VYTAUTO KURNICKO 70-MEČIUI
Rytis NAKTINIS
Operos solisto Vytauto Kurnicko kūrybinė biografija leidžia kalbėti apie nuosekliai formuotą meninę tapatybę, kai vokalinis meistriškumas neatsiejamas nuo vidinės muzikinės dramaturgijos. 2025 m. lapkričio 16 d. Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje surengtas jubiliejinis koncertas tapo ne vien reikšmingos sukakties švente, bet ir apmąstytu kūrybinio kelio apibendrinimu – tai buvo vakaras, kuriame atsiskleidė ir sukauptas repertuaras, ir interpretacinės kryptys, formavusios solisto sceninį mąstymą.
Vytauto Kurnicko kelias į profesionaliąją muziką nėra tipiškas akademinės karjeros pavyzdys, jis formavosi natūraliai, iš vidinio poreikio. Gimęs Panevėžio rajone, Bistrampolio (dabar Upytės) kaime, Vytautas anksti atsiskleidė kaip imlus ir muzikalus vaikas. Dar iki muzikos mokyklos savarankiškai išmoko groti armonika. Ankstyvas savarankiškas muzikavimas – grojimas armonika, dalyvavimas gegužinėse – formavo ne tiek techninius įgūdžius, kiek intuityvų muzikinės tėkmės ir ritmo pojūtį bei santykį su muzika kaip reiškiniu, kuris sieja atlikėją ir klausytoją. Ši patirtis vėliau padėjo scenoje išlaikyti gyvą ryšį su auditorija, neapsiribojant vien atlikimo tikslumu.
Muzikinius pagrindus Vytautas Kurnickas įgijo Panevėžio konservatorijoje (dabar – Vytauto Mikalausko menų gimnazija), joje studijavo chorinį dirigavimą. Vėliau, neilgai padirbėjęs Pakruojo kultūros centre, tęsė mokslus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Čia įvyko esminis lūžis: ruošdamasis stojamiesiems egzaminams į kompoziciją, atliko savo sukurtą dainą, o ją išgirdęs Dainavimo katedros vedėjas Apseliomas Barniškis įžvelgė išskirtines jaunuolio vokalines galimybes ir paskatino rinktis dainavimo kelią. Taip menininko likime atsivėrė nauja kryptis, nulėmusi visą tolesnę kūrybinę raidą. Tai iš esmės pakeitė menininko kūrybinį kelią, tačiau ne panaikino, bet transformavo pirminį kūrybinį impulsą – polinkį kurti. Būtent ši aplinkybė leidžia Vytauto Kurnicko vokalinę veiklą suvokti ne vien kaip atlikimą, bet ir kaip interpretacinę kūrybą, kurioje juntamas struktūrinis muzikinės medžiagos suvokimas.
Tęsdamas studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Vaclovo Daunoro klasėje, Vytautas Kurnickas susiformavo kaip dramatinis tenoras. Šis balso tipas reikalauja ne tik išskirtinės vokalinės technikos bei jėgos, bet ir ypatingo emocinio, taip pat dramaturginio tikslumo ir gebėjimo ilgai išlaikyti emocinę įtampą, valdyti dinaminę amplitudę, konstruoti dramaturgiškai pagrįstą muzikinę frazę.
Profesinė solisto veikla aprėpė svarbiausias Lietuvos muzikines scenas: Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų, vėliau – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, kuriame Kurnickas sukūrė reikšmingą savo repertuaro dalį. Per karjerą jis atliko daugiau kaip 30 pagrindinių tenoro partijų, liudijančių stilistinę amplitudę ir interpretacinę brandą. Dramatinio tenoro repertuaro branduolį sudarančių vaidmenų įvairovė liudija ir jų dramaturginį svorį. Tarp ryškiausių personažų – pasaulinė operos klasika: Germanas ir Lenskis Piotro Čaikovskio operose „Pikų dama“ ir „Eugenijus Oneginas“, Alfredas, Radamesas, Hercogas, Makdufas, Rikardas ir Alvaras Giuseppe Verdi operose „Traviata“, „Aida“, „Rigoletas“, „Makbetas“, „Kaukių balius“, „Likimo galia“, Kavaradosis ir Kalafas Giacomo Puccini operose „Toska“ ir „Turandot“, Turidu Pietro Mascagni „Kaimo garbėje“, Hofmanas Jacques´o Offenbacho „Hofmano pasakose“, Nemorinas Gaetano Donizetti „Meilės eliksyre“, Lindoras Rossini operoje „Italė Alžyre“, Don Chosė Georges´o Bizet „Karmen“, Maksas Carlo Marios von Weberio operoje „Stebuklingasis šaulys“.
