Andrius KASPARAITIS
Lietuvos scenose šiais metais pasirodė trys itin skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys pastatymai, siekę pažvelgti į Čiurlionio pasaulį iš skirtingų meninių perspektyvų – per judesį, garsą, vaizdą, per tylą.
Anželikos Cholinos „Karalių pasaka“ – intymus choreografinis portretas, gimęs ne iš faktų, bet iš pojūčių, susijusių su biografiniais išgyvenimais. Cholinos Čiurlionis trapus, tylus, gyvenantis muzikoje kaip vienintelėje saugioje erdvėje. Birutės Letukaitės „Jūra“ plečia žvilgsnį: gamtos ir žmogaus susidūrimas tampa tiek ekologine, tiek dvasine alegorija, kurioje Čiurlionio muzika – gyvas, skausmingai aktualus kvietimas pabusti. O šokio opera „Pasaulio sutvėrimas“ ambicingai jungia virtualiąją realybę, muziką ir šokį, tačiau palieka atvirą klausimą: ar galima sukurti pasaulį tik per formas, kai prãsmės dar laukia savojo išsipildymo?
Šie trys pastatymai – ne tik dedikacijos Čiurlioniui, bet ir kultūros savistabos aktai. Juose atsiskleidžia ne vien tai, ką mes galvojame apie Čiurlionį, kaip jį suvokiame, bet ir tai, kas esame šiandien – ko bijome, ką siekiame išsaugoti, ko ilgimės.
„Karalių pasaka“: kai judesys tampa Čiurlionio likimo metonimija
Per Lietuvą keliauja nebyli, tačiau galinga muzikinė poema apie vieną pačių trapiausių ir kartu monumentaliausių lietuvių kultūros figūrų – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Anželikos Cholinos naujausias darbas „Karalių pasaka“ yra ne tik jubiliejinių metų dedikacija genijui, bet ir savarankiška meninė vizija apie kūrėjo misiją, vienatvę, meilę ir tylų išėjimą.
Režisierė ir choreografė bei libreto autorė – Anželika Cholina, scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Olga Filatova-Kontrimienė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, videomenininkas – Tomas Stonys, pedagogė repetitorė – Živilė Baikštytė, šukuosenų ir grimo dailininkė – Dalia Žakytė. Spektaklyje dalyvauja 32 Anželikos Cholinos šokio teatro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai bei A|CH Jaunimo trupės artistai.
Pirmieji įspūdžiai
Muzikologė Alina Ramanauskienė:
„Gilu, profesionalu, estetiška!“ – norėjosi sušukti po Anželikos Cholinos poetinio epo premjeros „Karalių pasaka“.
Per 25-erius savo gyvavimo metus A/CH šokio teatras sukūrė 20 premjerų, žiūrovams parodė daugiau kaip 700 spektaklių, galima suskaičiuoti apie 400 tūkstančių lankytojų, kurie juos matė Lietuvoje ir už jos ribų. Tokie statistiniai pasiekimai atrodo nerealūs, tačiau yra ilgamečio kruopštaus darbo, atsakomybės ir atsidavimo scenos menui rezultatas, kuris neliko nepastebėtas: Anželikos Cholinos teatrui pelnė nuoširdžią žiūrovų meilę ir solidų pačių teatralų įvertinimą bei pripažinimą.
Kas spektaklyje „Karalių pasaka“ svarbiausia? Šokio ir psichologinės dramos jungtis, kurią choreografė, režisierė ir libreto autorė Anželika Cholina įkūnija su didele aistra ir atsakomybe, kad spektaklis nacionaline tema būtų ne tik kokybiškas meniniu požiūriu, bet ir pagarbiai atspindėtų pasirinktą temą. Šokio kalba atkurtas mūsų genijaus psichologinis portretas, taip pat viena tauriausių Lietuvos meilės istorijų – Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės sielų bičiulystė, netikėtai nutrūkusi, tačiau niekada nepasibaigusi, išlikusi kaip pas mus nebūdingas, todėl išskirtinis asmenybių dvasinio ryšio simbolis, spektaklyje atskleistas itin jautriai, subtiliai ir kartu objektyviai.
