Valdas PUTEIKIS
Prisiminiau vieną epizodą: kadaise kalbindamas choreografę Anželiką Choliną jos paklausiau, kokius ji mato būsimus talentus. Anželika atsakė: „Yra Čiurlionio menų gimnazijoje viena įspūdingų šokėjos duomenų mergaitė – jai dar tik keturiolika, bet iš esmės ji jau gali šokti viską.“ Taip, tada buvo kalbama apie Jurgitą Droniną.
***
Iki šiol negaliu patikėti, kad šiandien buvo priešpaskutinis (paskutinis – rytoj) primabalerinos Jurgitos Droninos šokis. Ir tai nutiko ne kažkur toli, o mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre, choreografės Lolos de Avilos pastatytame kompozitoriaus Adolphe´o Adamo baleto spektaklyje „Žizel“. Tai buvo absoliutus gėris ir grožis, apsireiškęs scenografo Raffaele´s del Savio dekoruotoje scenoje. Senovės graikai meno poveikiui apibūdinti sugalvojo katarsio terminą, o aš, jei būčiau giliai tikintis krikščionis, tikrai sakyčiau, kad mūsų baletą ir Jurgitą Droniną tą dieną aplankė Šventoji Dvasia. Tiesiog nusileido ant scenos ir palietė kiekvieną artistą. Panašų poveikį esu patyręs labai seniai, bene 1993-iaisiais, kai teatro festivalis LIFE į Vilnių buvo pakvietęs Londono „Théâtre de Complicité“ su spektakliu „Krokodilų gatvė“. Kažką panašaus išgyventi priversdavo dailiojo čiuožimo meistrai prancūzai Gabriella Papadakis ir Guillaume´as Cizeronas, beje, šįmet oficialiai pareiškę, kad atsisveikina su sportu.
Iki šiol negaliu patikėti, kad šoko lankstus studentiškas kūnas ir brandus moters emocinis intelektas. Moters, kuri yra trijų vaikų mama ir už pustrečio mėnesio švęs 39-ąjį gimtadienį. Dūžtantis, virpantis kūno trapumas ir stiprus mentalitetas. Idealus muzikalumas ir nesuvaidintas nė vienas itin plastiškas judesys: šuoliai, suktukai, pakilimai, rankų gestai, veido mimika, žvilgsnių kalba – visa ši fizinių veiksmų amplitudė, kuri privalo perteikti choreografo piešinį, dar ir aukščiausia nata tarnavo spektaklio emocijai ir prasmei išreikšti.
Tebus mano tekstas pernelyg egzaltuotas, patetiškas ir sentimentalus, tačiau šalia puikių mūsų teatro baleto spektaklių šis buvo tiesiog dieviškas. Kalbu iš esmės apie kiekvieną artistą ir apie kiekvieną orkestro muzikantą, kuriuos Jurgitos Droninos atsisveikinimas su scena tarsi apdovanojo papildomais talentais. Jos pasirinktas partneris Kanados nacionaliniame operos ir baleto teatre šokantis italas Francesco Gabriele Frola demonstravo ir vyrišką jėgą, ir itin tikslių judesių subtilumą; ir stiprų charakterį, ir pažeidžiamumą, ir jausmingumą – viską viename. Šio vakaro „Žizel“ buvo daugiau nei baletas ir daugiau nei teatras. Tai buvo tai, ką gali viršydamas savo galimybes pademonstruoti menininkas, atėjęs į šį pasaulį nuo Dievo.
