Būti išgirstiems: „jazzahead!“ ir Baltijos džiazo perspektyva
Ieva PAKALNIŠKYTĖ
Kalbant apie džiazo festivalį pirmiausia domina koncertų programa, atlikėjai ir publika. Viena didžiausių džiazo mugių Europoje „jazzahead!“ veikia kitaip: muzika čia skamba nuolat, tačiau ji yra tik viena gerokai platesnės sistemos dalis. Nuo 2006 metų Brėmene (Vokietija) rengiamas „jazzahead!“ apima tarptautinę muzikos industrijos mugę, konferenciją ir pristatomųjų koncertų (showcase) festivalį. Į renginį susirenka muzikantai, agentai, festivalių programų sudarytojai, klubų vadovai, leidėjai, žurnalistai ir nacionalinių muzikos eksporto organizacijų atstovai. Taigi, čia pristatoma ne vien tai, kas šiuo metu vyksta džiazo muzikos scenose, bet ir tam tikra prasme sprendžiama, kas bus girdima kitų metų festivaliuose bei koncertų salėse.
Svarbiausia muzikinės programos dalis yra trumpi, paprastai trisdešimties ar keturiasdešimt penkių minučių koncertai. Tai nėra tiesiog sutrumpinti įprasti pasirodymai – per ribotą laiką atlikėjas turi prisistatyti auditorijai, kurios nemažą dalį sudaro žmonės, galintys pasiūlyti surengti koncertą, gastroles, leidybos ar kitokią partnerystę. 2026 metais į 38 programos vietas pretendavo 821 kolektyvas. Vien šis santykis parodo, kodėl pasirodymas Brėmene džiazo muzikantams laikomas svarbiu tarptautinės karjeros žingsniu.
Balandžio 22–25 dienomis vykusi „jazzahead!“ mugė buvo jubiliejinė, dvidešimtoji. Joje apsilankė beveik 3000 profesionalų iš 62 šalių, koncertinė programa sutraukė daugiau kaip 20 tūkstančių klausytojų. Per keturias dienas 45 Brėmeno ir Brėmerhafeno erdvėse įvyko daugiau kaip 160 koncertų. Šie skaičiai leidžia suvokti renginio mastą, tačiau kartu paaiškina ir pagrindinį jo paradoksą. Esant tokiai pasiūlai, nė vienas dalyvis negali aprėpti visumos. „jazzahead!“ patirtis neišvengiamai fragmentiška, sudaryta iš pasirinktų koncertų, suplanuotų susitikimų, atsitiktinių pokalbių ir nuolatinio judėjimo tarp scenos bei mugės stendų.
2026 metų mugės šalis partnerė buvo Švedija. Jai teko centrinė vieta atidarymo koncerte, aštuoniuose oficialiuose pristatymuose, ekspozicijoje ir konferencijų programoje. Atidarymo vakare grojo „Norrbotten Big Band“, vadovaujamas saksofonininko Joakimo Milderio. Su juo pasirodė Lisen Rylander Löve, Fredrikas Ljungkvistas, Josefine Cronholm, „Agnas Bros“ bei amerikiečių duetas „Knower“ – Genevieve Artadi ir Louisas Cole´as. Švedijos pristatymu nesiekta suformuoti vieno lengvai atpažįstamo „šiaurietiško skambesio“. Priešingai, buvo rodomas platus laukas, kuriame akustinis džiazas, didelio ansamblio muzika, elektronika, fusion, popmuzika ir improvizacija gali egzistuoti greta. Toks žanrinių ribų plėtimas buvo būdingas visai „jazzahead!“ programai. Joje tradiciniai trio ir kvartetai pasirodė greta kamerinių ansamblių, soulo, afrikietiškos, elektroninės bei eksperimentinės muzikos atlikėjų.
Švedų pianisto Joelio Lyssarideso trio atstovavo melodingai, kamerinei krypčiai, pianistės Brittos Virves muzikoje ryškėjo postbopo ir lyrinės šiaurietiškos estetikos sąveika, o Kristiano Perssono vadovaujamas „Nine Sparks Riots“ jungė džiazą su fanku ir neosoulu. Europos programoje buvo galima išgirsti belgų trombonininkę Nabou Claerhout, pianistą Wajdi Riahi, britų trimitininkę ir kompozitorę Laurą Jurd, Pietų Korėjoje gimusią pianistę Sol Jang ir kitus skirtingas šiuolaikinio džiazo kryptis plėtojančius atlikėjus. Tokioje programoje džiazas pasirodo ne kaip aiškių ribų žanras, o veikiau kaip tam tikras muzikos kūrimo ir bendradarbiavimo būdas.
