Andrius Dirmauskas. „Lietuvių kompozitorių kūriniai valtornai“. „MAMA Studios“, 2024
Justina PALTANAVIČIŪTĖ
Ką tik pasaulį išvydo valtornininko Andriaus Dirmausko kompaktinė plokštelė „Lietuvių kompozitorių kūriniai valtornai“. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro valtornų grupės koncertmeisteris ryžosi iš užmaršties prikelti Balio Dvariono Koncertą valtornai ir simfoniniam orkestrui, kuris ir pasufleravo viso albumo idėją: surinkti ir įrašyti romantinės stilistikos pjeses, kurios laikomos lietuviško pedagoginio repertuaro valtornai pagrindu. Prie įrašų prisidėjo pianistė Indrė Baikštytė ir VDU kamerinis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.
Apie kompaktinėje plokštelėje įrašytų kūrinių paieškas, lietuvišką ir pasaulinį repertuarą valtornai ir šio instrumento išskirtinumą papasakojo projekto iniciatorius ir atlikėjas Andrius DIRMAUSKAS.
– Andriau, kuo ypatinga ši kompaktinė plokštelė?
– Tai pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta lietuviškai valtornos muzikai. Labai svarbi jos edukacinė prasmė: dauguma kūrinių – reikšminga pedagoginio repertuaro dalis, tačiau jie iki šiol neįrašyti, tad mokiniai ir studentai neturi galimybės jų pasiklausyti. Kartu norėjau įamžinti tai, kas Lietuvoje sukurta šiam instrumentui; norėjau, kad repertuaras neprapultų, liktų ateities kartoms. Iki šiol teko aptikti tik pavienius lietuviškų kūrinių valtornai įrašus.
– Kokie kūriniai skamba naujojoje plokštelėje?
– Albumo ašis – Balio Dvariono Koncertas valtornai ir orkestrui, kurį ir įrašėme patį pirmą. Romantinė koncerto stilistika lėmė kitų kūrinių pasirinkimą – visos pjesės, sukurtos Povilo Tamuliūno, Vytauto Klovos, Abelio Klenickio, Žygimanto Čmeliausko ir Povilo Syrrist-Gelgotos, alsuoja romantine pasaulėjauta, tik Juliaus Juzeliūno Sonata kiek modernesnė, sudėtingesnė. Atsižvelgdamas į tokį kontekstą sąmoningai nesirinkau šiuolaikinės muzikos opusų.
– Dauguma albume skambančių kūrinių – šiek tiek užmiršti: retai atliekami, neišleisti. Kaip sekėsi ieškoti ne tik pačių kūrinių, bet ir jų natų, papildomos informacijos?
– Tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas. Sugalvojau pagroti Dvariono Koncertą, bet pasirodė, kad nėra jo natų! Suradau solo partiją, tačiau orkestro partitūrą teko parašyti pačiam, suvesti visų instrumentų partijas. Manau, ateityje šias natas pasiūlysiu kokiam nors leidiniui, kad Dvariono Koncerto būtų galima ne tik klausytis, bet ir jį groti. Su kitomis natomis buvo paprasčiau – jas radau įvairiuose rinkiniuose, tačiau net sukūrimo metus nustatyti buvo nelengva.
– Ar kompozicijų pasirinkimas buvo didelis?
– Lietuviškų kūrinių valtornai parašyta mažai, tad rinkausi tai, kas prieinama – omenyje turiu ne tik natas, bet ir techninius aspektus, nes kai kuriems labai sudėtingiems opusams dar reikia subręsti. Kai kuriuos sugroti sunkiai įmanoma, nes kompozitoriai nebuvo pakankamai įsigilinę į instrumento specifiką. Daugelis į šią kompaktinę plokštelę patekusių kompozicijų sukurtos sovietiniu laikotarpiu, tačiau man atrodo, kad jos yra gražios ir vertingos, ypač turint galvoje itin nedidelį lietuvišką šio instrumento repertuarą.
