Jubiliejinių metų fone Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius NUMGAUDIS kalba apie jubiliejinių metų prasmę, įpareigojantį Čiurlionio vardą, institucijos savivoką, jos santykį su kultūra, laisve, bendruomene ir tęstinumu bei mokyklą, ugdančią ne tik atlikėją, bet ir žmogų.
Dainius Numgaudis
Pedagogas, istorikas, valstybės tarnautojas ir diplomatas.
Gimė 1966 m. Klaipėdoje.
1991 m. baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (istorijos ir pedagogikos studijos). Karjerą pradėjo kaip istorijos mokytojas Vilniuje.
1993 m. tapo Vilniaus pedagoginio universiteto universitetinės mokyklos (dabar – Simono Daukanto gimnazija) direktoriumi.
1996–1997 m. – Nacionalinio egzaminų centro direktorius. Vėliau dirbo Švietimo ir mokslo ministerijoje, ėjo valstybės sekretoriaus ir kanclerio pareigas.
2015–2020 m. – Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Sankt Peterburge.
Nuo 2020 m. vadovauja Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai, vienai svarbiausių Lietuvos meninio ugdymo institucijų.
2025-ieji Nacionalinei M. K. Čiurlionio menų mokyklai – ne vien gausių renginių, datų ir sukakčių metai. Tai laikas, kai, anot direktoriaus, atsirado galimybė išgryninti prasmę – tiek to, kas daroma šiandien, tiek to, ką sukūrė ankstesnės mokytojų ir vadovų kartos. Šių metų svoris matuojamas ne vien darbų apimtimi ar viešu matomumu. Svarbiausia jam atrodo tai, kad dar kartą itin aiškiai išryškėjo pagrindinis mokyklos tikslas – jos mokiniai. Tai, kaip jie šiemet prisistatė Lietuvoje ir už jos ribų, kaip į jubiliejinius metus įvairiomis formomis sugrįžo alumnai, leido dar kartą pamatyti, ką Lietuvos
kultūrai reiškia Čiurlionio mokykla, jos auklėtiniai ir pedagogai.
Jubiliejus, jo manymu, yra ne tik šventė, bet ir savotiškas pasitikrinimas. Tokie metai leidžia susivokti, ar institucija tebežengia koja kojon su gyvenimu, o kartais ir žingsniu priekyje, nes iš esmės formuoja artimiausių dešimties–penkiolikos metų kultūros lauką. Teisiškai ši įstaiga yra bendrojo ugdymo mokykla, tačiau savo masteliu, poveikiu ir atsakomybe ji jau seniai veikia kaip švietimo, kultūros ir meno institucija, kuriai tenka ne tik ugdyti, bet ir palaikyti tęstinumą.
Būtent čia ir atsiveria viena svarbiausių įtampų. Intensyvūs jubiliejiniai metai, anot D. Numgaudžio, labai aiškiai priverčia įsivardyti, kas iš tiesų esi: mokykla ar koncertinė organizacija. Šiemet, kai sutapo mokyklos aštuoniasdešimtmetis, Lietuvos baleto šimtmetis, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinė sukaktis ir dar valstybiniu lygmeniu išaugęs mokyklos matomumas, buvo nuolat sau primenama paprasta, bet esminė tiesa – pirmiausia tai yra mokykla, o vaikai turi ne tik koncertuoti, bet ir mokytis. Tačiau tuo pat metu atsirado aiški pareiga būti matomiems, būti reikalingiems, atitikti nacionalinį standartą. Po tokių metų institucija jau nebegali likti tokia pati: labiau išryškėja vidiniai atramos taškai – bendruomenė, mokytojai, tradicijos, o kartu atsiveria ir realūs iššūkiai: programų atnaujinimo būtinybė, kartų kaita, nuovargis, santykis su visuomenės lūkesčiais.
