Vilimo Norkūno kūrybinis portretas
Audronė NEKROŠIENĖ
Vilimas Norkūnas šių dienų Lietuvos kultūros erdvėje išsiskiria kaip universali ir reta muzikinė asmenybė – klavesinininkas, vargonininkas, chorvedys, senosios muzikos žinovas ir tyrinėtojas. Jo veikla aprėpia platų epochų ir instrumentų lauką, tačiau jos centre visuomet išlieka viena ašis – autentiško muzikos skambesio ir jo prasmės ieškojimai.
Vilimo muzikinis kelias prasidėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje griežiant smuiku. Nors šiuo instrumentu jis šiandien nebegroja, ankstyvoji patirtis buvo svarbi: ji suteikė jautrumo frazei, ansambliniam kvėpavimui ir muzikinės linijos plastikai. Ši patirtis pravertė ir vėliau, mokantis groti itin retu viduramžių instrumentu organetu, nešiojamaisiais rankiniais vargonais, kurių dumplių valdymas reikalauja ypatingo muzikinio jautrumo.
Dar mokydamasis Čiurlionio menų gimnazijoje (taip anuomet vadinta mokykla) Vilimas išsiskyrė neįprastu universalumu. Per visą mokyklos istoriją jis, ko gero, liko vienintelis mokinys, dar gimnazijoje baigęs ir vargonų specialybę profesoriaus Leopoldo Digrio klasėje. Greta to jį patraukė ir chorinis dirigavimas – už šį pasirinkimą jis dėkingas dirigavimo mokytojai Nijolei Kazakauskienei ir choro vadovui Romualdui Gražiniui. Tačiau dirigento profesijoje jį labiausiai žavėjo ne sceninė plastika, o dirigentas kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir atlikėjų, padedantis chorui ar ansambliui tapti vientisu muzikos kūnu.
Studijų metai Austrijoje dar labiau praplėtė muzikinę pasaulėžiūrą. Zalcburgo „Mozarteume“, profesoriaus Heriberto Metzgerio klasėje, Norkūnas tęsė vargonų studijas, tačiau svarbiausia patirtimi tapo susitikimas su senąja muzika. Pirmieji studijų semestrai buvo skirti tokiems kompozitoriams kaip Samuelis Scheidtas, Bernardo Pasquini ar Girolamas Frescobaldi. Greta vargonų pamokų jis lankė klavesino, klavikordo, hamerklavyro bei basso continuo užsiėmimus, gilinosi į grigališkojo choralo semiologiją ir dirigavimą.
Susitikimas su senaisiais instrumentais iš esmės pakeitė jo santykį su muzika. Persikėlęs į Graco menų universitetą studijuoti chorinio dirigavimo ir senosios muzikos, Norkūnas klavesiną pasirinko jau kaip pagrindinę specialybę (profesoriaus Michaelio Hello klasėje). Nuo tada šis instrumentas tapo vienu svarbiausių jo muzikinio mąstymo centrų.
Vilimo Norkūno interpretacijose juntama reta istorinio stiliaus disciplinos ir gyvos improvizacinės dvasios dermė. Jam svarbu ne tik tiksliai perskaityti natų tekstą, bet ir atkurti kultūrinį bei dvasinį laikmečio kontekstą, kuriame ši muzika gimė. Todėl jo koncertai dažnai tampa savotiškomis kelionėmis laiku – į erdves, kuriose skamba Bacho, Haydno, Mozarto ar ankstyvųjų baroko meistrų muzika.
Ypatinga vieta repertuare tenka organetui – retam viduramžių instrumentui. Grodamas juo Norkūnas tarsi sujungia skirtingas savo muzikinės biografijos patirtis: smuikininko jautrumą linijai, vargonininko artikuliaciją ir klavesinininko stilistinį mąstymą.
Tačiau Norkūno veikla neapsiriboja koncertine scena. Jis nuosekliai tyrinėja Lietuvos ir regiono muzikinį paveldą, dirba archyvuose, lanko Europos bibliotekas ir muziejus, ieškodamas kūrinių, kurie Lietuvoje dar nėra skambėję arba buvo pamiršti šimtmečiams. Jo iniciatyva gimsta programos, atveriančios istorines kultūros erdves – pavyzdžiui, ansamblio „Šviesotamsa“ (it. „Chiaroscuro“) projektai, pristatantys Prūsijos kunigaikštystės laikų muziką ir Mažosios Lietuvos kultūrinius ryšius.
Ši veikla leidžia Vilimą Norkūną vadinti ne tik atlikėju, bet ir muzikinės atminties gaivintoju. Jis randa archyvuose pamirštus kūrinius, juos tyrinėja ir sugrąžina jiems gyvą skambesį. Taip istorija virsta ne muziejiniu eksponatu, o patyrimu, kuris klausytoją pasiekia per garsą.
Svarbi muziko misijos dalis – edukacija ir bendruomeniškumas. Norkūno koncertai vyksta ne tik didžiųjų miestų salėse, bet ir miestelių bažnyčiose, meno mokyklose ar bendruomenių erdvėse. Ten jis dažnai tampa ir pasakotoju, pristatančiu vargonų istoriją, kalbančiu apie senųjų giesmių tekstus ar kviečiančiu klausytojus kartu patirti muzikos gimimo momentą.
Nors studijos ir profesinės galimybės Norkūną galėjo ilgam susieti su Vakarų Europa, jis pasirinko grįžti į Lietuvą. Jam svarbios šaknys – kalba, kultūra, žmonės ir ateities karta. Todėl jo veikla tampa ir kultūrine atsakomybe: prisidėti prie laisvos, sąmoningos ir kūrybingos Lietuvos kūrimo.
Vilimas Norkūnas šiandien vertinamas ne tik kaip aukščiausios klasės senosios muzikos atlikėjas. Jis yra muzikinės atminties saugotojas ir gyvas jos tęsėjas – žmogus, kuris archyvų tylą paverčia skambančia dabartimi. Todėl senoji muzika jo interpretacijose skamba ne kaip istorija, o kaip gyvas, mūsų laikui sugrąžintas balsas.
Abstract
The article presents a creative portrait of harpsichordist, organist and early music performer Vilimas Norkūnas. It traces his musical path from his studies at the National M. K. Čiurlionis School of Arts to his later studies in Austria and his decision to devote himself to the interpretation of early music. The text highlights the essence of his artistic work: the search for authentic sound, research into historical sources, and the revival of forgotten musical heritage. Through his concert, educational and research activities, Vilimas Norkūnas emerges as a musician who transforms the silence of archives into a sounding present and brings early music back into contemporary cultural awareness.
Keywords: Vilimas Norkūnas; Lithuanian musician; early music; harpsichord; organ; musical heritage; historically informed performance.