Nuostabūs dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės kostiumai, raiški, lakoniška, įtaigi dailininko Marijaus Jacovskio scenografija, įdomios videoprojekcijos (jų autorius – Tomas Stonys). „Karalių pasakos“ muzikinis audinys pripildytas Čiurlionio, Naujalio muzikos, taip pat muzikinių dedikacijų genialiajam menininkui.
„Karalių pasaka“ – ne tik jautrus nusilenkimas genijaus kūrybai, bet ir priminimas Lietuvos, pasaulio žmonėms apie neeilinę Čiurlionio asmenybę, kuriai buvo būtina „<…> turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų [savo]keliu, kad nestovėtų tamsybėse…“ (Čiurlionis).
Pradėjęs savo kelionę Kaune, šokio spektaklis šįmet bus parodytas dar 12-oje mūsų miestų.
Šviesaus kelio šokio spektakliui „Karalių pasaka“, emociškai jautriam ir paveikiam kūriniui, kuris, neabejoju, prasmingai papildys mūsų tautinės savasties kūrybos lobynus čiurlionianos tema. Šįsyk judesio kalba!
Žiūrovai:
Koks pirmas vaizdas iškilo mintyse vos nubudus? Finalinė vakarykštės premjeros scena.
O DANGAU!!!
Kaskart, apsilankiusi A/CH spektaklyje, išpūstomis akimis stebiu, geriu į save tą nesuvokiamos apimties gėrį…
Kaip?! Kaip viename žmoguje gali tilpti TIEK visko?!
Man vis labiau atrodo, kad Anželika Cholina pas mus iš kitos realybės pasisvečiuoti užsukusi.
Niekaip negaliu suprasti, kaip įmanoma apdoroti tokį kiekį informacijos ir ją pateikti nuostabiausiu būdu be žodžių! Spektaklis jaudino iki sielos gelmių nuo pat pirmų akimirkų.
Kostiumai!!! Kaip visuomet – kvapą gniaužiantys. 45 artistai ir daugiau kaip 300 kostiumų… Taip taip, esu visiškai paskendusi emocijose dar nuo vakar. Ir kurį laiką jose dar plūduriuosiu su didžiuliu dėkingumu ir absoliučia meile tokio gėrio kūrėjams. Milijonas AČIŪ!
***
Dviejų sielų freska
„Karalių pasaka“ – ne pirmas choreografės darbas, dedikuotas Čiurlioniui: 2021 m. pagal Čiurlionio simfoninę poemą „Jūra“ A. Cholina pastatė vienaveiksmį to paties pavadinimo šokio spektaklį. Šįkart pastatymo mastas visai kitoks – spektaklis trunka beveik dvi valandas. „Tiesiog neišeina papasakoti trumpiau. Pati tema reikalauja tokios išraiškos. Jei jau užsimojai, turi padaryti. Jokių kompromisų nėra ir nebus niekada. Mene visada yra tik taip arba ne“, – apie siekį perteikti itin sudėtingą M. K. Čiurlionio istoriją ir tam netaupyti išteklių kalba A. Cholina.
Čiurlionio portretą ji lipdo ne iš datų ar biografinių faktų, o iš jausmų, atodūsių, neparašytų laiškų ir vidinių lūžių. Trijuose skirtinguose laikotarpiuose gyvenantis Čiurlionis – vaikystės vizijose paskendęs jautrus berniukas, kūrybos ekstazėje liepsnojantis jaunas vyras, ir tylus, į savo vidinį pasaulį vis giliau grimztantis sanatorijos pacientas – nebyliai skleidžia skirtingus žmogaus ir menininko emocinius išgyvenimus. Kiekviena jų versija – atskiros choreografinės idiomos, kita kūno kalba, kitas laikas. Cholinos spektaklis kalba ne apie genijų, bet apie žmogų, kuriam kūryba buvo vienintelis kelias išsaugoti gyvybę. Bet galų gale – ir pražūtis.
