VYTAUTUI KLOVAI – 100
Audronė ŽIGAITYTĖ
Sausio 31-ąją, šeštadienį, tikrąją Vytauto Klovos 100-mečio dieną, paminėjome kompozitorių jo gimtinėje Tirkšliuose. Buvau čia seniai, gal 1983 ar 1984 metais su Konradu Kavecku, taip pat tirkšliškiu, – anuomet plačiai po Lietuvą pasklisdavo Kompozitorių sąjungos rengiamas festivalis „Muzikos ruduo“. Dabar, spaudžiant seniai nebūtam šalčiui, per apsnigtą, saulės nušviestą nepaprastai gražią Lietuvą važiavome minėti Vytauto Klovos.
Jaudinausi. Klovų šeima artimai bendravo su poeto Juozo Nekrošiaus šeima. Uošvio paprašyti su vyru Arvydu prieš du dešimtmečius ėmėmės Jūratės Klovienės knygelės „Pusė amžiaus šalia. Prisiminimai“ leidybos. Pamenu, atnešė uošvis pluoštą mašinėle spausdintų puslapių. „Reikia išleisti“, – sako. – Ponia Jūratė sunkiai serga, paguostų ją ta knygelė.“ Tikriausiai nė vieno kito leidinio taip greitai neišleidome kaip tąsyk šią knygelę. Ji pasirodė 2006-aisiais. Po to, pamenu, sulaukiau skambučio. Ponia Jūratė padėkojo ir pasakė, kad šis džiaugsmas jai tikrai prailgino gyvenimą. Matyt, džiaugsmų būta ir daugiau, nes ji ir vyrą pergyveno, o mus paliko 2022 metais. Švęsdama 95-ąjį gimtadienį žemaitiškai atskleidė savo ilgo gyvenimo paslaptį: „Aš kėikvėina vakara sogėido tuokė gėismelė: „Pondėivali, diekou Tau ož šiou dėina, douk dar vėina! Ėr to tep daryk ėr ėlga gyvėnsi.“ Dar pridūrė: ,,Kartas vakaras ožmėršto pasėmelstė, bet juk Ons supront, kad eso jau sena, atleis.“
Dainininko Vaido Vyšniausko sumanytą renginį mąstėme ne kaip tradicinį operų fragmentų koncertą – jautriai išgyvenome tai, kad lankysimės ne tik gimtinėje, bet ir bažnyčioje, kur kompozitorius buvo pakrikštytas, pirmą kartą prisilietė prie vargonų, augo ir brendo didiesiems meniniams sumanymams. Tai dedikacija atminčiai – žmonėms, laikui ir patirčiai, iš kurių gimė muzika, skambėjusi renginyje.
Jūratės Klovienės prisiminimuose „Pusė amžiaus šalia“ atsiveria gyvenimas, tekėjęs greta didžiųjų istorijos lūžių: vaikystė laisvoje Lietuvoje, karas, okupacijos, netektys, baimė ir kartu – žmogiškas orumas, tikėjimas, vidinė stiprybė. Tai pasaulis, kuriame muzika nelaikyta prabanga – ji buvo būdas išlikti. Tad Tirkšlių Kristaus Karaliaus bažnyčioje vykęs Vytauto Klovos 100-mečio minėjimas tapo ir pagarbiu jubiliejiniu aktu, ir jautria refleksija apie laiką, kuriame gimė ši muzika. Šimtosios kompozitoriaus gimimo metinės sutapo ir su kita simboline data – 70 metų nuo operos „Pilėnai“ premjeros. Šie du skaičiai – šimtmetis ir septyniasdešimtmetis – tarsi įrėmino vakarą tarp atminties ir gyvosios tradicijos.
Šv. Mišios, aukotos klebono Petro Smilgio, įvedė į susitelkimo būseną, kurią padėjo kurti ir nuostabiai skambėjusios Vaido Vyšniausko atliekamos giesmės. Kartu giedojo ir solistės Salomėja Petronytė, Robertina Matulytė bei Beatričė Vyšniauskaitė, akompanavo pianistė Olga Eleonora Taškinaitė. Po mišių prasidėjęs renginys natūraliai pratęsė jautrių išgyvenimų būseną nuostabiai skambančiais balsais – čia ir dabar buvo kuriamas ne teatras, bet atminties erdvė.