Kalbėdamas apie Čiurlionio vardą, D. Numgaudis vengia paviršinio simbolizmo. Jam tai nėra nei klišė prie pavadinimo, nei reprodukcijos ant sienų, nei reprezentacinė puošmena. Čiurlionio vardas, jo manymu, yra didelis įpareigojimas ir mokyklos savasties dalis. Tai tam tikras standartas, į kurį orientuojasi visa bendruomenė. Kartu mokykla labai aiškiai jaučia ir visuomenės lūkestį: esą būtent Čiurlionio mokykla Lietuvoje geriausiai žino, kas yra Čiurlionis. Kartais šis lūkestis įgauna kone komiškas formas, kai žmonės skambina tikėdamiesi mokykloje pamatyti originalius Čiurlionio paveikslus. Tačiau ir toks epizodas, direktoriaus akimis, yra prasmingas – jis tik parodo, kaip stipriai mokykla visuomenės vaizduotėje susijusi su Čiurlionio vardu.
Vis dėlto gyvas santykis su šiuo vardu mokykloje kuriamas ne deklaracijomis. Kaip tik priešingai – direktorius pabrėžia, kad, formaliai žvelgiant, šiemet mokykla tik vieną renginį tiesiogiai paskyrė Čiurlioniui – jo gimtadienio šventę. Visa kita buvo ne simbolinis vardo eksploatavimas, o organiška, atsakinga tąsa per programas, kūrybinius sprendimus, skambesį, dailės ir scenos darbus. Šiuo požiūriu jis mato ir vieną svarbiausių šių metų pasiekimų: Čiurlionis jubiliejiniais metais nebuvo suarchyvintas ar paverstas neliečiama ikona. Atvirkščiai – jis suskambėjo taip, kaip turi skambėti XXI amžiaus klausytojui ir žiūrovui – per šiuolaikines priemones, technologijas, naujus formatus, kitokiu žvilgsnio kampu.
Ypač ryškiai tai atsiskleidė projekte „Čiurlionio dainų banga“, kuris direktoriui pasirodė itin reikšmingas ne tik kaip meninė, bet ir kaip kultūrinė patirtis. Jam svarbu, kad iniciatyva čia ėjo ne vien iš viršaus – patys vaikai gyveno tuo projektu, koncertavo visą vasarą, važiavo, buvo įsitraukę ne formaliai, o vidujai. Kartu šis projektas atvėrė ir kitą, ne tokią šviesią patirtį – dalies bažnyčios hierarchų nenorą įsileisti programą į savo erdves. Direktorius šio epizodo neslepia ir nesumenkina, jam tai liko kaip viena ryškesnių šių metų nuoskaudų, nes būtent bendruomeniškumo idėja, jo įsitikinimu, turėjo tapti natūraliu tokių renginių pagrindu. Ir vis dėlto net ši kliūtis ilgainiui davė netikėtą impulsą – prisidėjo šiuolaikinio šokio atlikėjai, programa tapo dar laisvesnė, atviresnė, platesnė, o pats Čiurlionis atsiskleidė ne kaip sakralinis simbolis, bet kaip gyvas ir šiuolaikiškai alsuojantis kūrybos šaltinis.
Šie metai ypač išryškino ir kitą svarbią tiesą, kurią direktorius vadina bene didžiausiu savo paties atradimu: Lietuvoje kultūrinė atskirtis, apie kurią taip dažnai kalbama, dažnu atveju yra labiau mitas nei tikrovė. Išvykos į regionus, koncertai įvairiose Lietuvos vietose, bendravimas su tų vietų kultūros žmonėmis parodė, kad regionų kultūros centrai yra atsinaujinę, sustiprėję, turintys techninių galimybių ir – svarbiausia – auditoriją. Salės buvo pilnos arba bent apypilnės, žmonės domėjosi, kvietė, laukė, savivaldybių atstovai, kultūros įstaigos ir merai patys rodė iniciatyvą. Ši patirtis direktoriui buvo svarbi ir dėl to, kad leido labai aiškiai pamatyti regionuose dirbančių kultūros žmonių vaidmenį. Būtent jie kasdien tyliai laiko gyvą tą kultūros segmentą, kurį sostinė kartais per greitai linkusi nuvertinti.