Ypatingą reikšmę spektaklyje turi Sofijos Kymantaitės‑Čiurlionienės linija. Ji – ne tik meilės objektas, bet ir aktyvi likimo dalyvė, emocinis stuburas, vedlys į tylą. Scenoje jųdviejų duetai alsuoja stulbinamu švelnumu: tarsi du sapnuojantys kūnai, nešami tos pačios būties bangos. Cholina neduoda Sofijai deklaratyvaus „žodžio“, bet kiekvienas jos žingsnis, kiekvienas žvilgsnis byloja: „Aš būsiu, kai tu nebegalėsi.“
Kolektyvinis personažas – Lietuvos dvasia
Tylūs šokio „chorai“, įkūnijami A|CH Jaunimo trupės – 25 merginų ansamblio – primena kolektyvinę sąmonę: liaudies dainose paslėptą moterišką žinojimą, tautos atmintį, kultūros šerdį. Jos – tai ne tik tautinė simbolika, bet ir nuolat atsinaujinantis gyvybės šaltinis, kuriame Čiurlionis dar ne ikona, o „vienas iš mūsų“.
Scenografija (Marijus Jacovskis) nekonkuruoja su Čiurlionio paveikslais – ji jų net neinterpretuoja pažodžiui. Tai tamsos, tylos, šviesos proveržių architektūra, kurioje svarbiausia ne linijos, bet atmosfera. Kai iš tamsos išnyra Čiurlionio siluetas, o už jo milžiniškas, šviesai nepasiduodantis fonas, atrodo, kad kūrėjas kaunasi su savo paties praraja.
Šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko darbas – savotiškas lygiavertis personažas. Viena šviesos plokštuma gali pakeisti ne tik sceninį, bet ir herojų vidinį peizažą.
Nors spektaklyje nėra gyvos muzikos, Čiurlionio kūrinių interpretacijos bei šiuolaikinių kompozitorių dedikacijos skamba kaip šmėkliški aidai – ne koncertiniai kūriniai, bet prisiminimų nuotrupos. Tarsi pats Čiurlionis būtų palikęs šią muziką ne tam, kad ji būtų grojama, o kad būtų išgyvenama.
Čia nėra patoso. Tik vibracija. Tik šnabždesys.
Anželika Cholina nerenka faktų – ji kuria atmosferą. Ir čia yra jos stiprybė. „Karalių pasaka“ – pasakojimas ne apie tai, kas įvyko, bet apie tai, kaip jautėsi. Apie tai, ko galbūt pats Čiurlionis niekada neišdrįso ištarti – nei žodžiais, nei natomis. Spektaklis artimas ne akademinei analizei, o muzikinei poezijai.
Kai paskutinėje scenoje Čiurlionis ištirpsta tamsoje, o Sofija lieka stovėti viena, šviesoje, laikydama jo rankraštį – žinai: tai ne mirtis. Tai kultūros atmintis, kuri dar ilgai kalbės ne garsais, bet nutylėjimais. Ir nebylus himnas tiems, kurie kūrė ne tam, kad būtų matomi, bet tam, kad mums būtų ką matyti.
***
Šiuolaikinio pasaulio krizių aidai šokio spektaklyje „Jūra“
Birželio 29 d. Pažaislio muzikos festivalio žiūrovai turėjo galimybę patirti ypatingą kūrybinį susitikimą – į sceną grįžo choreografės Birutės Letukaitės šokio spektaklis „Jūra“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Tai nebuvo tiesiog atnaujintas kūrinys – tai gyvas, nuolat kintantis meninis vyksmas.