Išskirtinas Kurnicko Germanas – už šį vaidmenį jis buvo nominuotas Šv. Kristoforo apdovanojimui. Vaidmuo atskleidžia ne tik solidų solisto vokalinį pasirengimą, bet ir brandų psichologinį mąstymą: sudėtinga vokalinė partija čia plėtojama per niuansų kupiną vidinę įtampą, pasitelkiant emocinį tikslumą ir dramaturginį nuoseklumą. Tai leidžia sukurti įtaigų ir daugiasluoksnį personažą. Greta Germano ypatingą vietą tenoro repertuare užima ir Kalafas („Turandot“), Rikardas („Kaukių balius“) bei Alvaras („Likimo galia“) – tai vaidmenys, priklausantys dramatinio tenoro „aukštajam registrui“, reikalaujantys ne tik vokalinės ištvermės ir tembrinės jėgos, bet ir gebėjimo valdyti sceninę įtampą, išlaikyti muzikinės frazės vientisumą bei kurti įtikinamą dramaturginę raidą. Šie vaidmenys operos scenoje tampa savotišku profesinės brandos matu, ir būtent jų interpretacija leidžia kalbėti apie solisto meninę amplitudę bei vidinę discipliną. Jų kontekste atsiskleidžia ir platesnis Vytauto Kurnicko kūrybinis mastas – gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp vokalinės ekspresijos, psichologinio tikslumo ir prasminės gelmės.
Svarbi Vytauto Kurnicko kūrybinės veiklos dalis – kompozicija. Apie 300 sukurtų dainų ir romansų, išleisti aštuoni dainų bei romansų rinkiniai liudija nuoseklų grįžimą prie pirminio kūrybinio impulso. Jo vokaliniuose kūriniuose ryški lyrinė linija, tačiau ji grindžiama ne tik emocija, bet ir aiškia muzikinės minties struktūra, artima lietuviškai vokalinei tradicijai.
Jubiliejinio koncerto programa buvo kruopščiai apgalvota, ji atspindėjo ne tik solisto repertuaro ašį, bet ir jo interpretacinę amplitudę. Kavaradosio, Hofmano arijos ir operų duetai veikė kaip dramaturginiai koncerto atramos taškai, žymintys aiškią emocinę ir muzikinę trajektoriją. Greta jų svarbią vietą užėmė ir lengvesnio žanro kūriniai – išskirtiniame kontekste nuskambėjo Barinkajaus kupletai iš Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“ bei Misterio X arija iš operetės „Cirko princesė“, išryškinę solisto stilistinį lankstumą, sceninį žaismingumą ir gebėjimą meistriškai valdyti operetės žanro ekspresiją. Vytauto Kurnicko sukurtos dainos ir kamerinė muzika atskleidė kitą – intymesnį, jautresnį – kūrybos sluoksnį. Toks programos derinys liudijo kryptingą meninį sumanymą, kai įvairūs žanriniai sluoksniai susijungia į vientisą, nuosekliai plėtojamą koncertinę dramaturgiją.
Sopranas Gražina Skinderytė-Kurnickienė pasirodė kaip lygiavertė scenos partnerė. Jos atliktoje Toskos arijoje bei Toskos ir Kavaradosio duete iš Puccini operos „Toska“ atsiskleidė brandus muzikinės partnerystės jausmas, paremtas jautriu kvėpavimo, frazavimo ir emocinės įtampos derme. Solistės balsas pasižymi tembrine šiluma, lankstumu ir stilistiniu tikslumu. Jos kūrybinė veikla, plėtojama ir per muzikinio teatro „Bella Vita“ projektus, liudija nuoseklų meninį darbą, orientuotą į sceninio vyksmo gyvybingumą ir dramaturginę raišką.