Mokiniams išvažiuojamieji renginiai reiškė ne vien sceninę patirtį. Jie susitiko su kitu klausančiu žmogumi, kitomis erdvėmis, kitokiu bendruomeniniu ryšiu. Mokytojams tai buvo profesinės prasmės pasitikrinimas. O pačiai mokyklai – patvirtinimas, kad jos vaidmuo neapsiriboja Vilniumi. Šiame kontekste itin reikšmingos ir orkestro gastrolės Kelcuose (Lenkija) bei Mastrichte (Nyderlandai) – pirmos po septynerių metų pertraukos. Nors mokyklai, kaip prisipažįsta direktorius, tai buvo brangus malonumas, vaikams ši patirtis suteikė neįkainojamą stimulą: jie matė reakciją, ovacijas, skaitė atsiliepimus, patyrė, kad jų darbas rezonuoja ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje.
Apibūdindamas mokyklą kaip kūrybinę ekosistemą, D. Numgaudis pirmiausia kalba apie jos stiprybes. Svarbiausia – ilgametė tradicija ir iš kartos į kartą perduodama mokyklos tapatybė. Ši tradicija šiandien jau nebeleidžia mokyklai savavališkai keistis. Ji formuojama ne vien administracijos sprendimais, bet ir pačios bendruomenės atmintimi bei dalyvavimu. Direktorius pabrėžia: buvusių čiurlioniukų nebūna, alumnai nuolat yra šalia – salėje, scenoje, socialiniuose tinkluose, pokalbiuose, sugrįžimuose. Beveik trečdalis dabartinių mokinių yra buvusių čiurlioniukų vaikai. Tai reiškia ne tik gražų tęstinumą, bet ir didžiulį iššūkį. Dirbti su žmonėmis, kurie mokyklą pažįsta iš vidaus, kurie turi savo lūkesčių ir labai tiksliai jaučia, kada mokykla išlaiko lygį, o kada klysta, nėra paprasta. Tačiau būtent tai kuria stiprybę: bet kokį sprendimą čia tenka apgalvoti ne tik šiandienos, bet ir platesnės bendruomenės akimis.
Didžiausias šios ekosistemos turtas, pasak direktoriaus, yra mokytojai. Tačiau iš to paties kyla ir didžiausia rizika – kartų kaita. Jis atvirai kalba apie tai, kad dėl ankstesnių krizinių laikotarpių mokykloje susidarė tarpas, kai jaunų pedagogų pritraukti buvo ypač sunku. Šiandien labai aiškiai matyti, kad šalia korifėjų, stiprios vyresniosios kartos bei jaunimo, trūksta vidutinio amžiaus mokytojų. Tęstinumas, jo įsitikinimu, negali būti vien tradicijos išsaugojimas – jis turi reikšti ir plėtrą. Todėl natūrali mokytojų kaita šiandien jau nebe pasirinkimas, o būtinybė. Kita vertus, direktorius aiškiai suvokia, kad mokykla negali užsidaryti vien savo pačios kraujotakoje. Jei orientuosis tik į savų absolventų grįžimą, grės uždarumas. Todėl svarbūs ir nauji impulsai iš kitur – iš kitų mokyklų, grįžtančiųjų iš užsienio, kitų studijų patirčių, kitų meninių ir pedagoginių trajektorijų.
Dar viena įtampa, kurią D. Numgaudis vadina neišvengiama, kyla ne mokyklos viduje, o aplink ją. Pastarasis ruduo, pasak jo, buvo ypač sudėtingas dėl švietimo ir kultūros lauką palietusių politinių bei vertybinių konfliktų. Būti direktoriumi tokioje situacijoje reiškia ne tik turėti asmeninę nuomonę, bet ir saugoti instituciją. Tenka labai atsargiai derinti tai, kas kirba širdyje, ir tai, kas gali būti pasakyta viešai, kad žodis neatsigręžtų prieš pačią mokyklą. Juolab kad bendruomenė nėra vienalytė – skirtingose visuomeninių konfliktų pusėse gali atsidurti ir patys čiurlioniukai, ir jų tėvai, ir buvę auklėtiniai. Todėl subtilumas čia tampa ne silpnumo ženklu, o būtinybe. Vis dėlto direktorius pabrėžia: subtilumas nereiškia tylėjimo. Jo požiūriu, mokykla šį rudenį savo poziciją išsakė pakankamai aiškiai, išlaikydama esmę – palaikydama kultūrą, žmones ir laisvą žodį, ji yra švietimo ir kultūros lauko dalyvė, o ne politinio žaidimo figūra.
