdama nuorodų į auditorijas, statistinių faktų, apsiribosiu tuo, į ką ir kreipiu tamstų dėmesį. Kai kam, tarp jų ir man, šių jubiliejų minėjimas tapo internalizuota, paprastai tariant, asmenine švente. Buvimo savoje kultūroje, su gelminės lietuvių kultūros žmonėmis, džiaugsmu ir pasididžiavimu. Buvau beveik visuose F. Bajoro jubiliejiniuose renginiuose – keturiuose. Specialiai važiavau į Kauną susitikti su L. Truikio dvasia jo parodoje „Menas kaip auka kosmoso lygsvarai“. Švenčiau, vėl išgyvendama jų viešumai pateiktą meną, supindama jį pertraukose ar tarp renginių su savais autentiškais prisiminimais, eidama jų mėgtais fiziniais takais, dairydamasi į jų gyventų namų langus. Džiaugiausi, kad ir Vilniuje, ir Kaune, žvelgdama į šių puikių miestų namų frontonus, žengdama per gatves, atpažįstu čia gyvenusių, gyvenančių kūrėjų žingsnių aidą, jaučiu jų dvasią. Taip suprantu miestą mieste.