Vis dėlto platus stilistinis laukas turi ir kitą pusę. Kuo labiau showcase formatas orientuojamas į greitą poveikį, tuo didesnė rizika, kad subtiliau atsiskleidžianti muzika bus nustelbta lengviau komunikuojančių projektų. Per pusvalandį reikia įtikinti minėtą klausytoją, meninis turinys čia neišvengiamai susiduria su reprezentacijos logika. Tą pačią įtampą atspindėjo ir mugės konferencijų programa. Daugiau kaip penkiasdešimtyje diskusijų bei dirbtuvių buvo kalbama apie dirbtinį intelektą, muzikantų teises, koncertų užsakymus, leidybą, žiniasklaidą ir tvaresnį gastrolių organizavimą. Atskirai svarstyta, kaip žmogaus atliekamą muzikos atranką veikia algoritmai, kaip dirbtinis intelektas galėtų padėti planuoti ekonomiškesnius gastrolių maršrutus ir kokių bendradarbiavimo modelių reikia muzikantams, festivaliams bei klubams. Tai priminė, kad šiuolaikinės muzikos gyvenimą lemia ne vien kūrybos kokybė. Ne mažiau svarbu, kaip muzika pasiekia klausytoją, kas ją atrenka, finansuoja, pristato ir įrašo.
Svarbia jubiliejinės programos dalimi tapo ir šeštoji „Deutscher Jazzpreis“ ceremonija, paskutinį mugės vakarą surengta Brėmeno kongresų centre. Kol kitose erdvėse tęsėsi koncertai, čia buvo apdovanojami atlikėjai, ansambliai, albumai, festivaliai, kompozicijos, žurnalistikos ir muzikos edukacijos projektai – premijos skirtos 22 kategorijose.
Aki Takase įvertinta už viso gyvenimo nuopelnus, Rebekka Salomea paskelbta metų menininke, o Philui Donkinui atiteko metų albumo apdovanojimas už „Bring a Friend“. Tarptautinėse kategorijose išskirti pianistas Sullivanas Fortneris ir būgnininko Johnathano Blake´o albumas „My Life Matters“. Ceremonijoje koncertavo „Moses Yoofee Trio“, „Adeolu“, „hilde“ ir Ganavya. Kiekvienas apdovanojimas buvo susietas su 12 tūkstančių eurų premija, kiti nominantai taip pat gavo piniginį įvertinimą. Baltijos šalims svarbi buvo estų saksofonininkės ir kompozitorės Marios Faust ansamblio „Sacrum Facere“ nominacija Tarptautinio metų didžiojo ansamblio kategorijoje. Joje laimėjo „Webber/Morris Big Band“, tačiau pati nominacija parodė, kad Estijos matomumas Brėmene veikė ne vien per bendrą stendą ar koncertinę programą, bet ir per tarptautinį profesinį pripažinimą.
Dvidešimtmečio proga buvo išplėsta ir „Clubnight“ programa. Pirmą kartą ji vyko dvi dienas ir apėmė ne tik Brėmeną, bet ir Brėmerhafeną. Muziejai, teatrai, bažnyčios, barai, viešbučiai ir net laivai tapo koncertų erdvėmis, jose surengta 120 pasirodymų. Ši programos dalis ypač svarbi šalims bei kolektyvams, nepatekusiems tarp 38 oficialių showcase dalyvių. Ji suteikia daugiau laisvės, tačiau kartu išsklaido dėmesį, ir nors vienas bilietas atveria daugybę galimybių, tačiau verčia nuolat rinktis, ką norėtųsi išgirsti ir ko atsisakyti.
Baltijos šalims 2026 metų „jazzahead!“ tapo svarbiausiu jų bendro prisistatymo etapu. Lietuva, Latvija ir Estija trečius metus iš eilės veikė viename „Baltic“ stende, kurį koordinavo „Music Estonia“ ir „Jazz Estonia“, Latvijos muzikos informacijos centras bei Lietuvos džiazo federacija. Šį kartą stendas buvo didesnis, į Brėmeną atvyko gausesnės delegacijos, o balandžio 24 dieną surengtas „Baltic Hour“ priėmimas tapo atskira tarptautinės tinklaveikos platforma.
Bendras stendas savaime nereiškia, kad trys šalys siekia sukurti vieną Baltijos estetiką – Lietuvos, Latvijos ir Estijos džiazas turi skirtingas istorijas, institucines sistemas ir tarptautinius ryšius. Bendradarbiavimo prasmė veikiau ekonominė ir strateginė. Atskirai kiekviena šalis yra nedidelė rinka, o veikdamos kartu jos gali būti matomos kaip platesnis regionas, turintis pakankamai atlikėjų, festivalių, leidinių ir profesinių organizacijų, kad taptų savarankišku tarptautinio džiazo žemėlapio centru. Skyrėsi ir trijų šalių muzikinis matomumas.
Plačiausiai koncertinėje programoje buvo atstovaujama Estijai. Švedijoje gyvenanti estų pianistė Britta Virves su trio pasirodė oficialiojoje šalies partnerės programoje. Kristjanas Randalu grojo tarptautiniame kontrabosininko Petroso Klampanio trio, o akordeonininkė Tuulikki Bartosik – švedų kontrabosininko Svante Söderqvisto projekte „The Rocket“. Maria Faust kartu su brazile menininke Marcela Lucatelli rengė muzikines akcijas, atkreipiančias dėmesį į moterų ir migrantų padėtį. Estijos pavyzdys rodo, kad tarptautinis matomumas šiandien kuriamas ne vien per nacionalinius kolektyvus, bet ir per muzikantų dalyvavimą kitų šalių projektuose.