Čia labai aiškiai išryškėja ir D. Numgaudžio supratimas apie pilietinę menų mokyklos misiją. Pilietinė atsakomybė jam pirmiausia reiškia laisvos asmenybės ugdymą. Laisvas žodis ir laisva mintis, jo įsitikinimu, yra valstybės pagrindas. Todėl mokyklos užduotis – formuoti savastį, kurioje kultūra ir švietimas būtų siejami su vidine laisve, su gebėjimu mąstyti ir kalbėti atsakingai. Tai nėra paprasta, bet su nacionalinės mokyklos vardu tokia atsakomybė ateina savaime.
Kalbėdamas apie mecenatystę, D. Numgaudis itin aiškiai išskiria vieną dalyką: parama mokyklai nėra tik finansinis klausimas. Žinoma, „Norfa“ yra pagrindinė ir stambiausia mokyklos rėmėja, tačiau rėmėjų ratas per kelerius metus gerokai išsiplėtė. Vis dėlto direktoriui svarbiausia ne pinigų suma, o paties santykio prigimtis. Jį džiugina tai, kad beveik visi rėmėjai atsirado ne po aktyvaus prašymo, o patys pamatę, ką vaikai daro ir kaip daro. Jie jaučiasi prisidedantys prie Lietuvos kultūros ateities. Dar svarbiau tai, kad nė vienas jų per visą laiką nekėlė jokių sąlygų – nei dėl savo vaikų ar anūkų, nei dėl kokios nors naudos ar įtakos. Kai kurie net prašo jų neviešinti, nes nenori, kad prie jų durų nusidriektų prašytojų eilės.
Direktorius čia įžvelgia ne tik mecenatystės, bet ir pačios mokyklos padėkos kultūros išbandymą. Jo manymu, Lietuvoje dėkoti dar ne visada mokama. Todėl mokykla šiuo požiūriu taip pat mokosi – ne formalaus mandagumo, bet oraus, subtilaus santykio su tais, kurie padeda. Jis aiškiai suvokia ir ribas: rėmėjai neišspręs sistemos problemų, prie dvylikos milijonų biudžeto jų parama paskęsta. Tačiau žmogiškasis, moralinis, reputacinis šios paramos svoris yra milžiniškas. Būtent mecenatų dėka galima greičiau reaguoti ten, kur sisteminiai pinigai neateina laiku – atnaujinti infrastruktūrą, pasirūpinti instrumentais, įranga, darbo sąlygomis.
Labai iškalbingas šio santykio pavyzdys – fortepijonų ir kitų instrumentų atnaujinimas. Direktorius apie tai kalba ne kaip apie prestižo ženklą, o kaip apie realią ugdymo būtinybę. Mokykloje didelė dalis pianinų ir fortepijonų yra penkiasdešimties ar dar daugiau metų senumo, ir jie seniai nebėra vertingi todėl, kad seni – jie tiesiog seni todėl, kad nebuvo kuo pakeisti. Pastaraisiais metais mokykla turi ambiciją kasmet įsigyti po fortepijoną, ir ne atsitiktinį, o skirtingų tipų, skirtingo skambesio instrumentus, kad tarptautiniams konkursams besiruošiantys mokiniai galėtų patirti įvairovę ir išmokti prisitaikyti. Šitaip mecenatystė tampa ne vien formaliu paramos veiksmu, bet labai konkrečia investicija į profesinį augimą.
Dėkingumo kultūra jubiliejinių metų kontekste D. Numgaudžiui neatrodo kaip antraeilis priedas prie šventinės programos. Priešingai – jis mato ją kaip vieną iš brandžios institucijos ženklų. Būtent todėl jubiliejiniais metais išsiskyrė dvi svarbios įvertinimo kryptys: garbės ženklai „Ad astra“ alumnams ir aukso ženkleliai ilgamečiams pedagogams ir kitiems darbuotojams. Garbės ženklų idėja buvo brandinama anksčiau, o dabar ji įgijo aiškesnį pavidalą: kas penkerius metus, minint mokyklos jubiliejų, juo pagerbiami iškiliausi alumnai. Šiemet, kaip ir anksčiau, tokių laureatų buvo dvylika.