Programoje skambėję fragmentai iš operų „Pilėnai“, „Vaiva“ ir „Duktė“ buvo pateikti kaip vienos epochos ženklai. Ši dramaturgija leido girdėti ne tik muziką, bet ir laiką: pokario traumas, „atlydžio“ trapumą ir neišvengiamus kompromisus. Sąmoningai atsisakę patogaus jubiliejinio tono, kvietėme ne idealizuoti, bet suprasti. Tokia pozicija šiandien ypač svarbi, nes Klovos kūryba neatsiejama nuo sudėtingo istorinio konteksto. Kaip yra pastebėjusi muzikologė Jūratė Katinaitė, daugelis to laikotarpio kūrinių buvo „taisomi“ pagal ideologinius reikalavimus, o pats kompozitorius pasižymėjo auksine kantrybe, gebėjimu prisitaikyti, kad jo muzika apskritai galėtų skambėti. Šis aspektas svarbus ir platesniame kontekste. Nors Vytautas Klova paliko beveik 400 kūrinių, tarp jų šešias operas, būtent „Pilėnai“ tapo kolektyvinės atminties dalimi. Tai kūrinys, kuris peržengė savo laiką: nuo sovietinės scenos iki Atgimimo metų ir net išeivijos kontekstų.
Būtent ta gyvoji atmintis buvo juntama ir Tirkšliuose. Ne kaip deklaracija, bet kaip patirtis.
Vakare buvo pristatyta muzikologo Paulius Andriuškevičius knyga apie kompozitorių. Ji leido pažvelgti į Klovą ne tik kaip į „Pilėnų“ autorių, bet ir kaip į žmogų, kilusį iš Žemaitijos farmacininkų šeimos, pradėjusį nuo dailės studijų, anksti pasukusį į muziką ir visą gyvenimą balansavusį tarp kūrybos ir sistemos reikalavimų.
Šiame kontekste ypač prasmingai skambėjo ir Klovos muzika – kompozitoriui labai svarbus buvo balsas, melodija, tautinė intonacija. Tai muzika, kuri siekia būti dainuojama, girdima, atpažįstama. Net ir šiandien, kai keičiasi estetiniai kriterijai.
Tačiau Tirkšliuose nebandėme sugrąžinti Klovos operų į šiandienos sceną kaip nekvestionuojamos vertės. Priešingai – pasiūlėme kitą klausymosi būdą. Tokį, kuriame muzika suvokiama kaip istorinis liudijimas, kaip emocinės patirties forma, kaip sudėtingas dialogas tarp kūrėjo ir epochos. Galbūt būtent tai ir buvo svarbiausia šio renginio pamoka. Ne viską būtina grąžinti į repertuarą, kad tai išliktų. Kartais pakanka išgirsti – sąmoningai, be iliuzijų, bet su pagarba.
Todėl „Dedikacija atminčiai“ Tirkšliuose tapo ne tik kompozitoriaus pagerbimu. Tai buvo bandymas suprasti, ką reiškia kurti ir išlikti laike, kuris nėra laisvas. Ir kaip muzika, net ir tokiomis sąlygomis, gali tapti tuo, kas sujungia kartas.
Tyliai. Bet ilgam.
Summary
This article reflects on the centenary commemoration of the Lithuanian composer Vytautas Klova held in his birthplace, Tirkšliai, interpreting the event as a “dedication to memory.” Taking place in the church where the composer was baptized and raised, the event is understood not as a conventional concert but as a living dialogue with history, personal experience, and artistic creation.
The program, consisting of excerpts from the operas Pilėnai, Vaiva, and Duktė, is analyzed in relation to post-war Lithuanian realities, ideological constraints, and the composer’s artistic choices. Klova’s music is highlighted as a form of collective memory, with Pilėnai standing out as a particularly significant symbol of national identity.
The article also incorporates personal recollections connected to the composer’s family, adding a human dimension to the historical narrative. It suggests that today Klova’s works should be approached not primarily as repertoire to be revived, but as testimonies of their time and as expressions of lived emotional experience.