***
2014-ųjų gruodį mes su Jurgita sėdėjome vienoje iš Amsterdamo senamiesčio kavinių ir žiūrėjome pro langą į blyškią trumpos dienos prieblandą. Baloje turškėsi balandžiai, nuo gyvatvorių kavinės terasoje pabirusių trupinių dairėsi žvirbliai – visai kaip Lietuvoje, tik nuo kanalo vėjas atskraidindavo žolės dūmo kvapelį…
Galiausiai aš jos paklausiau: „Nė akimirkos nesudvejojai, kad apsisprendimas išvažiuoti iš Lietuvos – tikras ir neginčijamas?“
„Gal nuskambės žiauriai, bet išvažiavau labai ramia širdimi, be skrupulų ir didelių sentimentų, nepaisydama gąsdinimų, atkalbinėjimų ar draugiškų mėginimų sulaikyti, – kalbėjo Jurgita. – Ir tai nebuvo pragmatiškas sprendimas žūtbūt pabėgti į Vakarus – tiesiog nenorėjau likti vienos kurios baleto mokyklos rėmuose, siekiau išmėginti įvairius šokių stilius, ieškojau ir tebeieškau kūno kalbos universalumo. Užtat dabar, kai tik pakviečia sušokti nors ir vieno spektaklio, į Lietuvos operos ir baleto teatrą parvykstu be galo didžiuodamasi, kad jame vėl galėsiu pasirodyti, kad publikai pademonstruosiu tai, ką pasiekiau per ištisą dešimtmetį. Atskleisti stilistiką, kurią suformavo ne tik Stokholmas ar Amsterdamas, bet ir daugybė pedagogų, choreografų, šokių partnerių, sutiktų gastroliuojant po visą pasaulį nuo Meksikos iki Japonijos, – būtent tai yra mano kaip menininkės tikslas. O buitis visur – ar gyventum bendrabutyje Vilniuje, ar Miunchene – labai panaši. Manęs ji ir po šiai dienai neišderina: štai grįžtu iš gastrolių Meksikoje, skrydis trunka beveik parą, o vakare jau šoku Amsterdame. Prieš tai Meksike iš lėktuvo lėkiau tiesiai į sceną, kur apie pusiaudienį buvo reguliuojamas apšvietimas, tada – kelios valandos miego, po pietų – repeticija, vakare – spektaklis. Po jo – į viešbutį, į dušą ir iškart į lėktuvą. Esu atspari ir klimato, ir laiko juostų, ir skirtingų šalių virtuvių pokyčiams. Egzistuoja du kriterijai: jei šviečia saulė, vadinasi, diena, taigi, einu į repeticiją, o jei jau tamsu, vadinasi, naktis, metas miegoti – juk viskas taip paprasta (šypsosi). Nepatikėsite – toks režimas mane tik įkvepia. Apie jį pasakoju ne kaip apie katorgą, o kaip apie džiaugsmą.“[1]
Kai kalbėjomės tą 2014-ųjų gruodį, Jurgita Dronina buvo profesinės karjeros pusiaukelėje ir savo profesionalumo zenite. Jame išsilaikė iki šiandien. Tada Jurgita sakė: „Atsisveikinti su šokiu norėčiau ne kaip pasenusi balerina, o dar žydint jėgoms. Manau, kad tai padaryti paskatintų ne tiek įsismelkęs fizinis nuovargis, kiek aplankęs pojūtis, kad savo profesijoje pasiekiau absoliutų maksimumą. Kada ir kuriame teatre tai pajusiu, dar nežinau. Tiesiog šiandien būtų kvaila apie tai svarstyti – juk niekas nežinome savo laiko ir vietos.“[2]
***
Į namus ji grįžo po dvidešimties didelės sėkmės ir sunkaus darbo scenoje metų.
Trys „Žizel“ spektakliai, parodyti LNOBT scenoje sausio 9, 10 ir 11 dienomis, buvo paskutiniai primabalerinos Jurgitos Droninos pasirodymai. Atsisveikinti su šokėjos karjera baleto artistė grįžo į Lietuvą – ten, iš kur ir išėjo. Ratas apsisuko, kaip sako prancūzai, la boucle est bouclée. Grįžo iš ten, kur pastaruoju metu praleido didžiąją dalį savo karjeros – Jurgita gyveno Toronte, turėdama primabalerinos statusą šoko Kanados nacionalinio baleto teatro trupėje. Du dešimtmečius trukusią Jurgitos Droninos karjerą formavo Švedijos karališkojo teatro, Nyderlandų, Kanados ir Anglijos nacionalinių baletų pagrindiniai vaidmenys. Ji – dar ir kviestinė balerina daugelio pasaulio šalių scenose.
„Aš su pasididžiavimu ir jauduliu grįžtu į tėvynę, atsiveždama savo dvidešimties metų patirtį, žinias, viziją ir ambicijas dėl Lietuvos nacionalinės baleto trupės. Valstybės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, gautas už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje gyvenant ir kuriant užsienyje, man visuomet liks didžiulė motyvacija ir toliau atkakliai prisidėti prie Lietuvos kultūros, baleto istorijos ir baleto trupės raidos, tik šiuo atveju jau nebegyvenant svetur, o būnant namie, čia – Lietuvoje“, – sakė LNOBT baleto trupės meno vadovė Jurgita Dronina, nuo sausio 15 dienos pakeitusi Martyną Rimeikį, kuriam patikėtos teatro vyriausiojo choreografo pareigos.
[1] „Laima“, 2015 m. kovas.
[2] Ten pat.