„Čiurlionio erdvės“ Medijų operos teatre
Arvydas JUOZAITIS
Pažiūrėjęs ir išklausęs šį kūrinį, o tikriau – jame pabuvęs, praradau laiką ir erdvę.
Išnirau iš belaikės erdvės, lyg iš Amžinybės.
Nejaugi aš ten buvau – skambančiose Čiurlionio pasaulio vaizdų erdvėse? Kodėl niekada anksčiau nesuprasdavau, kad Čiurlionio muzika gimė po paveikslų? Ir gimė kartu. Iki šiol manydavau, kad Čiurlionis išėjo iš muzikos ir paniro į vaizdus. Bet ne! Pirmiausia jis gyveno paveiksluose, kuriuose jau skambėjo simfoninė muzika ir chorai. Tik paskui visa tai virto muzika.
Muzika skambantys pasaulio vaizdai – visa gimė kartu. Ir tik prireikė apgauti laiką, kad vėliau taptų anksčiau, ir tada visa būtų kartu.
Nes viskas – Amžinybėje.
Muzika sukurta paveiksluose, o paveikslai muzikoje.
Nušvitimas nutiko tą akimirką, kai užgeso šviesos ir įsijungė misterija.
Aš akimirksniu netekau nugyventų metų, šeimos, Tėvynės – visko, kas sudarė mano „gyvasties odą“, praradau kūną. Pasijutau nuogas, susiliejęs tik su vykstančia visuma-visata, kurioje karaliavo Čiurlionis. Pasaulį judinanti kūryba – tai jis, Čiurlionis-žaltys. Kuris judėjo laike pirmyn ir atgal, tai išnykdavo, tai pasirodydavo. Bet visur buvo metafizinis žaltys. Jis buvo visagalis.
Panašiai turėjo jaustis Vydūnas ir Bachas, Gauguinas ir Rilke – visi didieji, kuriuos materialybės įrankiai – žodžiai, spalvos ir garsai – įvedė į Amžinybę.
Ir aš įėjau paskui Čiurlionį – į jo Amžinybę.
***
Ar tai, ką pamačiau, – „Čiurlionio erdvės“ – buvo spektaklis?
Spektakliui būtini herojai – čia jų nebuvo.
Ar tai buvo koncertas?
Koncertui būtini atlikėjai – čia jų nebuvo.
Vadinasi – misterija? Tiesą sakant, taip – misterija!
Tegyvuoja misterija. Slėpinys.
Kiekvienas didis menas yra misterija. Misterija išplėšia sielą iš jos sąlyčio su kasdienybe, ūkiu ir politika – iš tos realybės, be kurios žmogus negyvena. Bet menas yra, kad žmogaus pasaulis nebūtų vien materiali kasdienybė, ūkis ir politika. Kad žmogus pajustų, jog gyvas jis ne kasdieniu rūpesčiu dėl kūno ir kraujo, dėl istorinės tąsos, bet gyvas amžinybės siekiančia siela. Tiesą sakant, žmogus seniai žinojo, kad Amžinybės aistrą pajunta religinių apeigų metu. Ir jose siekia nemirtingumo.
Bet tas pats patiriama ir didžio meno valandą – menas išplėšia sielą iš kasdienybės rūpesčių ir leidžia jai susiliesti su Amžinybe ir nemirtingumu.
Tikri meno ir religijos išgyvenimai – tolygūs.
***
Dioniso ir Orfėjaus misterijos senovės Graikijoje leisdavo žmonėms pajusti tiesioginį sąlytį su dievais ir dievybėmis, sueiti su jais į amžinąsias ganyklas, pomirtinį gyvenimą. Bet juk ir jiems buvo aišku, kad pomirtinis gyvenimas – tai Amžinybė.
Amžinybė vyksta čia ir dabar, kai Čiurlionis skamba čia ir dabar, kai jį matome čia ir dabar. Jis mūsų sieloje, jis amžinas ir nė kiek nemiręs. Jis – slėpinys, Amžinybė.
Religingumą absorbavęs menas.
Religinių apeigų aukščiausia fazė – misterija, slėpinys. Čiurlionio meno misterija, slėpinys – mysterium – vaizdų ir garsų pasauliai vienu metu. Šiame kūrinyje išgyvename Amžinybę, kurioje šliaužia žaltys-Čiurlionis.
Čia, Audronės Žigaitytės sumanytame Medijų operos teatre, turėjau išskirtinę privilegiją: misterija buvo parodyta man vienam. Tą valandą, kurią galėjau skirti šiai netikėtai patirčiai.
Vienišas sėdėjau idealiausio dydžio teatre, idealiausiame mieste, idealiausiu laiku. Už kampo laukė Joninės, birželio 23-ioji, o man rodoma misterija iki tol jau buvo parodyta 63 kartus. „Čiurlionio erdves“ pamatė apie 2000 žmonių. Gal aš – 2001-asis?
Darau paskutinę išvadą: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis galėjo gimti tik krikščioniškoje kultūroje. Jokioje kitoje jis nebūtų pamatęs ir išgirdęs tos misterijos, kuri vyksta katalikiškų mišių religinio slėpinio metu. Kai vargonų muzikos kaskadose susilieja vaizdai ir garsai.
Vargonavimo tradicijai tarnavęs Čiurlionio tėvas pažadino Kastuko sieloje supratimą: menas – tai misterija. Slėpinys… Čiurlionio slėpinys…
Abstract
In this essay, the author reflects on the experience of encountering Čiurlionio Erdvės (The Spaces of Čiurlionis) at the Media Opera Theatre. Rather than offering a conventional review or analytical interpretation, the text focuses on an inner experience marked by the loss of temporal and spatial awareness, the understanding of art as mystery, and the relationship between Čiurlionis›s creative world and the experience of eternity. The Spaces of Čiurlionis are interpreted as a unique artistic phenomenon that unites image, music, and metaphysical experience, allowing the spectator to transcend everyday reality and to sense the profound affinity between artistic and religious experience.