– Kas sieja visus albumo kūrinius?
– Romantinė stilistika. Dvariono Koncertas lyg koks magnetas pritraukė visus kitus, nes jis yra pats brandžiausias ir solidžiausias lietuviškas kūrinys valtornai. Kitos kompozicijos – gana paprastos pjesės.
– Kokia valtornos repertuaro situacija užsienio kontekstuose?
– Šalyse, kurios turi gilias muzikines tradicijas, įrašų valtornai pasirinkimas labai didelis – ne kartą įrašyti visi Richardo Strausso, Wolfgango Amadeaus Mozarto ir kitų kompozitorių kūriniai, net galima pasirinkti mėgstamus atlikėjus. Žinoma, repertuaro gausa valtorna negali lenktyniauti su smuiku ar violončele, nes ji nėra solinis instrumentas.
Lygintis su senas muzikines tradicijas turinčiomis šalimis mums, lietuviams, labai sudėtinga. Pavyzdžiui, vokiečių muzika valtornai pradėta rašyti labai seniai, susiformavo tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Mūsų profesionaliosios muzikos istorija trunka vos šimtmetį, tad galime dairytis nebent į estus ar latvius.
Latviai labai myli valtorną, ten šio instrumento tradicijos labai gilios, yra ir labai ryškių, pasaulinio garso solistų. Įdomu, kad Latvijoje gaji tradicija per laidotuves groti valtornų kvartetu, panašiai kaip ir Žemaitijoje, tik valtorna techniškai daug paslankesnis instrumentas nei mūsiškiai etniniai. Reikėtų paminėti Latvijoje valtorną išpopuliarinusį garsųjį Brolių Jurjanų (Brāļi Jurjāni) kvartetą, bei Arvīdą Klišāną – vieną ryškiausių sovietmečio solistų. Jis yra įrašęs labai daug muzikos valtornai, pateikęs savitų žinomų kūrinių interpretacijų.
– Ar šiuolaikiniai kompozitoriai daug kuria valtornai?
– Kuria, bet dažniausiai tik tie, kuria savo kelyje susiduria su valtorna. Dažnai naujų kūrinių atsiradimas yra labai kompleksiškas dalykas – kad įgyvendintum idėją, reikia pagalbos iš šono, finansavimo. Bet jeigu nieko neinvestuosime dabar, ateityje nieko ir neturėsime. Kai atsiranda iniciatyvus atlikėjas, kompozitoriai specialiai jam parašo ir vieną, ir kitą kūrinį, tuomet ratas įsisuka ir taip prasideda tradicija.
– Galbūt valtorna nėra populiari todėl, kad neva tai techniškai nepaslankus, mažesnių galimybių instrumentas?
– Nemanau. Problema ta, kad kompozitoriai mažai gilinasi į valtornos specifiką, todėl jų kūriniuose šis instrumentas neatsiskleidžia taip, kaip turėtų ir galėtų atsiskleisti. Kalbantis, bendraujant su atlikėjais, išeitį visuomet galima rasti. Vis dėlto valtornos populiarinimo labai trūksta – pasakius eiliniam žmogui gatvėje žodį „valtorna“, jis net nežino, kas tai yra. Mes, valtornininkai, dažnai užsiimame edukacija – pavyzdžiui, vaikams ir paaugliams įdomu sužinoti, kad instrumentas skamba beveik visuose šiuolaikiniuose kompiuteriniuose žaidimuose. Jie ją girdi, bet nežino, kad tai valtorna.
Beje, valtorna Lietuvoje vadinama adaptuotu vokišku žodžiu, o jis ne muzikinio konteksto žmonėms gali nieko nereikšti. Latviai valtorną vadina miško ragu (mežrags) – tokia ir yra vokiško žodžio waldhorn reikšmė. Turėjau sumanymą inicijuoti lietuviško valtornos pavadinimo keitimą, būtų visai smagu instrumentą ir vadinti miško ragu, bet čia jau kita tema.