Tačiau direktoriui svarbiausia ne pats ceremoninis aspektas. Jo požiūriu, tai yra ne tik padėkos, bet ir dabartinių mokinių ugdymo priemonė. Garbės ženklu pažymimi asmenys tampa gyvais pavyzdžiais, rodančiais, kad mokyklos vardas gyvena jos žmonėse. Kartu jis nenori, kad šie apdovanojimai virstų vien nuotraukomis ant sienos. Todėl svarstoma, kaip laureatus paversti aktyvia gyvosios tradicijos dalimi – kviesti juos skaityti paskaitų, susitikti su mokiniais, dalytis patirtimi. Tada įvertinimas taptų ne vien atminimo ženklu, bet ir tikru patirties perdavimo aktu.
Ne mažiau svarbūs D. Numgaudžiui atrodo ir aukso ženkleliai pedagogams. „Ad astra“ ženklai teikiami tiems, kurių vardai jau ryškiai matomi viešajame kultūros lauke, o aukso ženkleliai kalba apie kitą, daug tylesnę, bet ne mažiau svarbią mokyklos atramą – ilgametį pedagogų darbą. Tai labai aiški žinia bendruomenei, kad institucijos stiprybė slypi ne vien scenoje matomuose pasiekimuose, bet ir kasdieniame, kartais visai nepastebimame mokytojų triūse, ištikimybėje, profesionalume, gebėjime išlaikyti lygį ir perduoti tradiciją.
Kai kalba pasisuka apie ateitį, direktorius neieško efektingų formuluočių. Jo atsakymas paprastas ir tikslus: po jubiliejinių metų turi likti ne renginių sąrašas, bet sustiprėjusi sistema. Ilgalaikė vertė jam reiškia aiškesnę programų logiką, stipresnį bendruomenės ryšį, kokybiškesnį profesinį ritmą, didesnį kasdienybės prasmės jausmą. Jubiliejus yra bangos momentas, bet po bangos turi likti konstrukcija – tai, ką institucija per šį laiką išmoko, sustiprino, susiderino.
Po dešimtmečio jis norėtų matyti tokią Čiurlionio mokyklą, kur tradicija būtų ne muziejus, o gyva perdavimo sistema. Kur korifėjai ir jaunoji karta egzistuotų drauge, o tęstinumas būtų ne deklaruojamas, bet kasdien praktikuojamas. Tačiau kartu mokykla turi nuolat atsinaujinti. Negalima gyventi vien praeities sėkme, įdirbis labai greitai pradingsta, jei nėra pildomas, peržiūrimas, modernizuojamas. Todėl atsinaujinimas – mokymo programų, aplinkos, priemonių – turi būti nuolatinis procesas, o ne tik šventinių metų projektas.
Ir vis dėlto giliausią, tyliausią pasitenkinimą direktoriui teikia ne premjeros ir ne aplodismentai. Tikrasis pasitenkinimas ateina tada, kai už šventinio fasado pamatai tikruosius pamatus – kasdienį darbą, kuriame vaikas auga, pradeda suvokti prasmę ir po truputį tampa savarankiškas. Kai matai, kad bendruomenė sugrįžta, kad buvę mokiniai jaučia atsakomybę, kad mokytojai išlaiko lygį, o mokykla, nepaisydama nuovargio, sugeba nuolatos judėti pirmyn. Šis nuolatinis atsinaujinimas, nors ir ne visuomet matomas iš šalies, turbūt ir yra tikroji institucijos gyvybės forma.
Kalbėjosi ir direktoriaus mintis užrašė
Audronė NEKROŠIENĖ
Abstract
In this article, Dainius Numgaudis, Director of the National M. K. Čiurlionis School of Arts, reflects on the mission, identity, and cultural responsibility of the institution in the context of its jubilee year. The anniversary becomes an opportunity to reassess the meaning of the school’s activities, the responsibility associated with the name of M. K. Čiurlionis, and the institution’s relationship with community, freedom, tradition, and continuity. The text also discusses the school’s role within Lithuania’s cultural landscape, addressing issues such as generational change among teachers, regional and international activities, patronage, and the long-term vision of the institution, while emphasising the broader aim of nurturing not only performers but also responsible and thoughtful individuals.