Idėja, režisūra, choreografija – Birutės Letukaitės, muzika – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, apšvietimas – Viliaus Vilučio. Atlikėjai: Kauno šokio teatras „Aura“, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai, Miko Petrausko scenos menų mokyklos Šokio skyriaus mokiniai, Kauno miesto simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Constantine´as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas). Dirigentas – Martynas Staškus.
Pirmieji įspūdžiai
Žiūrovai:
LABAI DRĄSU! Birutės Letukaitės MKČ „Jūra“ su fantastišku gyvu simfoniniu orkestru ir „Auros“ trupe – ambicinga kultūrinė bomba! Labiausiai sužavėjo grupinių kompozicijų mastas ir meksikietis Pepe Jaime, atlikęs Čiurlionio vaidmenį. Atradimas. Na ir, žinoma, stiprus šviesų dizainas.
Vis dėlto po spektaklio liūdna. Galvoje netelpa, kad toks reikšmingas, daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas spektaklis taip ir liks kaip vienkartinis Pažaislio festivalio fejerverkas. Būtų nedovanotina klaida, jeigu dėl banalaus finansavimo čiurlionišką jūrą uždarytų stiklinėje…
***
- K. Čiurlionio kūriniuose vaizduojami gamtos motyvai perteikia subjektyvų menininko santykį su supančiu pasauliu gretinant žmogų ir gamtą. Simfonijos „Jūra“ (1903–1906) kompozicinė visuma pasižymi filosofine potekste, ryškiais gamtos vaizdiniais ir psichologiniu turiniu. „Jūros paveikslas, nuo seno viliojęs kompozitorių, ryškėjo kaip kovose apvalyto ir išaukštinto gyvenimo simbolis; aktyvi jėga, tragiškai lūždama ir iškilmingai prisikeldama, kreipėsi į paniekintą žmogaus vertingumą, kvietė kilti prieš amžiaus ydas ir priespaudą“ (prof. Vytautas Landsbergis).
Spektaklis „Jūra“ pirmą kartą parodytas dar 2011 metais, tačiau šiemet, Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių proga, jis atgimė iš naujo – atnaujintas choreografijos, dramaturgijos ir muzikinės struktūros lygmenimis, papildytas gilesnėmis teminėmis linijomis bei naujais vizualiniais sprendimais. Anuometis kūrinys kalbėjo apie ekologines grėsmes, o dabartinis dar skaudžiau rezonuoja su šiandiena: jame susilieja šiuolaikinio pasaulio krizių aidai – nuo karo šešėlių iki žmogaus dvasinės taršos. Spektaklis tarsi suskambo iš naujo, prisipildęs šių dienų aktualijų, skausmo, bet ir vilties.
Spektaklio choreografė, režisierė ir idėjos autorė Birutė Letukaitė žiūrovams pateikė daugiasluoksnį pasakojimą apie žmogaus ir gamtos santykį. Nors Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“ buvo parašyta XX a. pradžioje, kitokio grožio ir šviesos pasaulyje, šis muzikinis peizažas šiuolaikinėje scenoje įgavo dramatiškai naują prasmę. Baltijos jūra, kurią Čiurlionis kadaise regėjo kaip tyrą ir gilią, spektaklyje pasirodo kaip labiausiai užterštas pasaulio vanduo, atspindintis ir mūsų vidinę ekologiją: nuodingas fobijas, egoizmą, abejingumą, perteklinį vartojimą ir karo baimes. M. K. Čiurlionio „Jūra“ Birutei Letukaitei tapo pagrindine metafora kalbant apie pakitusį šiuolaikinio žmogaus ir gamtos santykį. Pažeista gamtos ir žmogaus pusiausvyra atneša abipusius negrįžtamus praradimus. Baltijos jūros užterštumas susijęs ir su karine pramone. Cheminiai ginklai pradėti skandinti jau po Pirmojo pasaulinio karo, o Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarša dar padidėjo: tūkstančiai tonų cheminio ginklo, sprogmenų su cheminiu užtaisu, raketų ir aviacinių bombų. Tai tik dalis duomenų, atskleidžiančių tragišką Baltijos jūros situaciją.