Latvijos muzikantai daugiausia pasirodė „Clubnight“ programoje. Saksofonininkas Artūrs Sebris koncertavo su vokaliste Santa Šillere, tarp soulo, fanko, svingo ir šiuolaikinės baladės judančiai muzikai suteikusia ryškesnę pasakojimo liniją. Būgnininkas Andris Žabris prisijungė prie švedų gitaristo Tomaso Janzono trio, o saksofonininkas Toms Rudzinskis grojo danų kontrabosininko Kennetho Dahlo Knudseno sekstete. Kaip ir Estijos atveju, Latvijos dalyvavimą ženklino ne izoliuotas nacionalinis prisistatymas, o tarptautinės sudėties ansambliai.
Lietuvos situacija buvo kitokia. Šiais metais nė vienas Lietuvos kolektyvas nepateko į oficialią koncertinę programą. Tai svarbu pasakyti tiesiai, ypač kalbant apie renginį, kurio centre yra muzikos pristatymas gyvai. Kita vertus, Lietuvai atstovavo keturiolika muzikos industrijos profesionalų – atlikėjai, vadybininkai, koncertų ir festivalių organizatoriai, didžiųjų ansamblių bei žiniasklaidos atstovai. Tarp delegatų buvo Lietuvos džiazo federacijos prezidentas, pianistas ir pedagogas Dmitrijus Golovanovas ir organizacijos valdybos pirmininkė Dorotėja Būdaitė-Jasinskienė. Lietuvos delegacija dirbo bendrame stende, pristatė šalies sceną, dalyvavo susitikimuose ir „Baltic Hour“ priėmime, kuriame lankėsi Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Giedrius Puodžiūnas ir kultūros atašė Irma Šimanskytė.
Lietuvos džiazo federacija „jazzahead!“ mugėje dalyvauja nuo 2013 metų. Jos veikla čia nėra vien kasmetinis informacinių leidinių išdėliojimas ant stalo. Tokiose mugėse rezultatai dažniausiai paaiškėja gerokai vėliau, užmegztas kontaktas gali tapti kvietimu į festivalį, partneryste, gastrolėmis ar publikacija užsienio spaudoje. Federacijos prezidentas Dmitrijus Golovanovas šio dalyvavimo poveikį taip pat siejo su ilgalaikiu Lietuvos džiazo pozicijų stiprinimu, o ne vien momentiniu dėmesiu. Tačiau šiuos rezultatus sunku tiksliai išmatuoti, todėl nacionalinis stendas neturėtų būti vertinamas vien pagal susitikimų skaičių ar išdalytą medžiagą. Esminis klausimas, ar nuoseklus institucinis dalyvavimas ilgainiui virsta realiomis galimybėmis muzikantams. Šiuo požiūriu svarbiausia buvo balandžio 25-oji, paskutinė mugės diena, kai Švedija simboliškai perdavė estafetę Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
Baltijos šalių paskelbimas 2027 metų „jazzahead!“ partnerių regionu reiškia gerokai daugiau nei garbės titulą. Partnerių regionui skiriama centrinė ekspozicijos erdvė, atskira komisijų atrinktų koncertų programos dalis, vieta atidarymo renginyje, daugiau galimybių konferencijoms, profesiniams susitikimams ir komunikacijai. Vis dėlto partnerių regiono statusas pats savaime matomumo negarantuoja, jis tik suteikia didesnę sceną ir sutelkia dėmesį, kurį reikės užpildyti įtikinamu meniniu turiniu. Šių metų Lietuvos institucinis dalyvavimas buvo stiprus, bet lietuviškų projektų nebuvimas oficialiojoje koncertų programoje aiškiai parodė ir galimybę, ir užduotį.
„Jazzahead!“ dvidešimtmetis atskleidė dabartinio džiazo pasaulio dvilypumą. Vienoje pusėje yra kūryba, improvizacija ir gyvas muzikantų ryšys scenoje, kitoje – atrankos komisijos, paraiškos, finansavimo modeliai, eksporto strategijos ir kova dėl dėmesio. Šios pusės nėra priešingos, be infrastruktūros net ir išskirtinė muzika gali likti neišgirsta, o be meninio turinio pati infrastruktūra praranda prasmę. Baltijos šalims šių metų „jazzahead!“ buvo ne galutinio pripažinimo akimirka, bet perėjimas į kitą matomumo etapą. Bendras stendas ir ilgametis organizacijų darbas sukūrė prielaidas 2027 metų programai, tačiau tikrasis rezultatas paaiškės tuomet, kai padidėjęs dėmesys virs koncertais, tarptautinėmis partnerystėmis, leidyba ir ilgalaikiu kritikų susidomėjimu. Brėmene Baltijos šalys gavo galimybę būti matomos kartu. Dabar svarbiausia, kad tame bendrame vaizde nepradingtų kiekvienos jų, taip pat ir Lietuvos, muzikinis savitumas.
n