Bosui Sergii´ui Kryzhnenko, šiuo metu dirbančiam Klaipėdos muzikiniame teatre, tekusi programos dalis koncertui suteikė platesnį stilistinį kontekstą. Ilgametė solisto patirtis Nacionaliniame Charkivo Mykolos Lysenkos nacionalinime operos ir baleto teatre ir gausus repertuaras atsiskleidė per tikslią stilistinę artikuliaciją bei brandų vokalinį skambesį. Atlikdamas Dalando ariją iš Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“, reikalaujančią ne tik balso sodrumo ir tamsaus tembro, bet ir gebėjimo kurti monumentalų muzikinį paveikslą, solistas pademonstravo galįs valdyti ilgą muzikinę liniją ir išlaikyti dramaturginę įtampą. Taraso arija iš Lysenkos operos „Tarasas Bulba“ atvėrė kitą – epinio, herojiško charakterio dimensiją, kurioje svarbi ne tik vokalinė jėga, bet ir vidinis personažo stuburas, solisto perteiktas per tvirtą, koncentruotą frazavimą ir aiškią dikciją. Humoristinė arija iš Lysenkos operos „Natalka Poltavka“ leido solistui pademonstruoti gebėjimą reikštis lengvesnės stilistikos plotmėje – čia išryškėjo ne tik vokalinis tikslumas, bet ir sceninis lankstumas, subtilus stilistinio žaismingumo pojūtis.
Svarbią koncerto dramaturgijos dalį kūrė koncertmeisterė Olga Grygorieva. Daugelį metų ji dirbo dėstytoja Charkivo nacionalinio menų universiteto Koncertmeisterio meistriškumo katedroje, nuo 2008 m. ėjo koncertmeisterės pareigas Charkivo nacionaliniame M. Lysenkos operos ir baleto teatre. Pedagoginės veiklos ir darbo su operos solistais patirtis leidžia kalbėti apie ypatingą interpretacinį jautrumą – gebėjimą ne tik akompanuoti, bet ir formuoti bendrą muzikinę dramaturgiją, subtiliai reaguoti į solisto kvėpavimą, tempą bei emocinę būseną. Olgos akompanimentas pasižymėjo techniniu tikslumu ir gebėjimu jautriai modeliuoti muzikinę tėkmę.
Vakarą vedusi Violeta Skierienė išlaikė santūrų, kryptingą bendravimą su publika, kas padėjo išlaikyti vientisą koncerto struktūrą.
Šis koncertas tapo ne tik Vytauto Kurnicko jubiliejine stotele, bet ir savotišku kūrybinės brandos ženklu, galimybe įvertinti nueitą kūrybinį kelią. Solisto meninė veikla liudija ištikimybę muzikai, nuoseklų tobulėjimą ir gebėjimą kiekviename atliktame kūrinyje ar vaidmenyje surasti vidinę tiesą. Kartais susidaro įspūdis, kad Vytauto Kurnicko balsas gyvuoja ne tik scenoje – jis persikelia į tylą tarp garsų, į tą nematomą erdvę, kurioje muzika virsta vidine patirtimi.
Summary
This article examines the artistic biography of Vytautas Kurnickas, revealing a consistently developed identity as a dramatic tenor in which vocal mastery is inseparable from an internal sense of musical dramaturgy. The anniversary concert held at the Lithuanian Musicians’ Union is interpreted as a reflective culmination of his artistic journey, highlighting his repertoire, stylistic range, and interpretative maturity.
The text emphasizes the artist’s non-traditional path into professional music, from early self-taught musical practice to formal academic studies that redirected him toward a vocal career. His repertoire, comprising more than thirty leading roles, is analyzed in relation to the specific demands of the dramatic tenor voice, including psychological depth and dramaturgical coherence. His work as a composer is also addressed, demonstrating a sustained creative impulse beyond performance.
The concert program is evaluated as a carefully structured dramaturgical whole, combining opera, operetta, and chamber music, thereby revealing the breadth of the artist’s expressive capabilities. The article further discusses his collaboration with fellow performers and the accompanist, underlining the importance of artistic partnership in shaping a cohesive musical experience.