Muzikinis pagrindas – M. K. Čiurlionio kūriniai – buvo papildytas realių jūros gyvybės garsų įrašais, o kulminacijoje skambėjo karo sirenos, skaudžiai primindamos pasaulio trapumą. Simboliškai pasirodė ir Čiurlionio figūra, perteikta ne tik choreografinėmis užuominomis, bet ir jo laiškų fragmentais – taip spektaklis įgavo biografinį ir filosofinį matmenį.
- Letukaitė neslepia: šis kūrinys ir jai pačiai yra gyvas procesas. „Vis ką nors keičiu, vis ką nors pridedu ar išimu“, – sako choreografė, pabrėždama, kad šiuolaikinis menas turi būti tikras, paveikus ir profesionalus. Jos įsitikinimu, tikri jausmai – tiek liūdesys, tiek džiaugsmas – turi būti perduodami per paruoštą, profesionalaus šokėjo kūną. Tik tada meno kalba tampa universali, geba sujaudinti, pažadinti sąmoningumą ir išjudinti mąstymą.
Pasak kūrėjos, „Jūra“ – ne šou, ne paviršutiniškas estetinis malonumas, bet meninis atsakas į mūsų laikmetį. Tai kvietimas pamatyti giliau, nei siekia žvilgsnis; toks ir visos 2025 metų Čiurlionio jubiliejui skirtos nacionalinės programos tikslas. Taigi, spektaklis dar kartą priminė: menas gali kalbėti apie tai, kas skauda, padėti mums į tą skausmą pažvelgti ne tik protu, bet ir širdimi.
„Ko skundiesi, jūra?“ – daugiau kaip prieš 100 metų klausė kompozitorius M. K. Čiurlionis, lyg nujausdamas būsimą Baltijos aimaną.
***
„Pasaulio sutvėrimas“: kai žanras drąsus, bet prasme neužpildytas
Refleksija po šokio operos premjeros XIII tarptautiniame M. K. Čiurlionio muzikos festivalyje
Lūkestis buvo nemenkas. Net labai. Šokio opera „Pasaulio sutvėrimas“ Palangoje buvo pristatyta kaip vienas pagrindinių jubiliejinio M. K. Čiurlionio 150-mečio akcentų ir kaip unikalus tarpdisciplininis kūrinys. Ambicija – pagirtina: dailė, muzika, vizualizacija, šokis, tekstas ir technologijos turėjo susilieti į vientisą meninę visumą, kuri leistų naujai patirti Čiurlionio pasaulį. Deja, ši sintezė liko sumanymo lygmenyje.
Kompozitorius ir idėjos autorius – Jonas Jurkūnas, režisierius ir choreografas – Martynas Rimeikis, vaizdo projekcijų režisierius Kornelijus Jaroševičius. Dalyvavo sopranas Gunta Gelgotė, mecosopranas Nora Petročenko, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, pianistė Aleksandra Žvirblytė, aktorius Vytautas Anužis, baleto artistės Vilija Montrimaitė, Vakarė Radvilaitė, Gabrielė Marčiukaitytė ir Julija Stankevičiūtė, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentas – Modestas Pitrėnas.
Pirmieji įspūdžiai
Kultūros žurnalistė Nika Aukštaitytė:
Retai rašau apie nepavykusius kultūros įvykius. Bet, matyt, Vaidas Jauniškis, parašęs apie „Chaltūros naktį“ Vilniuje, įkvėpė pasidalinti mintimis apie Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio renginį Palangos koncertų salėje – šokio operą ,,Pasaulio sutvėrimas“.
Jau pats pavadinimas intriguoja: svarstai, ar šokdami dainuos, ar dainuodami šoks?
Skamba gana misteriškai. Juo labiau kad ir maestro Modestas Pitrėnas dirigavo, ir Petras Vyšniauskas bei Saulius Petreikis solavo, ir Nora Petročenko bei Gunta Gelgotė dainavo. Ir čia dar ne visos muzikinę kokybę žadėjusios pavardės, tad atrodė, ko gi daugiau galima norėti!
Bet tos pavardės, įskaitant ir 4 balerinas, atsidūrė spalvotoje kakofoniškoje Palangos mišrainėje, į kurią buvo įdėta visų mėgstamo majonezo – virtualios realybės filmo „Angelų takais“ – projekcijos.
Grynas projektinio „meno“ pavyzdys: surašai pavardes, gauni pinigus, sumeti tas pavardes į vieną katilą ir pateiki ant Čiurlionio pavardės padėklo Palangos poilsiautojui. Kaip geras rinkodarininkas paskaičiuoji, kad ateis ir operos, ir baleto, ir angelų, ir Pitrėno, ir Anužio, ir prof. Žvirblytės gerbėjų. Žodžiu, nuo – iki. Ir, žiūrėk, salė vos ne pilna, o dar kokie žmonės – beveik visų Lietuvos muzikinių teatrų ir Filharmonijos vadovai bei kita, taip sakant, sostinės kūrybinė inteligentija.
Atsižvelgiant į tai, kad vis dėlto – kurortas, vasaros, nors ir lietingos, metas, turi būti dar ir linksma, taigi imi kaip diskotekoje šviesas junginėti – kartais žiūrovams, kartais orkestrantams į akis, kartais – iš šono, kartais – virš galvų. Na, ir baigi niekaip nepabaigiamo „kūrinio“ apoteozę besikryžiuojančiais žybsniais.
Nebuvo ten nei meno, nei muzikos, nei juo labiau Čiurlionio.
Ir tai suprato visi, buvę salėje, aptarėme draugiškai juokaudami eilėje prie rūbinės.
Žiūrovai:
Ar prieš šį renginį pažvelgęs į atlikėjų pavardes būtumėte pagalvojęs, kad jis bus „Angelų takų“ diskoteka? Šis renginys vienetinis, netikiu, kad į antrą kas nors eitų. Todėl manau, kad po renginių būtinos refleksijos. Nes tyla – ne visada gera byla.
Šis renginys, ko gero, pats blogiausias iš mano kada nors girdėtų (matytų). Na, jeigu dar bent nebūtų buvęs toks pretenzingas jo pristatymas…
Nieko keisto, nes dabar kuo kvailiau, tuo gražiau ir netgi vertingiau…
***
Daug garsų, daug judesio, bet mažai prasmės
Nors vizualiai spektaklis atrodė įspūdingai, o atlikėjai savo partijas atliko profesionaliai, pats veiksmas scenoje retai kūrė dramaturginę įtampą. Viena scena ėjo po kitos, bet ne kaip pasekmė, o tarsi šalia, be vidinės logikos ar emocinės evoliucijos. Choreografija atrodė fragmentiška ir nelabai reikalinga – lyg simbolinės pozos be virsmo.
Muzika – tarp atmosferos ir neutralumo
Palyginti su ankstesniu Jurkūno darbu „Čiurlionis REX“ – prieš keletą metų taip pat šio festivalio programoje atlikta drąsia roko fantazija, kurioje klasikinė struktūra gyvai susiliejo su improvizacija, vaizdu, tekstu ir sceniniu veiksmu, – „Pasaulio sutvėrimui“ trūko gyvasties, pagaunančios ir nepaleidžiančios žiūrovo nuo pirmos iki paskutinės natos. „REX“ pulsavo kaip muzikinė vizija, perteikianti Čiurlionio dvasią per įtampos ir atoslūgio bangavimą, o „Pasaulio sutvėrimas“ dažnai įstrigdavo statinėje būsenoje, tarsi ieškodamas formos, bet neįgydamas gyvybės.
Jono Jurkūno muzikinė kompozicija pasižymėjo aiškiu struktūravimu: nuo orkestrinių klodų iki improvizacinių Vyšniausko saksofono epizodų. Tačiau ši partitūra veikiau veikė kaip fonas, o ne siužetą valdanti jėga. Daug kur muzika teikė nuotaiką, bet retai inicijavo sceninį veiksmą.
Spektaklio pavadinimas – „Pasaulio sutvėrimas“ – sufleravo epinę, metafizinę kelionę. Tačiau ji taip ir neprasidėjo. Buvo daug pradžių, daug formų, daug elementų, tačiau nebuvo koncepcijos, įtikinamos priežasties, kodėl visa tai vyksta. Projekto „Angelų takais“ komandos sukurti Čiurlionio paveikslai buvo efektingi pirmomis akimirkomis, tačiau ilgainiui prarado poveikį. Paveikslų animacijos, nors ir kokybiškos, nebuvo dramaturgiškai integruotos – jos egzistavo greta, bet ne kartu. Būtent čiurlioniškumo interpretacijos aspektu spektaklis liko paviršinis – ne tiek atspindėjo, kiek iliustravo.
Lietuvoje retai pasiryžtama kurti naujus scenos žanrus, ieškoti sintezės. „Pasaulio sutvėrimas“ siekė tapti sakralios patirties ir audiovizualinio meno susitikimu, jis pretenzingai pavadintas šokio opera. Žanrui apibūdinti galima buvo rinktis ir paprastesnį, bei jau seniai įprastą variantą – vokalinis-choreografinis… Ir nors spektaklis nepasiekė emocinio katarsio, jis byloja apie norą sukurti naują meninę kalbą. Galbūt ateityje, peržiūrėjus struktūras ir dramaturgiją, idėja išryškės. O kol kas tai buvo ne tiek sutvėrimas, kiek bandymas prisiminti, ką reiškia pradžia.
POST SCRIPTUM
„Čiurlionis“: kai tylusis baletas pasako daugiau nei žanrų sintezė
Tarp visų sceninių vizijų, bandančių perteikti Čiurlionio pasaulį, atmintis atgamino Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ (2013), išsiskiriantį ypatingu meniniu nuoseklumu, dvasiniu subtilumu ir vidine tyla, kurioje telpa visa žmogaus būtis. Tai buvo ne žanrų koliažas, ne pastanga pakerėti forma, bet skaidrus poetiškas choreografinis pasakojimas apie tai, ką reiškia būti kūrėju – mylinčiu, kenčiančiu, einančiu į save.
Baleto choreografiją sukūrė lenkų choreografas Robertas Bondara, spektaklį jis pastatė drauge su kūrybine komanda iš Varšuvos didžiojo teatro.
Giedriaus Kuprevičiaus muzika – introspektyvi, tarytum kylanti iš vidinio klausymosi. Ji ne deklaratyvi, bet kupina esaties alsavimo, nekonkuruojanti su Čiurlioniu, bet kalbanti su juo. Bondaros choreografinė kalba – minimalistinė, tačiau preciziška: kiekvienas gestas turi svorį, kiekvienas sustojimas – metafizikos atspindį.
Scenografija (Diana Marszałek), projekcijos (Ewa Krasucka), šviesos (Maciej Igielski) ir dirigentas Robertas Šervenikas sukūrė vientisą, estetiškai subtilią erdvę, kurioje kūno judesys, muzika ir šviesa susiliejo į meditacinį pasakojimą. Tai gana retas atvejis, kai visas kūrinys kvėpuoja vienu ritmu.
Šiame kontekste, lyginant su naujausiais Čiurlioniui skirtais sceniniais darbais, baletas „Čiurlionis“ išlieka kaip neabejotina meninės brandos viršūnė. Jis byloja apie autentišką turinį, apie tylią, bet nepajudinamą kūrėjo tvirtybę. Tarsi pats Čiurlionis būtų prašęs: mažiau garsų, daugiau klausymosi.